Jis paskyrė dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti (Mk 3, 14).

Šiuos evangelisto Morkaus žodžius ne vienas suvokia kaip krikščioniško gyvenimo paradigmą. Tikintieji yra pašaukti būti su Jėzumi ir tarnauti jam. Iš dalies galime sutikti su tokiu aiškinimu su išlyga, jog tikėjimas turi kur kas daugiau aspektų, nei pasakoma šioje evangelinio naratyvo vietoje. Greičiausiai Morkus čia net neketino dėstyti, jog krikščioniškas dvasingumas apskritai reiškiasi buvimu su Kristumi ir jo pavestu tarnavimu. Prie tokios išvados jau vėliau priėjo teologai. Jų įžvalgos yra naudingos, tačiau biblinių pasakojimų negalime paversti sisteminės teologijos vadovėliais ir Šventosios Dvasios tėkmės apriboti keliomis tezėmis.

Atkreipkime dėmesį, jog Morkaus pasakojimo apie dvylikos apaštalų pašaukimą pradžią: „Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas Jį“ (Mk 3, 13). Tiek apaštalų tiek mūsų tikėjimo kelionė prasideda ne tuomet, kai mes ar juo labiau kiti nusprendžia, o kai pašaukia Jėzus. Atsiliepti galima tik šaukiamam. Ateiti tik kviečiamam. Tikėjimas nėra žmogiška iniciatyva, o atsakas į Dievo pašaukimą.

Taigi šaukiami apaštalai atėjo pas Jėzų, idant būtų su juo ir vykdytų tai, kas jiems patikėta. Ši seka yra reikšminga. Buvimas su yra pirmesnis už tarnavimą. Tarnystė Dievui kyla iš jo pažinimo, iš drauge su juo praleisto laiko. O gyvenant be jo tarnavimas išsikvepia ir tampa formalus. Tą patį nuoseklumą pastebime ir Pauliaus Laiške efeziečiams. Visų pirma pabrėžiama, kad Dievas išsirinko mus, „kad būtume jo šlovės gyriui“, ir tik po to pasakoma, jog „mes esame jo kūryba, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums įgyvendinti“ (Ef 1, 12; 2, 10, – vertimas mano). Taigi buvimas su Dievu suponuoja gerus darbus ir tarnystę žmonėms, o ne atvirkščiai.

Buvimo su Kristumi ir patarnavimo jam temą toliau plėtoja evangelistas Lukas. Jis atkreipia dėmesį į dvi seseris, Jėzaus mokines, ir kaip skirtingai jos suvokė savo pašaukimą:

„Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus.  Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių. O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų.“ Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 38–42).

Nuo Bažnyčios tėvų laikų šis tekstas cituojamas, svarstant apie dvasingumo esmę. Kas svarbiau: tarnauti Kristui kaip Morta, ar būti jo artume kaip Marija? Pasak Ambraziejaus, dorybė pasireiškia daugiau nei vienu būdu. Mortoje regime visišką pasišventimą tarnystei, o Marijoje – pamaldų atidumą Dievo žodžiui. Viena papildo kitą. Visgi jis įsitikinęs, jog sekti Marijos pavyzdžiu yra svarbiau, nes išminties siekis yra didesnis ir tobulesnis darbas už visus kitus. Dievo žodžio sėklą, kritusią šalikelėje, sulesa paukščiai, o Marijos dalis – išlieka. Augustinas, Ambraziejaus mokinys, Mortos ir Marijos elgesį aiškino skirtingu seserų požiūriu į Kristų. Morta tarnavo jam kaip žmogui, pailsusiam po kelionės. O Marija jame įžvelgė Žodį, tapusį kūnu. Morta patarnavo kūnui, o Marija dvasia sėmėsi stiprybės iš Žodžio.

