Visai netrukus – nauja premjera. Pagal knygą „Laimė yra lapė“, kuri vos išleista iškart tapo populiari, dienos šviesą išvysta ir spektaklis tokiu pat pavadinimu. Su jo kūrėjais – režisieriumi Mantu VERBIEJUMI, aktoriais Daiva RUDYTE ir Pauliumi VALASKEVIČIUMI – pokalbio susitikome Vilniaus teatre „Lėlė“. Simboliška vieta: juk nuo čia, galima sakyti, prasideda mūsų visų kelionė į teatrą.

Teatras vaikams – koks jis turi būti? Ką pasakyti tiems, kurie spektaklius vaikams laiko nerimtu dalyku? Kodėl šiuolaikiniams vaikams teatre svarbu kalbėti apie draugystę ir scenoje su jais žaisti?

Praėjusių metų rudenį leidyklos „Tikra knyga“ išleista knyga „Laimė yra lapė“ tiesiog žaibiškai pelnė ir skaitytojų, ir literatūros kritikų simpatijas. Kaip manote, kas atnešė knygai tokią sėkmę?

Aktorė Daiva Rudytė: Mes dažnai diskutuojame su autoriais, kodėl ši knyga taip greitai tapo populiari. Viena iš minčių – geras pavadinimas su užkoduota gera žinute. Nors iš tiesų manau, kad sėkmę pelnė istorija – ir tai, kaip ji pateikta, ir tai, kaip iliustruota. Britų leidėjai, pamatę šią knygą, pasakė, kad esame labai drąsūs išleisdami tokią knygą su tokiomis iliustracijomis. Jos ne komentuoja tekstą, kaip būna įprasta, bet praplečia jį. Iliustracijos pateiktos koliažo principu, ir šis būdas šiuo metu yra labai madingas.

Aktorė Daiva Rudytė. Monikos Penkutės nuotr.

O kodėl vaikams ši knyga miela?

D. Rudytė: Pasirodo, mes labai nuvertiname vaikus galvodami, kad jiems neužteks vaizduotės suprasti tokias iliustracijas. Arba kad jiems reikia tiesiogiai nupiešti tai, kas parašyta knygoje. Susitinku su vaikais, ir kai mes skaitome knygą „Laimė yra lapė“, nė vienam neužkliūva, kad pamačius, pavyzdžiui, nupieštus paukščius ir lapės uodegą turinys tampa neaiškus.

Knyga „Laimė yra lapė“ atgimsta naujai – ir šįkart spektaklio forma. Kodėl būtent pagal šią knygą nutarėte statyti spektaklį?

Režisierius Mantas Verbiejus: Viskas prasidėjo nuo to, kad Daiva kartą man atsiuntė tekstą...

D. Rudytė: Aš kaip lapė pagudravau... (juokiasi).

M. VERBIEJUS: Nors draugystėje yra nudegimų, nusivylimų ir nesutarimų, visa tai galima išspręsti, ir apie tai kalbama spektaklyje. Norėtųsi, kad vaikai, pažiūrėję jį, atsikąstų to sultingo draugystės obuolio.

M. Verbiejus: Ir nors to teksto buvo visiškai nedaug, jis mane užkabino. Iš pradžių nesugebėjau sau atsakyti, kuo. Bet paskui supratau, kad man, keturiasdešimtmečiui, suskambėjo draugystės tema. Pasidarė smalsu pastatyti spektaklį apie draugystę, nes pats turiu vaikų, nes matau, kad ne taip paprastai jiems sekasi tą draugystę su bendraamžiais kurti. Noriu paskatinti juos, kad nebijotų to daryti.

