Kalniškės mūšio vieta. Juozo Baškio nuotrauka

Šiandien minime 72-ąsias Kalniškės mūšio metines. 1945 m. gegužės 16 d. Alytaus apskrityje, Simno valsčiaus Kalniškės miške įvyko didelis mūšis tarp partizanų ir NKVD kariuomenės dalinių. Šis mūšis, įėjęs į mūsų valstybės istoriją, žinomas Kalniškės mūšio vardu. Antrajam pasauliniam karui baigiantis, 1945 metų pavasarį Lietuvos miškuose slapstėsi apie 30 tūkstančių partizanų. Į miškus ėjo buvę nepriklausomos Lietuvos kariai, jaunuoliai, besislapstantys nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją, žmonės, norėję ginklu kovoti su nekenčiamu okupantu. Kalniškės mūšis buvo vienas pirmųjų didelių susidūrimų tarp partizanų ir NKVD kariuomenės. Spėjama, kad netikėtai užklupti, bet spėję pasipriešinti partizanai nukovė apie 400 sovietų kareivių.

1990 m. gegužės mėn. 13 d. Kalniškės mūšio vietoje Jurgis Nevulis pastatė paminklą, kurį po kelių dienų išsprogdino sovietų kariuomenės Alytaus desantininkai, šalia vykdę karines pratybas. Po savaitės J.Nevulis kartu su D.Krakausku, A. Akeliu ir K.Savičiumi paminklą atstatė. 

Apie Kalniškės mūšį kalbiname Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimų departamento vyriausiąjį istoriką dr. Darių Juodį. 

1945 m. gegužės 16 d. Alytaus apskrities Simno valsčiaus Kalniškės miške įvyko mūšis tarp lietuvių partizanų ir NKVD dalinių. Kokie partizanai 1944–1945 m. būrėsi Alytaus apskrities miškuose? Kiek jų buvo? Kas jiems vadovavo? 

Alytaus apskrityje pirmieji partizanai atsirado jau 1944 m. vasarą ir rudenį. NKVD Alytaus apskrities skyrius apie aktyvesnius  partizanus pradeda raportuoti 1944 m. rudenį. Partizaninės struktūros tuomet dar tik kūrėsi, todėl patikimos statistikos apie šį laikotarpį nesama. Partizanus buvo galima skaičiuoti šimtais. Jų augimą skatino mobilizacija į Raudonąją armiją, sovietų represijos, baimė bei kitos priežastys. Kalniškės apylinkėse veikė Jono Neifaltos vadovaujami partizanai. Jų junginį galime vadinti būriu ar kuopa. Jie palaikė ryšius su gretimų apylinkių partizanais, bet bendros vadovybės tuomet dar nebuvo. Vėliau, susikūrus Tauro apygardai, Kalniškės miško apylinkių partizanai buvo priskirti Gedimino rinktinei.  

Genocido aukų muziejaus nuotrauka.

Kokiomis aplinkybėmis įvyko šis mūšis? Ar jis buvo spontaniškas, ar NKVD jam ruošėsi iš anksto? 

Kautynės nebuvo spontaniškos. Atvirkščiai, galima matyti NKVD struktūrų nerangumą, operatyvumo stoką. Bene pirmieji duomenys apie partizanus Kalniškės miške buvo gauti 1945 m. balandžio pradžioje. Jau balandžio 18 d. NKVD Simno valsčiaus poskyrio šaltinis „Polevoj“ pranešė, kad Kalniškės miške yra 70 žmonių „gauja“ , kuriai vadovavo vokiečių kariuomenės kapitonas Neifaltas Letčikas. Tą pačią dieną iš Simno gimnazijos mokytojo sužinota, kad jis su mokiniais būdamas ekskursijoje matė partizanų Kalniškės miške. Bet mėnesį buvo kažko laukiama. Gegužės 13 d. iš šaltinio „Sviderskis“ gauta duomenų apie „gaujos“ koncentraciją Kalniškės miške. Ir tik tuomet suorganizuota operacija.

Dar reikia pabrėžti, kad viskas vyko Alytaus apskrityje, bet vietiniam NKVD skyriui šis būrys buvo mažai žinomas. Jį tyrė NKVD Lazdijų skyrius, kuris buvo surinkęs daug konkretesnės informacijos apie J. Neifaltos vadovaujamus partizanus. 1945 m. sausio mėn. buvo užvesta byla „Mečtateli“, skirta sekti būriui. Skyrius teigė, kad „gauja“ padalinta į dvi grupes. Vienai vadovauja J. Neifalta, kitai - Mirijauskas. Tokia situacija rodo bendradarbiavimo tarp atskirų NKVD skyrių nebuvimą.

