Gegužės 19 d. 19 val. kino centre „Forum Cinemas Vingis“ įvyks naujo lietuviško dokumentinio filmo „Audrys“ premjera. Tai filmas apie vienintelį šiuo metu kardinolą Lietuvoje, beje, vasario pradžioje šventusį savo 80-metį.

Audrys Juozas Bačkis, nepaveiktas sovietmečio, laisvas, todėl dažnai čia nesuprastas, kitoks. Žmogus, kurio misija buvo atėjus naujiems laikams iš esmės pakeisti ir Bažnyčią Lietuvoje. Tai dokumentinis filmas apie asmenybę, kurios daugelis nepažįsta arba apie kurią susikūrė klaidingą įvaizdį“, – taip pristatomą filmą sukūrė režisierius Aleksas Matvejevas, scenarijaus autorė Ingrida Laimutytė, operatorius Haroldas Klevinskas, kompozitorius Julius Aglinskas.

2015 m. autorių sukurtas dokumentinis filmas „Pasitikiu Tavimi“ pelnė publikos prizą „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose. 2016 metais jis buvo nominuotas tarp trijų geriausių pasaulio krikščioniškųjų filmų festivalyje „Mirabile Dictu“ Romoje.

Bernardinai.lt“ skaitytojams Ingrida Laimutytė pasakoja apie filmo kūrimo procesą ir kviečia į peržiūrą visus, „kuriems svarbūs mūsų valstybės, kultūros reikalai, nes A. J. Bačkis yra ypatinga figūra naujausioje mūsų valstybės istorijoje“.

Pirmoji filmo peržiūra įvyko švenčiant kardinolo Audrio Juozo Bačkio 80-ąjį jubiliejų bičiulių būryje vasario pradžioje. Kaip publika sutiko jūsų kūrinį? Kaip filmą įvertino pats jo herojus?

Norėčiau pataisyti, kad tuomet žiūrėjome ne galutinį filmo variantą, premjera įvyks tik dabar. Tačiau ir rodydami pirmąją filmo versiją per kardinolo jubiliejų šiek tiek jaudinomės: kaip ją sutiks artimiausi kardinolo bičiuliai ir pats herojus?

Noriu pasakyti, kad jautėme didelį pasitikėjimą – niekas neprašė filmo pažiūrėti iš anksto ir kažką cenzūruoti. Man asmeniškai buvo labai smagu, kai dar filmo titrams nepasibaigus prie mūsų priėjo kardinolo sūnėnas Rimvydas ir džiugiai pareiškė, kad parodėm tikrąjį dėdę, kad rezultatas pranoko lūkesčius.

Apie kardinolo reakciją galėjom spręsti tiesiog iš jo nuotaikos ir iš to, kad iškart po jubiliejaus jis sutiko filmuotis toliau.

Kardinolas, kokio nepažįstame“ – ką turite omenyje? Kaip manote, kodėl tikrasis „susitikimas“ įvyksta tokiu būdu – per mediją, tai yra tarpininkaujant kinui?

Manau, kad kardinolas nelabai mėgo ir mėgsta bendrauti su žiniasklaida, žurnalistais. Galbūt turėjo ne paties geriausios patirties iš to bendravimo. Todėl dauguma žmonių matydavo jį dažniausiai tik viešuose renginiuose, per Mišių transliacijas ir taip susidarė griežto, gal net rūstaus žmogaus įvaizdį.

Kadras iš rež. Alekso Matvejevo dokumentinio filmo „Audrys“, 2017 m., 57 min.

Mums labai norėjosi paneigti šį įspūdį, nes visi, artimiau bendraujantys su kardinolu, žino jo jautrumą, humoro jausmą, šiltą būdą. Kinas dėkingas tuo, kad su herojumi praleidi daug laiko, įgyji pasitikėjimą. Tačiau tenka pasakyti, kad kardinolas ilgai priešinosi filmo sumanymui.

Kas diktavo ir inspiravo filmo scenarijų? Kokia medžiaga naudojotės? Ar pats kardinolas A. J. Bačkis prisidėjo patarimais, pasakojimais?

Scenarijus keitėsi filmuojant. Iš pradžių man didelį įspūdį padarė Antano Gailiaus ir kardinolo interviu knyga „Taip, laimingas“. Tačiau supratau, kad visų įspūdingos biografijos faktų filme negalėsime atskleisti, todėl svarbiau buvo kai ką papasakoti kitų herojų lūpomis, o su kardinolu pabendrauti neįprastose situacijose, nematytose vietose.