Platonas yra pasakęs, kad geriausias veidrodis yra kito žmogaus žvilgsnis. Ne prieš veidrodį stovėdamas ar atsivertęs anatomijos vadovėlį gali geriausiai pažinti save, bet žiūrėdamas savo draugui į akis. Draugystė kaip niekas kitas padeda save pažinti, todėl vaikams ir reikia apie ją kalbėti. Mes, spektaklio kūrėjai, išsikėlėme uždavinį – paskatinti vaikus nebijoti draugauti. Nors draugystėje yra nudegimų, nusivylimų ir nesutarimų, visa tai galima išspręsti, ir apie tai kalbama spektaklyje. Norėtųsi, kad vaikai, pažiūrėję jį, atsikąstų to sultingo draugystės obuolio.

D. Rudytė: Kai išleidę knygą „Lapė yra laimė“ pradėjome šią istoriją pasakoti vaikams, nuostabą sukėlė tai, kad šiuolaikiniai vaikai neturi draugų arba nesugeba jų įgyti. Tarkime, aš būdama vaikas išbėgdavau į kiemą ir žaisdavau su kuo pakliuvo. O dabartiniams vaikams tai, pasirodo, didelė problema. Viena vertus, jie nebeina šiaip į lauką pažaisti, kita vertus – kai su jais kalbiesi, turėti draugą jiems yra labai svarbu.

Režisierius Mantas Verbiejus.

Grįžtant prie spektaklio, ką naujo pamatę spektaklį atras knygos „Laimė yra lapė“ gerbėjai?

M. Verbiejus: Jie pamatys įsikūnijusius personažus ir išplėtotą draugystės temą.

O knygos siužetas liks nepakitęs?

M. Verbiejus: Iš esmės siužetas nepakitęs – bus tik tam tikrų naujų niuansų.

Aktorius Paulius Valaskevičius: Paskaičius šią knygą neužsifiksuoja paprasti dalykai, o spektaklis juos atskleidžia. Mantas atrado galybę kitų personažų, į kuriuos skaitydamas knygą dėmesio neatkreipi: kol berniukas sutinka lapę, personažai yra ir ilgas kelias, ir trumpas kelias, ir paukščiai, ir akmenys. Ir tokių personažų spektaklyje yra labai daug.

M. VERBIEJUS: Mūsų personažai – labiau kaip spalvos, o ne ryškūs charakteriai. Jie daug žaidžia, rungtyniauja – visas spektaklis pilnas virsmų, prisitaikymų. Tai ir yra jo žavesys.

Kaip du aktoriai vaidina tuos visus personažus?

D. Rudytė: Mes nusprendėme, kad ir maža trupė gali suvaidinti visus personažus.

M. Verbiejus: Tai darome tam tikra žaidimo forma. Ir ji smagi tuo, kad du asmenys čia pat gali virsti krūva kitų personažų. Kai žaidžiu su sūnumi, mudu irgi vaidiname įvairiausius personažus ir taip per žaidimą pasikalbame, suprantame vienas kitą. Du aktoriai spektaklyje yra tartum pasakotojai, kurie prireikus virsta tuo, ko pasakojimui tą akimirką reikia. Mūsų personažai – labiau kaip spalvos, o ne ryškūs charakteriai. Jie daug žaidžia, rungtyniauja – visas spektaklis pilnas virsmų, prisitaikymų. Tai ir yra jo žavesys.

Aktorius Paulius Valaskevičius. Jono Krivicko nuotr.

P. Valaskevičius: Mes neužaštriname kurio nors vieno personažo, tiesiog pasakojame istoriją, kad vaikai ją galėtų pamatyti. Kad pamatytų, kas nutinka iki tos akimirkos, kol berniukas gyvena nepažinodamas lapės, ir kas su juo nutinka tada, kai jam su lape tenka išsiskirti. Ieškome to, kas kiekvieną personažą varo į priekį: pavyzdžiui, berniuką Povilą varo vaikiškas smalsumas, tėtį – kad šeimai būtų gerai ir pan.

D. Rudytė: Be to, skaitant knygą kai kurie personažai, pavyzdžiui, tėtis ir mama, tarsi palikti šone, o mes juos padarėme gyvesnius, parodėme jų kasdienybę, atskleidėme įdomumą.

