Kryžius. Bronza. Skulptorius Audrius Liaudanskas. Kosto Kajėno nuotrauka

Sekmadienį, gegužės 7 d., Irako Kurdistano sostinės Erbilio krikščionių rajone Ankavoje esančioje Švento Jono Krikštytojo katedroje buvo įšventintas naujasis Rytų Asirijos bažnyčios Erbilio vyskupijos vyskupas Mar (garbės ir pripažinimo titulas asirų tradicijoje) Abris Awshalemas. Šiose iškilmingose pamaldose dalyvavo ir Rytų Asirijos bažnyčios vadovas, Jo Šventenybė Gewargis III Sliwa, taip pat prelatai iš Švedijos, Australijos, Jungtinių Valstijų, Kanados, Irano ir Sirijos. Nors šis įvykis nežymi kokio nors reikšmingo įvykio ar lūžio šios vienos seniausių krikščionybės atšakų raidoje, tai tapo dar viena proga prisiminti Artimųjų Rytų krikščionis ir jų kasdienybę kitokiame, nei įprasta, kontekste.

Naujas Asirijos Rytų bažnyčios etapas prasidėjo prieš dvejus metus. 2015 m. rugsėjo 27 d. Erbilyje įvyko 112-ojo Asirijos Rytų bažnyčios patriarcho Gewargis Sliwa III inauguracija ir liturginė ceremonija. Naujo Bažnyčios vadovo prireikė po to, kai 2015 m. pavasarį Minesotoje nuo pneumonijos mirė buvęs patriarchas Dinkha IV. Su jo mirtimi pasibaigė daugiau kaip pusšimtį metų trukusi patriarchato kelionė egzilyje, ir Bažnyčios vadovybė grįžo į istorines žemes: sinodui renkantis iš kandidatų, Gewargis, buvęs Irako, Jordano ir Rusijos metropolitas, buvo vienintelis asirų metropolitas, gyvenęs Irake. Rytų Asirijos bažnyčioje paskutinį šimtmetį egzistavo tradicija, jog pagrindinė patriarchato būstinė būna ten, kur ją paskelbia patriarchas, todėl po ceremonijos Asirijos Rytų patriarchato pagrindinė būstinė buvo perkelta į Erbilį, nors minčių tokiam žingsniui būta dar nuo 2006 m., kai Erbilis kvietė sugrįžti asirus į žemes, iš kurių šie buvo priversti išvykti. Vis dėlto rezidencija buvo pastatyta tik 2015 m. ir Bažnyčios sugrįžimo teko palaukti.

Asirų grįžimas į Artimųjų Rytų regioną buvo drąsus žingsnis. Nors 2015 m. pabaigoje situacija regione jau buvo stabilizavusis ir į valstybingumą su savo vakarietiškoms idėjoms alternatyvia ideologija iškilusios „Islamo valstybės“ puolimas buvo sustabdytas, vis dėlto regionas išlieka vieta, kur sudėtinga kalbėti apie ilgalaikes perspektyvas pažeidžiamoms grupėms, kokios pastarąjį šimtmetį yra tapusios įvairios regiono mažumos. Dėl nestabilumo ir nuolatinių neramumų bei vis dažniau pasireiškiančio smurto regione, per visą 20 a. vyko nuolatinė krikščionių migracija iš regiono, todėl šiandien daugelis Bažnyčios narių gyvena Vakarų valstybėse. Tokiu būdu ir didžiausi patriarchatai susikūrė Jungtinėse Valstijose: Ilinojuje ir Kalifornijoje. Nepaisant to, Asirijos Rytų bažnyčia išlieka griežtai tradicionalistinė ir itin archajiška krikščionybės atšaka, kaip ir kitos orientalinės bažnyčios, itin atsargiai žvelgianti į reformas, kurios dažniausiai būna „kosmetinės“.

Asirijos Rytų bažnyčios liturgijoje galima aptikti daugybę įvairių rytietiškų elementų, liturgijoje vartojama Rytų aramėjų kalbų grupės asirų kalba pagal Rytų Asirijos ritą, tačiau išskirtinis jos bruožas – jos teologija: ši Bažnyčia siejama su nestorianizmu ir kartais pavadinama 5 amžiuje gyvenusio Konstantinopolio patriarcho Nestoro bažnyčia, nors asirų dvasininkai oficialiai linkę tai neigti.

