Mažiausieji Pranciškus ir Jacinta 2017 gegužės 13 d. skelbiami šventaisiais. 

Prieš šimtą metų Cova da Iria slėnyje, Vakarinėje Portugalijos dalyje, trims piemenėliams pasirodė Švč. Mergelė Marija. Ji pasirodydavo vaikams kiekvieno mėnesio 13 dieną penkis mėnesius iš eilės. Garsas apie nepaprastus įvykius sklido, ir spalio 13 d. į Fatimą susirinko apie 70 tūkst. smalsuolių. Dievo Motina valstiečių vaikams pasakė esanti Šventojo Rožinio karalienė, ragino karštai melstis už žmonijos išsigelbėjimą, atgailauti. 

Trys piemenėliai

Vyriausiajai iš piemenėlių Liucijai dos Santos 1917-aisiais  buvo dešimt metų. Jai teko nugyventi ilgą 97-erių metų gyvenimą, tapti vienuole karmelite. Menkai išprususi sesė Liucija turėjo parašyti daugybę laiškų į Vatikaną, popiežiams ir tikintiesiems, nes vienintelė galėjo perduoti Marijos žinią. Savo celėje ji ir vėliau gyvenime ne sykį regėjo Dievo Motiną. Mirė 2005 metais, popiežius Benediktas XVI 2008-aisiais leido jos beatifikacijos bylą pradėti ankščiau laiko.

Jos palaikai ilsisi Fatimos bazilikoje, šalia giminaičių Jacintos ir Pranciškaus, kuriuos šiandien Portugalijoje viešintis popiežius, minint šimtąsias pirmojo Marijos apsireiškimo metines, paskelbs šventaisiais. Palaimintaisiais juos paskelbė Jonas Paulius II 2000 m. Devynmečio pusbrolio ir septynmetės pusseserės likimai – visiškai kitokie nei Liucijos. Berniukas mirė 1919 nuo ispaniškos karštinės, o mergaitė 1920 m. nuo pleurito, kankinusio ją beveik dvejus metus. Savo skausmus Jacinta aukojo, kaip prašyta Marijos, už pasaulio taiką ir nusidėjėlių atsivertimą. 

Piligrimų malda prie piemenėlių skulptūrų Fatimoje

EPA nuotrauka

Šventieji vaikystėje

„...labai mažo ūgio, labai santūri [...] Užtikrinu tave, ji yra angelas [...] Juodos kerinčio gyvumo akys; nepaprasta ir kažkokia patraukli visuma. Mergaitė labai drovi. Kurį laiką su ja pakalbėjau ir atėjo Pranciškus... Jacinta pasijuto drąsiau. Netrukus atėjo ir Liucija. Neįsivaizduojate, kaip nušvito Jacinta, ją išvydusi.“ Šitaip rašė gydytojas Carlos de Azevedo Mendes laiške būsimai žmonai 1917 m. rugsėjį. Ir apie Pranciškų: „Ant akių nusmukusi beretė, trumputis švarkelis, iš po liemenės kyšantys marškiniai, siauros kelnės, sakyčiau, vyro miniatiūra. Dailaus veido. Gyvas ir šelmiškas žvilgsnis. Nesivaržydamas atsakinėja į klausimus.“

Pati Liucija savo prisiminimuose šitaip aprašo pusbrolį Pranciškų: nemėgo šokti, bet šokantiesiems pagrodavo dūdele, mėgo žaisti, tačiau darydavo viską, kad pralaimėtų. „Jei būtų užaugęs, pagrindinė jo yda būtų buvusi „neimk į galvą“. Jis buvo mąslus, mažasis pamokslautojas, prasmingų posakių sumanytojas, būtent jis sukūrė maldą, kalbamą po kiekvieno rožinio slėpinio: „O mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes...“ Šokis, kalbant apie pusbrolį, pabrėžiamas dėl to, kad ji pati ir pusseserė Jacinta labai mėgo šokti.

Dar apie pusseserę: „Jos draugija kartais tapdavo gana nemaloni dėl liguistai jautraus būdo.“ Užsispyrusi it ožka. Vaikų gyvenimas kaime buvo įprastas: avių ganymas, tikybos mokymasis, šokiai, žaidimai. Iki susitikimo su antgamtybe. Kaip rašoma knygoje „Paskutinė Fatimos regėtoja“, Liucijos mama, dievobaiminga moteris, niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad namuose turi Dievo Motinos „regėtoją“. Mariją matę vaikai jai buvo tikra „mįslė“.