Ypač įsimintinos dienos buvo praleistos Vatikane, nes šiame katalikybės centre ir kardinolo mylimoje Romoje supratome, kad filmas įvyks. O mažų scenarijaus niuansų prideda labai daug kas: situacijos, žmonės ir, žinoma, pats kardinolas.

Pradėjome filmuoti ankstyvą rudenį, tad filme matomi praktiškai visi metų laikai. Su kardinolu keliavome į Romą, patekome į Vatikaną per kardinolų konsistoriją, žiemos pradžioje dar aplankėme kardinolo vaikystės vietas Paryžiuje, susitikome su jo draugais. Na, o paskutinis filmavimas vyko jau pavasarį Užpaliuose, kardinolo mamos gimtinėje.

Kokių didžiausių sunkumų iškilo filmuojant, kuriant filmą?

Turbūt sunkiausia buvo atsirinkti – biografija labai įdomi, žmonių, galinčių įdomiai papasakoti apie bendravimą su kardinolu, irgi daug, jau nekalbant apie kardinolo aplankytas šalis ir vietas, o dar archyvinė medžiaga... Tad reikėjo sau griežtai pasakyti, ko mes norime, kaip rasti tokį variantą, kad filmas nebūtų vien panegirika tikrai nusipelniusiam žmogui, bet būtų gyvas, įdomus, patrauklus. Ir kaip be ypatingo sureikšminimo parodyti tikrai reikšmingą Lietuvai žmogų. Na, o paskui jau techniniai dalykai, apie kuriuos turbūt nepasakosiu.

Kas filmavimo aikštelėje paliko didžiausią įspūdį ir ką jums patiems davė šis filmas?

Bendraudami su įvairiais žmonėmis ir su kardinolu vis giliau supratome, kokie įspūdingi nuveikti darbai Lietuvos Bažnyčiai. Juk daug ką dabar priimame kaip savaime suprantamą dalyką, tačiau kiek reikėjo įveikti kliūčių, kad pasikeistų daugybė struktūrų, atsirastų naujas požiūris.

Kadras iš rež. Alekso Matvejevo dokumentinio filmo „Audrys“, 2017 m., 57 min.

Taip pat giliau supratome visuotinę Bažnyčią.

Na, kardinolo nuopelnų gal nevardinsiu, tikiuosi, ir filme sugebėjome pateikti tai be kažkokio patoso, tačiau tik pasakysiu, kad tai žmogus, turėjęs viziją ir daugeliu atvejų ją įgyvendinęs.

Koks atradimas buvo didžiausias, svarbiausias tau asmeniškai?

Gerai, papasakosiu labai asmeniškai. Seniai jaučiau, kad galėčiau su savo komanda kurti tokį filmą, nes su kardinolu daug metų teko daryti kalėdinius interviu, filmuoti jį laidai „Šventadienio mintys“, visada jaučiau jam pagarbą ir simpatiją. Esu kilusi iš Vilkijos, sovietiniais metais nėjau ten į bažnyčią, nes tėvai buvo pedagogai, tad tik daug vėliau sužinojau, kad tą bažnyčią pastatė A. J. Bačkio dėdė, kunigas Stanislovas Bačkis. Filme šių sąsajų nėra, bet jos man svarbios asmeniškai. Kaip ir tai, kad filmavimo metu man teko sunkūs išgyvenimai: labai sirgo mano mamytė ir kiekvieną kartą išvykstant filmuoti bijojau, ar suspėsiu su ja atsisveikinti. Ačiū Dievui, buvau prie jos paskutinėmis minutėmis. Ji taip pat labai gerbė mūsų kardinolą, labai gaila, kad jau nepamatys šios premjeros, tačiau jos palaikymas lydi mane dabar kiekvieną sunkesnę akimirką. Čia gal nelabai apie filmą, bet kodėl ne? Jeigu svarbiuose išbandymuose patiri Dievo malonę, tai gal galima tuo dalintis?

Kaip vienu sakiniu apibendrintum kardinolo dovaną Lietuvai?

Jis yra padovanojęs keletą monstrancijų: ir Bažnytinio paveldo muziejui, ir „Aš esu“ bendruomenei – tad kaip tose monstrancijose mes matome nepakartojamą meninį grožį, bet jis rodo į tai, kas yra to kūrinio esmė – Jėzus Kristus, tai galima sakyti, kad ir kardinolas – daug davė Lietuvos kultūrai, bet daugiausia – mūsų Bažnyčiai. Atvirumą pasauliui.

Teko pačiai įsitikinti, kad jis padarė tikrai daug nematomų darbų Lietuvai, ne apie visus mes žinome ir gal net nesužinosime.

Kalbino Saulena Žiugždaitė