Ši bažnyčia susiformavo 1–3 šimtmetyje. Ji teigia tęstinumą nuo senojo Seleucijos (šiandien Silifke) Ktezifono patriarchato laikų ir yra vienintelė, sekanti Rytų Bažnyčios christologija ir Nestoro doktrina. Priešingai nei kitos senosios Rytų bažnyčios, ši nėra sudariusi sąjungos nei su Vakarų, nei su kitais Rytų krikščionimis. Kiekvienas ekumeninis bandymas baigdavosi skilimu. Įvairiais laikais ji buvo priklausoma įvairioms valstybės – Partų, Sasanidų imperijoms, kalifatams, Osmanų imperijai. Vis dėlto didžiausia suverenumo apraiška buvo vasalinės valstybės statusas. Klestėjimo laikais Bažnyčia buvo išsiplėtusi nuo Aukštutinės Mesopotamijos iki Kinijos, Centrinės Azijos, Indijos.

Tačiau dėl įvairių priežasčių kiekvienas aukso amžius pasibaigia. Asirijos Rytų bažnyčios aukso amžiaus staigiai baigėsi po Timūro (1336–1406) invazijos, kai buvo sunaikinti ištisi miestai – kartu ir Tikritas bei kultūrinė asirų sostinė Ašūras, ir Žemutinėje Mesopotamijoje krikščionybė nustojo būti dominuojanti religija. Po šių įvykių asirų gyvenamosios teritorijos susitraukė iki Aukštutinės Mesopotamijos: šiandieniame žemėlapyje tai būtų šiaurinis Irakas, Pietryčių Turkija ir Šiaurės Rytų Sirija.

Po Ašūro sunaikinimo asirams reikėjo atgimti iš naujo: populiacija buvo stipriai sumažėjusi, reikėjo naujo kultūrinio ir religinio centro. Todėl Asirijos Rytų patriarchatas nuo 1692 m. buvo įsikūręs Mar Šalita (Mar Shalita) bažnyčioje, Kočanio kaime, Hakario kalnuose, tuometinėje Osmanų imperijoje. Šiandien tai yra apleistas kaimas, esantis Turkijoje, ir turkiškai vadinamas Konak. Jis yra atokioje vietovėje, kuri daugelį metų buvo atkirsta nuo išorinio pasaulio, todėl Osmanų imperijos sultono įtaka joje buvo maža. Nenuostabu, kad Vakaruose apie šią vietą buvo žinoma dar mažiau, o tiksliau – visai nežinoma. Pasauliui ją atvėrė vokiečių keliautojai 1829 m., o po to prasidėjo nuolatinės emisarų kelionės į Kočanį. Apie vienos tokios kelionės metu patirtus įspūdžius anglas Williamas Aingeris Wigramas 1922 m. išleistoje knygoje „Žmonijos lopšys“ rašė taip: „Kočanio kaimas, kuris yra nestoriečių arba Aisirijos patriarcho Mar Šimuno rezidencija, ir jo Bažnyčios kompleksas yra nuostabioje vietoje. Visa tai glaudžiasi prie nuožulnaus kalno atšiaurioje ganykloje tarp dviejų kalnų grandinių, kurios nusitęsia aukštėjančiomis, snieguotomis viršūnėmis į vakarus nuo čia ir kurios vingiuoja gilėjančiais tarpekliais, apsupančiais liežuvio formos erdvę, kurioje įsikūręs kaimas. Šios grandinės susitinka žemiau liežuvio formos vietos, ties aukšta pleišto formos uola; tuomet jau susijungusi linija juda tolyn, prie kurios prisijungia kitos grandinės kelyje, kol atsiremia į Zabo upę, esančią apie dvi valandas kelio nuo kaimo. Nestoriečių tradicijoje Zabas atitinka Pišoną, vieną iš keturių Rojaus upių; o patriarchas kartais antspauduoja savo oficialus laiškus iš mano celės prie Rojaus Upės.“

Toks vaizdingas aprašymas atspindi tarp 19–20 a. pr. keliautojų ir Rytų tyrinėtojų vyravusias tendencijas romantizuoti viską, kas yra Rytuose, ir čia mes galime matyti orientalizmo ištakas.

Taigi nuo 1692 m. Kočanis tapo regiono asirų kultūrine sostine regione. Asirų patriarchas buvo paverstas ir tam tikra politine figūra – Osmanų imperijos teisinėje sistemoje jis buvo asirų bendruomenės lyderis, todėl jam teko mokesčių rinkimo iš vietinių klanų ir jų perdavimo Osmanų imperijai pareiga. Kiekvienas klanas turėjo savo vadą – maliką, o šis buvo tiesiogiai pavaldus patriarchui. Pastarasis dėl vidaus klausimų turėjo absoliučią autonomiją nuo Stambulo. Dėl tokios Osmanų imperijos teisinės sistemos ypatybės, asirų patriarchas su sostu Kočanyje kartais romantiškai yra net pavadinamas vasalinės Osmanų valstybės vadovu. Vis dėlto tokie tvirtinimai neatitinka realybės, tačiau patriarchas neabejotinai buvo itin svarbi figūra asirų dvasiniame ir socialiniame gyvenime.