Marijos regėjimai trims vaikams – 10 metų Liucijai, 9 metų Pranciškui ir 7 metų Jacintai prasidėjo 1917 metų gegužės 13-ąją.

Vaikai, regėję pragarą

Pagrindinė Marijos žinia, per piemenėlius perduota žmonijai, buvo raginimas atsiversti, atgailauti. O tai, ką vaikai konkrečiai regėjo ir matė, vadinama trimis Fatimos paslaptimis, kurių Marija prašė neskelbti. Tik 1941 m. Liucija užrašė pirmas dvi, o po trejų metų ir likusią paslaptį, perdavė vietos vyskupui, o šis – popiežiui. Dvi buvo atskleistos netrukus, o trečioji – tik 2000 m. 

Pirmiausia Dievo Motina piemenėliams parodė pragarą. Sesuo Liucija rašo mačiusi didelę ugnies jūrą, kurioje plaukiojo panardinti velniai ir sielos, „lyg jos būtų peršviečiamos juodos ir rusvai žioruojančios žmogaus pavidalo anglys“. Vaikus sustingė jų skausmo bei nevilties šauksmai ir staugimas, jie ėmė drebėti iš baimės. „Demonai buvo kraupių, pasibjaurėtinų formų, atrodė kaip baisūs nepažįstami gyvūnai, tačiau permatoi ir juodi.“ Liucija rašė, kad jei ne Marijos pažadas pirmo apsireiškimo metu nuvesti juos į dangų, būtų mirę iš siaubo. Parodžiusi pragarą, Marija pasakė, kad sielų išgelbėjimui turi būti įsteigtas pamaldumas į jos Nekaltąją Širdį. 

Šv. Jonas Paulius II ir sesuo Liucija

Nesuprato, kas ta Rusija

Piemenėliams Dievo Motina apsireiškė Pirmojo pasaulinio karo metais. Pirmoje ir antroje paslaptyje ji kalbėjo apie karą kaip nuodėmės pasėkmę, teigė, kad po ano seks dar baisesnis karas. Taip pat Dievo Motina paprašė jos Nekaltajai Širdžiai paaukoti Rusiją: „Jei ne, Rusija paskleis savo klaidas po pasaulį, sukels karų ir Bažnyčios persekiojimų. Gerieji bus nukankinti, Šventasis Tėvas turės daug kentėti, kai kurios tautos bus sunaikintos. Galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos.“ Vaikai nesuprato, kas ta Rusija ar kas tas Šventasis Tėvas. Juo labiau – pragaras. Manėme, kad tai vilkduobė, į kurią patenka darantieji nuodėmes ir neinantieji išpažinties, savo prisiminimuose rašė Liucija.

1984 m. Jonas Paulius II, kaip prašytas regėtojos, paaukojo visą pasaulį Marijos Nekaltajai Širdžiai. „Apšviesk ypač tas tautas, kurių pašventimo ir paaukojimo Tu iš mūsų lauki“, – tokiu būdu nurodyta į Rusiją, kurios pavadinimas atskirai liko nepaminėtas.

Daugiausiai susidomėjimo ir spekuliacijų sukėlė trečioji paslaptis. Ją Jonas Paulius II perskaitė tik praėjus dviem mėnesiams po 1981 m. gegužės 13-osios, kuomet buvo pašautas šv. Petro aikštėje. Kitąmet Šventasis Tėvas nuvyko į Fatimą padėkoti Dievo Motinai, nuvežė ten iš kūno ištrauktą kulką. Jis buvo įsitikinęs, kad būtent Dievo Motinos globa išplėšė jį iš mirties nasrų. 2000 m. trečioji paslaptis paskelbta viešai. Šventojo Sosto spaudos salėje ją komentavo tuometinis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris.

Trečiojoje paslaptyje atskleidžiama, kad vaikai matę kenčiantį baltai apsirengusį vyskupą, kuris galiausiai užmušamas. Nors regėjime šv. Jonas Paulius II atpažino savo likimą, J. Ratzingeris aiškino, kad paskutinėje paslaptyje kalbama apie visos Bažnyčios apskritai kančią ir galima įžvelgti apibendrintą kelių popiežių paveikslą.

Fatimos bazilika

EPA nuotrauka

Dėl apsireiškimų Bažnyčia atsargi 

Marijos apsireiškimų atvejus Katalikų Bažnyčia vertina itin atsargiai – daugiau dėmesio skiria perduodamai žiniai nei pačiam stebuklui. Antgamtiniai fenomenai, tokie kaip „šokančios saulės“ stebuklas, kai 1917 m. spalio 13 d. Marija Fatimoje apsireiškė trims vaikams, o septyniasdešimttūkstantinė minia matė metereologiniams dėsniams prieštaraujantį reginį, nėra svarbiausi veiksniai, lemiantys apreiškimų vertę. 