Kam spektaklis skirtas – ar tik vaikams, ar ir suaugusiesiems?

P. Valaskevičius: Kurdamas spektaklį stengiausi jį sluoksniuoti taip, kad galėtų žiūrėti ir penkiametis, ir dešimtmetis, ir tėvai. Šį spektaklį drąsiai galima eiti žiūrėti visa šeima.

Ką galėtumėte pasakyti apie erdvę, kuriai skirtas spektaklis?

D. Rudytė: Spektaklis sumanytas įvairioms erdvėms – ir tokioms, kur įprastai rodomi spektakliai, ir tokioms, kur jis galėtų atsirasti. Juk šiais laikais vaidinti galima daug kur: bibliotekose, meno centruose. Pavyzdžiui, norėtume spektaklį parodyti Šiuolaikinio meno centre.

M. Verbiejus: Šį spektaklį labai tiktų rodyti baltose erdvėse, nes jo scenografijos ypatingumas yra jos neypatingume. Scenografija tėra keturios įvairių žalių atspalvių taburetės ir du spalvoti lagaminai. Ir smagiausia, kad scenografija tarsi tampa dar vienu personažu ir prisideda prie bendro žaidimo kūrimo.

D. RUDYTĖ: Reikia suprasti, kad tuo, ką skaitei vaikystėje, remiesi visą likusį gyvenimą. Su teatru tas pats – jeigu nematai teatro vaikystėje, tai kokia tikimybė, kad eisi ten suaugęs?

O muzika?

M. Verbiejus: Muzika – ji bus gyva ir taip pat kaip personažas. Visą spektaklį gros nuostabus gitaristas Jonas Krivickas (jis vaidins Dramblį, tokį patį vieną sau, labai svarbų knygos personažą).

Mūsų visuomenėje yra toks labai liūdnas dalykas – teatras, skirtas vaikams, tarsi lieka paraštėje. Tarsi laikomas nerimtu dalyku. Kaip pasakyti, kad teatras vaikams yra lygiai toks pats svarbus, kaip ir suaugusiesiems?

D. Rudytė: Manau, čia tas pats, kaip ir su knygomis vaikams. Tai atrodo nerimta, kol pats neturi vaikų. Nes iš pažiūros nieko nereiškia parašyti gerą knygą vaikams. O parašyti rimtą romaną suaugusiesiems – čia jau darbas. Tačiau reikia suprasti, kad tuo, ką skaitei vaikystėje, remiesi visą likusį gyvenimą. Su teatru tas pats – jeigu nematai teatro vaikystėje, tai kokia tikimybė, kad eisi ten suaugęs?

M. Verbiejus: Manau, apie tokius dalykus reikia kalbėti iš lūpų į lūpas. Jeigu kažkam patiko spektaklis vaikams, jis apie tai pasakys kitiems, ir šie žodžiai bus svaresni už bet kokius prisivilioti skirtus plakatus. Mane mama nuo mažumės vedėsi į „Lėlės“ teatrą, ir, matyt, dėl to aš jį mėgstu. Tie vaikystės spektakliai tą meilę teatrui manyje ir pasėjo.

D. Rudytė: Kaip aktorė galiu pasakyti, ar vaidinsi spektaklį vaikams, ar suaugusiesiems, vis tiek stengsiesi atlikti savo darbą taip gerai, kaip tik gali. Juk vaikams nevaidinsi bet kaip. Iš tiesų matydami, kiek ateina žmonių į spektaklius vaikams, kūrėjai neturėtų skųstis, kad apie juos ir jų darbus daug nerašoma. Tokie spektakliai populiarūs, ir puikus to pavyzdys – tarkime, animacijos spektaklis „Tėčio pasaka“.

