Tekstas publikuotas autoriaus tinklaraštyje rojsty.blox.pl

Blogi Lietuvos ir Lenkijos santykiai, konfliktai tarp lietuvių ir lenkų naudingi tik Kremliui. Tai aksioma, kurios įrodinėti lyg ir nereikia, bet gyvenimas, o ypač politikai, vis pažeria naujų įrodymų. Kai tik padaromas bent vienas, bent simbolinis žingsnis lietuvių ir lenkų santarvės link, iš karto atsiranda koks nors, vartojant Kremliaus terminologiją, „naudingas idiotas“, kuris įpila deguto šaukštą, bando viską sugadinti, sugriauti, atgaivinti jau gęstantį konfliktą. Štai prieš kelias dienas Lietuvos parlamentarai lyg ir pajudėjo originalios nelietuviškų vardų ir pavardžių rašybos įteisinimo link. Pateiktas atitinkamo įstatymo projektas. Netobulas, sprendžiantis visų pirma lietuvaičių, ištekėjusių už užsieniečių ir Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių bei jų vaikų problemas, bet iš dalies pritaikytinas ir labai mažai Lietuvos lenkų, kovojančių už galimybę originaliai užrašyti savo pavardes, daliai. Ir iš karto, kitą dieną, viename iš populiariausių Lietuvos interneto portalų pasirodo straipsnis su reikalavimu uždaryti Lietuvoje visas valstybines tautinių mažumų mokyklas, t. y. mokyklas, kuriose mokoma tautinių mažumų kalba. Straipsnis ne šiaip sau kokio nors stasio iš gatvės, o Vidmanto Martikonio, vieno iš Vilniaus liberalų lyderių, Vilniaus miesto tarybos nario bei Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininko.

„Vykstant diskusijai apie tai, kokia turėtų būti ateities švietimo sistema Lietuvoje, norėčiau išsamiau panagrinėti valstybinių bendrojo lavinimo mokyklų, veikiančių tautiniu pagrindu, temą. Dažnai dėl politinio jautrumo ir korektiškumo šia tema vengiama platesnių diskusijų. Reikia pripažinti, kad Lietuva paveldėjo sovietinį bendrojo lavinimo mokyklų tinklą. (...) Sovietinio mokyklų tinklo tikslas buvo atidaryti kuo daugiau rusų ir lenkų kalbomis dėstomų mokyklų, siekiant slopinti vietinių gyventojų tautiškumą (...) Palaipsniui, bėgant nepriklausomybės metams, mokyklų, kur mokama rusų arba lenkų kalba, skaičius sumažėjo. Taip pat ženkliai sumažėjo ir moksleivių skaičius dar veikiančiose tokio pobūdžio mokymo įstaigose“, – rašo Vilniaus miesto tarybos narys.

Prieš pasisakant politiškai nejautriai ar nekorektiškai, ponui Vidmantui vertėjo visgi pasidomėti dalykais, apie kuriuos reiškia savo nuomonę. Tautinių mažumų mokyklos nėra joks sovietmečio know-how. Lenkiškos gimnazijos veikė tarpukario Lietuvoje, o tuo metu Lenkijai priklausančiame Vilniaus krašte — lietuviškos mokyklos. Ir vienoje, ir kitoje valstybėje jos buvo tam tikrais laikotarpiais slopinamos, bet iš esmės tik jų (ir Bažnyčios) dėka Lietuvos lenkai ir Lenkijos lietuviai išsaugojo savo tautinę tapatybę, kultūrą, kalbą.

Sovietmečiu iš tikrųjų buvo pristeigta daugybė rusakalbių mokyklų, ypač Vilniaus regione, o lenkakalbėms mokykloms buvo visais įmanomais būdais trukdoma veikti, jų skaičius nuolat mažėjo. 1989 m. lenkakalbėse mokyklose mokėsi tik 2,09 proc. visų Lietuvos mokinių, nors Lietuvos lenkai sudarė tuo metu apie 7 proc. Lietuvos gyventojų. Iš esmės lenkakalbis švietimas Lietuvoje atgimė tik Nepriklausomybės laikais (2000 m. lenkakalbėse mokyklose mokėsi 4 proc. visų Lietuvos mokinių). Po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo iš tikrųjų daug rusakalbių mokyklų užsidarė, kas yra visiškai suprantama, nes apčiuopiamai sumažėjo ir Lietuvoje gyvenančių rusų skaičius. Lenkakalbių mokyklų bei mokinių skaičius priešingai — pradžioje žymiai išaugo, vėliau sumažėjo, o pastaraisiais metais išlieka gana stabilus. Verta pažymėti, jog mokyklų, kuriose mokoma lietuvių kalba, skaičius mažėjo gerokai sparčiau.