Taigi faktai rodytų, kad kautynės nebuvo atsitiktinės ir spontaniškos. 

Mūšiui vadovavęs nepriklausomos Lietuvos ulonų puskarininkis Jonas Neifalta-Lakūnas liko gyvas ir vadovavo Kalniškės partizanams toliau. Jis žuvo vėlyvą 1945-ųjų metų rudenį. Mūšio metu J.Neifalta-Lakūnas prarado žmoną Albiną Neifaltienę-Pušelę, kuri kulkosvaidžiu šaudė puolančius priešus. Kiek partizanų ir NKVD kareivių dalyvavo Kalniškės mūšyje? Kiek buvo žuvusiųjų tiek vienoje, tiek kitoje pusėje? 

Partizanus Kalniškės miške puolė 220-ojo NKVD pasienio pulko kariai.  Pirmieji susidūrimai prasidėjo gegužės 16 d. rytą. Pagrindinės partizanų pajėgos išsidėstė gynybai Meškakalnyje, kur juos apsupo ir puolė NKVD kareiviai. Kautynių trukmė buvo skirtingai nurodoma. Daliai partizanų pavyko prasiveržti pro apsupties žiedą. Kraštotyrininkės Gabrielės Alksninytės-Karalienės kruopščiai surinktais duomenimis, kautynėse ir po jų sekusiame persekiojime žuvo 45 partizanai. 220-ojo NKVD pasienio pulko vado Jacenko raporte nurodoma, kad nukauti 62 partizanai, o 9 suimti (žuvusiųjų skaičius gali būti padidintas). Yra liudijimų, kad buvo nušauti ir pasitaikę civiliai gyventojai. Partizanų šaltiniuose nurodoma, kad žuvo 400 NKVD kareivių, šis skaičius turbūt pirmą kartą dokumente paminėtas 1946 m. gegužės 3 d. Konkrečiau – Tauro apygardos Rinktinių vadų suvažiavimo protokole, nurodant Gedimino rinktinės vado Navicko-Auksučio pranešimą. Vėliau tas skaičius nurodomas J. Lukšos- Daumanto knygoje „Partizanai“. Ir dabar jis kartojamas įvairiuose leidiniuose. 220-ojo NKVD pasienio pulko vado raporte nurodomi 4 žuvusieji raudonarmiečiai ir 7 sužeistieji. Dabar paskelbtuose 220-ojo pulko nuostolių sąrašuose konkrečiai minimi tie patys 4 žuvusieji. 

Koks buvo tolesnis mūšyje išgyvenusiųjų partizanų likimas? Kiek jų sulaukė Lietuvos nepriklausomybės? 

Išsiveržusiųjų iš kautynių partizanų likimai buvo panašūs. Kai kurie vėliau žuvo, kaip antai vadas J. Neifalta-Lakūnas. Kiti įvairiomis aplinkybėmis suimti ir nuteisti kalėti. Nepriklausomybės sulaukė kautynių dalyviai Kostas Kliučinskas, Stasys Čėpla, Juozas Busila ir dar keletas. Pastarieji paliko savus prisiminimus. 

Kokia Kalniškės mūšio svarba mūsų valstybei?

Gandas apie įvykius Kalniškėje pasklido po gretimas apskritis. Buvo net sukurta daina. Praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo įvykio, Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje užrašė: „Šis miškas mums yra brangus.“ Plačiau apie jį tapo žinoma tarp užsienio lietuvių po J. Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ pasirodymo 1950 metais.  Knygą pakartotinai išleidus 1990-aisiais, apie Kalniškės mūšį sužinojo visa Lietuva. 

Reikia prisiminti, kad kautynių, kuriose partizanai patyrė dešimtis aukų, buvo beveik kiekviename regione, kur vyko aktyvesnė partizaninė kova. Pvz., 1945 m. kovo 27 d. Ažagų–Eimuliškių kautynėse (Panevėžio apskrityje) žuvo per 70 partizanų. Dabar literatūroje Kalniškės mūšis minimas ir dažnai pateikiamas kaip vienas didžiausių partizanų kautynių pavyzdys. Apie šį mūšį yra sukurta daina „Kalniškės mūšis“.