Patriarchas Kočanyje buvo iki 1915 m., o po to prasidėjo jo patriarchato klajonės. Trejus metus iki 1918-ųjų laikina patriarcho rezidencija buvo Urmia ir Salmo miestuose, po to jis persikėlė į Mosulą. Po 1933 m. Simele žudynių, kai Irako Karalystės kariuomenė išžudė 6000–8000 asirų, patriarchas Šimunas XXIII dėl agitacijų už asirų nepriklausomybę buvo ištremtas į Kiprą, o 1940 m. persikėlė į JAV. Čia patriarcho rezidencija, priklausomai nuo įvairių aplinkybių, migravo tarp Čikagos, San Francisko ir Modesto, tik 1976 m., patriarchu tapus Teherano vyskupui, patriarchatas trejiems metams iki Irano islamo revoliucijos buvo perkeltas į Teheraną. Ir tik 2015 m. patriarchatas grįžo į savo istorines žemes.

Ne mažiau nei sociopolitinė paini yra ir asirų religinė raida. Bažnyčios raidą žymėjo dvi didžiosios schizmos. Viena jų įvyko 16 a., kai 1553 m. grupė asirų dvasininkų išvyko į Romą ir sudarė sąjungą su Katalikų bažnyčia. Šimunas VIII tapo atskalūnų patriarchu, o jo pasekėjai pradėti vadinti chaldėjais, nors nebūta jokių etninių ryšių su chaldėjų gentimis. Vis dėlto sąjunga nebuvo tvari, ir jau po Šimuno VIII mirties ryšiai su Katalikų bažnyčia silpo, o nuo 17 a. net popiežiai nebepripažino chaldėjų patriarchų. Apie 1660 m. Šimuno VIII linijos vedama Asirų bažnyčia ir Mosulas neoficialiai atsiskyrė nuo Katalikų bažnyčios, sugrįžo prie Asirijos Rytų bažnyčios doktrinų, nors išlaikė autonomiją. Taip liko du patriarchatai: vienas – Alkoše, kitas – Amidoje, kurioje buvo tęsiama Šimuno linija. Būtent ši Šimuno linija 1672 m. patriarchatą perkėlė į Kočanį. Tai nebuvo vienkartinis bandymas gauti Romos globą, tačiau kiti atvejai būdavo pavieniai aktai, ir šios avantiūros visuomet pasibaigdavo tradicionalistų pergale, kai atskalūnai nepasižymėdavo ilgaamžėmis tradicijomis.

Antroji schizma įvyko 1964 m. Asirijos Rytų bažnyčioje buvo svarstomas perėjimo nuo Julijaus prie Grigaliaus kalendoriaus klausimas. Reformų paketas apėmė ir daugiau klausimų, tokių kaip liturgijos pakeitimai. Reforma įvyko. Jos oponentai, tradicionalistai, atsiskyrė nuo Asirijos Rytų bažnyčios, įkūrė Senąją Rytų bažnyčią, kurios centras nuo 1968 m. yra Bagdade, vadovaujami savo patriarcho-katolikoso, šiandien turintys per 100 000 narių.

Artimųjų Rytų krikščionys yra nevienalyčiai ir labai įvairūs, todėl negalima kalbėti apie juos kaip apie vientisą darinį. Per du tūkstančius metų įvyko labai daug, ir šių įvykių atspindžių šiandien matome įvairiomis raiškos formomis – pradedant kasdienėmis tradicijomis, baigiant teologiniais skirtumais. Asirijos Rytų bažnyčia neapima visų asirų ir yra tik viena iš daugelio Artimuosiuose Rytuose esančių krikščionybės atšakų, o šiandien su ja save tapatina iki pusės milijono asirų visame pasaulyje. Nors oficialusis Erbilis ir kviečia asirus grįžti į Mesopotamiją, taip pat veikia tam tikslui sukurta asirų organizacija, kol kas šį žingsnį žengė tik Asirijos Rytų bažnyčia. Grįžo į savo istorines žemes, ten, kur viskas prasidėjo ir kur gyveno pirmieji krikščionys.