„Akivaizdu, kad dalis mokymo programų ir vertinimo standartų skiriasi nuo bendrojo lavinimo ugdymo standartų lietuviškose mokyklose. (...) Nevienodas mokymo programų turinys bei skirtingi vertinimo kriterijai dažnai apsunkina jaunuolių, baigusių mokyklas rusų ar lenkų kalba, pilnavertę socialinę integraciją. Tokiems jaunuoliams kartais vien dėl lietuvių kalbos įgūdžių stokos sunkiau rasti darbą, rinktis universitetinį išsilavinimą ar siekti profesinės karjeros“, — rašo Vidmantas Martikonis.

„Gerbiamas“ Vidmantai, o galima šiek tiek konkrečiau? Ar galite pateikti bent vieną tyrimą, kuris parodytų, jog jaunuoliai, baigę nelietuviškas mokyklas, turi kokių nors problemų dėl integracijos, karjeros, universitetinio išslavinimo pasirinkimo? Negalite, nes tokių tyrimų nėra. O gal Jus turite kokių nors priekaištų, pvz., dėl buvusio energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus, dainininkių Katažinos Zvonkuvienės ir Evelinos Sašenko karjeros, išsilavinimo ar socialinės integracijos?

Gal tada pasakysite, kokios mokymo programos ir kokie vertinimo standartai skiriasi? Ar tautinių mažumų mokyklose mokoma kitokios matematikos, fizikos, geografijos, chemijos negu mokyklose, kuriose mokoma lietuvių kalba? Ne, ir brandos egzaminų reikalavimai lietuviškų ir nelietuviškų mokyklų abiturientams yra vienodi. Vienintelį skirtumą galima įžvelgti nebent lietuvių kalbos dėstyme ir vertinime, bet iki 2019 m. ir jo nebeliks.

„Remiantis kitų demokratinių valstybių patirtimi, tautinių mažumų mokyklos galėtų būti steigiamos religiniu, kultūrinių bendruomenių, privačių iniciatyvų pagrindu“, — mano Vilniaus liberalas (o gal reikėtų, turint mintyje jo pamąstymus apie tai, kad tautinių mažumų mokyklos „slopina vietinių gyventojų tautiškumą“ (sic!), rašyti „tautininkas“?). 

Ar Suomija nėra demokratinė valstybė? O Suomijoje egzistuoja platus švedakalbių mokyklų tinklas, kurio paslaugomis noriai naudojasi ir suomiakalbiai gyventojai, nes jų teikiamų mokymo paslaugų kokybė yra labai aukšta. Vokietijoje, regionuose, tankiai apgyvendintuose tautinių mažumų atstovų, irgi yra platus valstybinių mokyklų, kuriose dėstoma danų, fryzų ar serbų kalbomis, tinklas. Slovakija, Rumunija, Lenkija, Latvija, Estija – tai ir demokratinės, ir nefederacinės valstybės, kuriose egzistuoja tautinių mažumų mokyklos.

Prieš pasisakant šiuo klausimu praverstų susipažinti ir su Hagos rekomendacijomis dėl tautinių mažumų švietimo (The Hague Recommendations Regarding the Education Rights of National Minorities) bei tarptautiniais tyrimais, kurie byloja, kad mokinių, kurie mokosi ne savo gimtąja kalba, rezultatai yra 1/3 blogesni už mokinių, kurie mokosi gimtąja kalba, rezultatus.

„Palaipsniui turi būti atsisakoma valstybinių bendrojo lavinimo mokyklų tautiniu pagrindu. Tai darant nuosekliai, be isterijos, nuo sutartos datos nebekomplektuojant pirmųjų klasių tokiose mokyklose“, – rimtu veidu siūlo Vidmantas Martikonis.

Jau pats šis isteriškas siūlymas mobilizuoja lenkakalbį ir rusakalbį talibaną. Talibaną, kuris bando uždaryti tautines mažumas getuose, kad lengviau būtų jas kontroliuoti, rinkti balsus ir užtikrinti sau šiltas vieteles Seime bei savivaldybėse. Bet blogiausia, kad tokie pasiūlymai mobilizuoja Kremliaus propagandistus, kurie nuolat ieško „įrodymų“, jog tautinės mažumos Lietuvoje yra skriaudžiamos, diskriminuojamos, persekiojamos.

Be abejo nenoriu teigti, jog ponas Martikonis tarnauja Kremliui, bet kad jo rašliava atitinka Kremliaus interesus – neturiu abejonių. Belieka tikėtis, jog tai tik šio politiko tautininkiškos trumparegystės pasekmė...