P. Valaskevičius: Nors ir neturiu vaikų, pats mieliau einu į vaikams skirtus spektaklius. Tiesiog geriau praleidžiu laiką, daugiau pasijuokiu. Negaliu išsėdėti spektaklio, kuris trunka ilgiau nei tris valandas. Nerimstu, pradedu kasytis... (juokiasi). Iš tiesų, manau, kad žmonės, kurie nuvertina vaikams skirtus spektaklius, net nepabando į juos nueiti. Galbūt jeigu nueitų, pamatytų visai kitus dalykus.

P. VALASKEVIČIUS: Vaikai labai greitai nuskaito, kur falšas, o kur – tikras žaidimas. Spektaklis vaikams turi būti smagus. Ir kitokio recepto nėra.

Kokio teatro šiandien reikia vaikams, kad jie į jį norėtų grįžti?

M. Verbiejus: Spektaklių kūrėjams reikėtų galvoti apie vaikų atgarsius širdy. Man atrodo, svarbiausia – nepamiršti, kad vaikų kalba yra žaidimas. Ir jeigu vaikams skirtuose spektakliuose to žaidimo bus, jeigu kūrėjai galvos apie vaikus kurdami spektaklius, tada ir pataikys.

P. Valaskevičius: Svarbu, kad pačiam smagu būtų. Ir nebijoti žaisti tame vaikų spektaklyje. Tuo man jie ir patinka. Beveik neįmanoma, kad publika nepajustų, kai ant scenos ir tau pačiam smagu. Apskritai vaikai labai greitai nuskaito, kur falšas, o kur – tikras žaidimas. Spektaklis vaikams turi būti smagus. Ir kitokio recepto nėra.

D. Rudytė: Šiandienių vaikų karta yra labai imli, jie viską labai greitai supranta ir perpranta. Todėl vaikams nuolat reikia dinamikos, spektakliuose – taip pat, nes jeigu jiems nebus įdomu, jie atsistos ir nužygiuos sau.

Ir paskutinis klausimas, susijęs su spektaklio pavadinimu: ką jums reiškia laimė?

M. Verbiejus: Man laimė yra galimybė gyventi. Čia ir dabar.

P. Valaskevičius: Pats nesijauti laimingas tol, kol nepamatai, kad aplinkui visi laimingi.

D. Rudytė: Aš pasakysiu, kas vaikams yra laimė. Dažnai to jų klausinėju. Vaikų atsakymai yra patys paprasčiausi: laimė yra šeima, laimė yra draugai, laimė yra augintiniai. Ne daiktai, ne pramogos, o būtent šie dalykai. Ir labai norėčiau, kad tėvai dažniau paprašytų vaikų nupiešti jų laimę.

P. Valaskevičius: Taip, laimė yra paprasti dalykai: grįžti namo ir kad būtų šilta, kad būtų šilto maisto. Laimė – kai įsijungi televizorių ir tuo metu nerodo reklamos. Kiek daug tokių laimių!

*** 

Povilas bėgo takeliu net pasišokinėdamas ir staiga tolumoje pamatė sūpynes. Jos kilo ir leidosi, o jose patenkinta suposi oranžinė lapė.

Povilas: Lape! O tu iš kur čia atsiradai?

Lapė: Aš gi sakiau, kai aš pajusiu, kad turiu būti kitur – ten ir eisiu. Nori suktis?

Povilas: Noriu! Aš taip pasiilgau suptis ir šaukti, kad laimė yra lapė...

Lapė: Ir apvalus oranžinis apelsinas.

Povilas: Tėčio malūnsparnis.

Lapė: Morkų pyragas.

Povilas: Krepšinio kamuolys.

Lapė: Auksinė žuvelė.

Povilas: Šermukšniai rudenį.

Lapė: Moliūgų uogienė.

Kartu: Ir, žinoma, laimė yra Lapė!

 

Spektaklio „Laimė yra lapė“ premjera:

Gegužės 27 d. 12 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre

Birželio 3, 4 d. 12 val. Vilniaus kameriniame teatre