Iš tiesų dvi seserys įkūnija skirtingas ir sunkiai išlaikančias pusiausvyrą tikėjimo puses – Dievo artumo siekį ir Dievo vardan tarnystę žmonėms, ypač stokojantiems. Antanas Maceina yra taikliai pažymėjęs, jog evangelinis pasakojimas apie Mariją ir Mortą turėjo didžiulę praktinę reikšmę dvasingumo sampratai, o Marija ir  Morta virto krikščioniško gyvenimo simboliais, dviejų istorinių būsenų prasmėmis. Viena gavo kontempliatyviosios, o kita – aktyviosios vardą: vita contemplativa et vita activa. Tiesa, Maceina apgailestauja, kad Bažnyčia išskyrė seseris, palikdama vieną tarnauti pasaulyje, o kitą – siekti šventumo. Požiūris, jog šventai gyvenantys krikščionys atsiriboja nuo kultūros, o dalyvaujantys jos kūryboje – nuo šventumo, Maceinos nuomone, egzistavo iki pat II Vatikano susirinkimo, kuriame buvo naujai apmąstytas Evangelijos ir kultūros santykis.

Be abejonės, Mariją ir Mortą galime laikyti skirtingomis ir viena kitą papildančiomis dvasingumo išraiškomis ar krikščioniško gyvenimo simboliais. Tačiau šis pasakojimas svarbus ir grynai pastoracine, asmeninio tikėjimo Kristumi, prasme. Kas man, kaip krikščioniui, svarbiau: būti ar tarnauti?

Pasak Luko, Morta ėmėsi iniciatyvos ir pasikvietė Jėzų į savo namus. Tad suprantama, kad atsakomybės našta pasirūpinti atvykusiais svečiais gulė ant jos pečių. Susirūpinusi, kaip pamaitinti Mokytoją, ji, matyt, pamiršo, kad jis ateina pats pamaitinti sielą negendančiu maistu. Morta dengė stalą Viešpačiui, o Marija jau vaišinosi prie Viešpaties stalo. Jai Mokytojo mintys buvo svarbesnės už patarnavimą. Marija alko ir troško teisumo, o kai Tiesa atėjo į jos namus, ji skalsiai sotinosi kiekvienu jos žodžiu. Viename savo pamokslų Augustinas sako: „Drįstu teigti, jog Marija valgė tą, kurio klausėsi, valgė jį kaip duoną, nužengusią iš dangaus.“

Marijos dėmesio centre buvo Jėzus, o Mortos skundas išduoda susikoncentravimą į save. Ji jaučiasi tarsi vienišas karys mūšio lauke. Sunku pakelti sesės abejingumą, bet dar sunkiau – Viešpaties tylą. Todėl ji ir kreipiasi į Jėzų: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų.“ Visų pirma priekaištas Kristui, esą jis neįvertina savo tarnaitės triūso. Po to priekaištas sesei, nedvejojant savo pranašumu. Galiausiai įsakymas Kristui, ką jis turėtų daryti. Sakytume, koks susireikšminimas! Koks akiplėšiškumas! Marija sėdi prie Mokytojo kojų, o Morta pati jį moko ir priekaištauja dėl nejautrumo.

Akivaizdu, jog taip aštriai Mortos pabartas, Jėzus turi pasiaiškinti. Tačiau jis pasako ne tai, ką uolioji tarnaitė tikisi išgirsti. Mortos nerimas nepagrįstas, o Marijos dėmesys girtinas. Jėzaus mokiniai privalo susitelkti ne į save ir savo darbus, o į Viešpatį. Svarbiau yra tai, ką jis turi pasakyti, o ne tai, ką jo mokiniai daro dėl jo. Dievo artuma yra ta geriausioji dalis, kurios žmogui labiausiai reikia. Tarnavimą galima prarasti, bet Dievo artumo niekas neatims, nebent pats jo nebrangintum.