Marijos apsireiškimai žinomi jau nuo 40 m., jai dar gyvai esant. Visame pasaulyje yra pranešta apie daugiau nei pusantro tūkstančio Dievo Motinos regėjimų. XX a. Bažnyčia pripažino tik mažiau nei dvi dešimtis. Lietuvoje iš kelių dešimčių šventųjų apsireiškimų pripažintas tik vienas – Mergelės Marijos pasirodymas Šiluvoje 1608 m.

Atsakomybė įvertinti apsireiškimą, jei su prašymu jį ištirti į Bažnyčią kreipėsi tikintieji, krenta ant vietinio vyskupo pečių, atsižvelgiant į Vatikano Tikėjimo mokymo kongregacijos nustatytas normas. Tokie procesai niekuomet nebūna greiti, gali užsitęsti net šimtmečius. Stropiai klausinėjami regėtojai bei liudininkai, atidžiai nagrinėjama informacija apie apsireiškimo vaisius – atsivertimus, stebuklus, išgydymus. Vyskupas įpareigotas suburti ekspertų komisiją, kurią sudarytų teologai, kanonistai, psichologai, gydytojai. Drauge jie nustato faktus, regėtojo psichinę, moralinę ir dvasinę sveikatą, parodymų ir apsireiškimų žinios neklaidngumą teologiniu ir doktrininiu požiūriu.

Vyskupas gali prieiti prie vienos iš trijų išvadų: 1) apsireiškimas tikras ir vertas tikėti; 2) netikras (dėl tokio sprendimo dar galima teikti apeliaciją); 3) dar neaišku ir reikia daugiau pagalbos. Pastaruoju atveju tyrimas perleidžiamas šalies vyskupų konferencijai, jei sprendimo nepriima ir ji – popiežius deleguoja Tikėjimo mokymo kongregaciją patarti ir paskirti kitus tyrėjus.

1930 m. Leirijos vyskupo José Alves Correia da Silva, kurio vyskupijoje yra Fatima, vadovaujama komisija pateikė Fatimos apsireiškimus pripažįstančias išvadas. Vyskupo pastoraciniame laiške teigta, kad nuo gegužės 13 iki spalio 13 d. vykę piemenėlių regėjimai yra verti tikėjimo: „Leidžiame viešą Fatimos Dievo Motinos kultą.“ Bažnyčia ėmė skatinti pamaldumą Rožančiaus karalienei. 

Žymiausi Marijos apsireiškimai pasaulyje: 1531 m. Gvadalupėje (Meksikoje), 1830 m. Bako gatvėje, Paryžiuje (Prancūzijoje), 1858 m. Lurde (Prancūzijoje), 1917 m. Fatimoje (Portugalija), 1981 m. Medjugorje (Kroatijoje). Pastarojo apsireiškimo Bažnyčia nepripažįsta. 1991 metais paskelbtos išvadose tuometinės Jugoslavijos vyskupai teigė nieko antgamtiška neįžvelgę. Nepaisant to, kiekvienais metais Medjurgorję aplanko daugiau nei du milijonai maldininkų.

XX a. apskritai galima vadinti Marijos apsireiškimų amžiumi. Didžiausias jų skaičius įvyko laikotarpiu nuo 1947 iki 1954 m. Nuo kitų žymių Marijos apsireiškimų Fatimos atvejis išskirtinis tuo, kad kalbama apie politiką – karą ir taiką, komunistinę Rusiją, valstybinį ateizmą, taip pat savo trukme – beveik šimtmetį Marija kalbasi su žmonija per Liuciją, aiškinančią, papildančią piemenėliams perduotą žinią.

Per metus Fatimą aplanko apie 6 milijonus žmonių

EPA nuotrauka

Ar privaloma apsireiškimais tikėti? 

Bažnyčia nereikalauja katalikų tikėti net ir pripažintais apsireiškimais. Jie yra vadinami privačiais ir nepriklauso Bažnyčios saugomam tikėjimo paveldui.

„Amžiams bėgant yra buvę vadinamųjų „privačių“ apreiškimų, kai kurie jų buvo bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo lobiui. Jie turi ne „pagerinti“ ar „papildyti“ galutinį Kristaus Apreiškimą, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnutiniau išgyventi“, – rašoma Katalikų Bažnyčios katekizme.