Apie Jėzaus viešnages Marijos, Mortos ir jų brolio Lozoriaus, kurį Jėzus prikėlė iš numirusių, namuose skaitome ir Evangelijoje pagal Joną. Iš jos sužinome, kad, likus šešioms dienoms iki lemtingos Paschos, Jėzus vėl buvo užsukęs į dviejų seserų namus, ir Morta vėl tarnavo prie stalo (Jn 12, 1–8). Šį kartą Marija irgi prisidėjo, tik kitaip. Rodos, jos patarnavimo prasmės niekas, išskyrus Jėzų, nesuprato. Be to, Marijos poelgis papiktino Judą Iskarijotą. Mat ji labai brangiu tepalu patepė Mokytojui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Judas sumetė, jog ką tik iš jo rankų išslydo nemenka suma pinigų. „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“ – pasiteiravo jis. Tačiau, kaip teigia evangelistas, Judui rūpėjo ne vargšai, o pinigai. Jėzus ir vėl užsistojo Mariją, pasakydamas tą patį, ką anąsyk Mortai, tik kitais žodžiais: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite.“ Pasirodo, Kristaus artumas yra svarbesnis ne tik už patarnavimą Jėzui ir jo apaštalams, bet ir už gailestingumo darbus, ypač kai jais dangstomas lėšų grobstymas.

Mortos jokiu būdu negalime lyginti su Judu, iš godumo (ar kitų motyvų, apie kuriuos evangelistai nutyli) išdavusiu Jėzų. Tačiau jų abiejų portretai atskleidžia, jog religinės veiklos šešėlyje gali tūnoti egoizmas. Dievo artumą branginančio žmogaus poelgių negali suprasti tie, kuriems religinė veikla pati savaime yra vertybė. Nei Morta, nei Judas nesupranta Marijos. Viena piktinasi sesės neveiklumu, o kitas – neva tarnystei reikalingų lėšų švaistymu. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju pamirštamas pats Viešpats. O Marijai jis brangus. Būti šalia jo taip gera. Ji stebi jo atlaidų žvilgsnį, nepraleidžia nė vieno pamokymo apie Dievo karalystę, siekia patirti Kristaus gailestingumą, malonę ir meilę. Intuityviai, Dvasios vedama, Marija patepa Jėzaus kūną kvapniu nardo tepalu. Paklausta, kodėl taip daro, ji greičiausiai nesugebėtų paaiškinti. Jos poelgiui prasmę suteikia pats Jėzus. Paaiškėja, kad, nujausdama artėjančią savo Viešpaties mirtį, Marija paruošė jo kūną laidotuvėms.

Manding, mūsų dienomis daugiau girdime apie tarnavimo svarbą. Sektinu pavyzdžiu dažniausiai yra laikoma sėkminga evangelizacinė, pastoracinė ar karitatyvinė veikla. O neretai ir tai, kas dar labiau apčiuopiama – bažnyčios pastato dydis, parapijiečių ir lankytojų skaičius. Šiandien sėkmė yra tapusi dvasingumo kriterijumi. Be jos jaučiamės nevisaverčiai. Sėkmės istorijos, kurias pasakoja įvairių lyderystės konferencijų pranešėjai, tik padidina nevisavertiškumo jausmą. Mums bandoma įpiršti, jog per mažai darome dėl Dievo, dėl Bažnyčios, dėl savo artimųjų ir galiausiai (arba pirmiausia) dėl savęs. Esą, jei pabustume iš snaudulio ir imtumėmės iniciatyvos, mūsų gyvenimas kitaip susiklostytų.

Buvimas Dievo artumoje turi eschatologinį atspalvį. Visiškai su Viešpačiu būsime tik Danguje. Dabar, anot Pauliaus, regime mįslingu pavidalu, o tuomet – akis į akį, dabar pažįstame tik iš dalies, o ten pažinsime iki galo. Visgi mums, turintiems tik dalinį pažinimą, Dievas patiki įvairiausių darbų. Lemtingą dieną „netarnaujant“. Jų neįgyvendinsime, vadovaudamiesi populiariosios psichologijos ir saviugdos atmieštu bibliniu mokymu. Mielą Viešpaties pažinimo kvapą skleidžia tie, kurie žino, ką reiškia sėdėti prie jo kojų. Pasilikdami su Kristumi pačiomis sunkiausiomis valandomis, net tuomet, kai aukštyn kojomis verčiasi visas gyvenimas, mes esame ugdomi tarnystei, kurios vaisiai išlieka. Jei pakvietėme Kristų į savo širdies namus, palenkime ausį jo žodžiams ir pažinkime Dievo slėpinius, su Marija rinkdamiesi geriausiąją dalį, idant paviršinės religinės veiklos kakofonija nenustelbtų jo balso.