Jonas Vaitkus. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Mokytojai

Įstojau į Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą (dab. Sankt Peterburgo valstybinė teatro akademija), nes tada ten tarnavau kariuomenėje. Kursą rinko Zinovijus Korogodskis. Nuvažiavęs pamačiau, kad kursas bus tarptautinis, iš viso Baltijos regiono. Kadangi galvojau stoti į režisūrą, Druskininkuose kartu su sanatorijos gydytojais pastačiau spektaklį. Tai buvo tokia pjesė apie gydytojus – Aleksandro Korneičiuko „Platonas Krečetas“. Kai tai padariau, supratau, kad galiu dirbti režisieriaus darbą, nes lyg ir įtikinu žmones eiti paskui save.

Vėliau savaime atsirado ir poreikis, ir pasitikėjimas. Taigi nuvažiavau į Leningradą. Mano dėstytojas Korogodskis buvo gana garsus pedagogas. Jis dirbo ir kaip režisierius Jaunojo žiūrovo teatre. Statė ir Shakespeare’ą, ir Ostrovskį, ir kitus dramaturgus, bet studijuodamas aš pastebėjau, kad jis daugiau analizuoja literatūrinę medžiagą, kad jo pastatymai, nors kartais ir labai įdomūs, tiesiogiai atspindi pjesės medžiagą. Bet kaip pedagogas jis buvo labai įdomus. Jis visada reikalavo kūrybingo santykio.

Reikalavo, kad kiekviena minutė, kiekviena sekundė tavo gyvenime būtų skirta kam nors pamatyti, kam nors išgirsti, kam nors užfiksuoti, kam nors užrašyti dienoraščiuose, kam nors sukurti, tarkim, kokiam sumanymui, pastabai, kaip diena praėjo, kokie įvaizdžiai gimsta. Važiuodavome viešuoju transportu, eidavome į turgus, stebėdavome žmonių reakcijas, stengdavomės įžvelgti jų charakterių bruožus. Tai buvo tokios lyg ir invazijos į realų gyvenimą.

Vėliau priešdiplominę praktiką atlikau pas Juozą Miltinį, stačiau „Mirties šokį“. Ten vaidino, Bronius Babkauskas, Algimantas Masiulis, Donatas Banionis, Dalia Melėnaitė. Prabuvau metus, nors praktika tęsėsi tik tris mėnesius. Gyvenau su Matu Melėnu, jo namuose, daug skaičiau.

Būti mokytoju – tai sunkus kelias, amžinai kovojant su pačiu savimi. Amžinas prokuroriškas žvilgsnis ir kiekvieno savo poelgio teismas.

Melėnas buvo baigęs universitetą Vokietijoje, turėjo tokių knygų, kokių nebuvau skaitęs. Susipažinau su Sørenu Kierkegaardu, rimčiau su Karlu Jaspersu. Melėnas dirbo vertėju, versdavo Miltiniui pjeses, tad ir daugybę pjesių perskaičiau. Tai irgi buvo savotiškas universitetas. Miltinis nesutiko, kad aš pasilikčiau Panevėžio teatre (nors galėjau statyti spektaklį). Jis sakė: „Tu gali pasilikti, bet aš tave suvalgysiu.“ Tai, sakau, gal nereikia. (juokiasi) Todėl išvykau į Šiaulius jau kaip vyriausiasis režisierius, vėliau atsidūriau Kaune, ir viskas prasidėjo.

Mokytojavimas

Aš įsivaizduoju, kad mokytojas yra žmogus, atsakingas už viską. Už tai, koks jis namie, koks jis gatvėje, ir už tai, kaip teatre jis gilinasi į medžiagą, dirba su studentais.

Būti mokytoju – tai sunkus kelias, amžinai kovojant su pačiu savimi. Amžinas prokuroriškas žvilgsnis ir kiekvieno savo poelgio teismas.

Išvykęs į Šiaulius, įkūriau pirmąją savo teatro studiją, kur dirbau su jaunais žmonėmis. Ir Kaune vėliau įkūriau studiją. Paskui atsirado galimybė dirbti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), surinkau pirmąjį savo kursą. Tarp studentų buvo Povilas Budrys, Ingeborga Dapkūnaitė.

Be jaunų žmonių niekada neįsivaizdavau savo gyvenimo, ir, kiek prisimenu, aš visą laiką tarp jų. Jie padeda suvokti, kas ateina, ką prarandi, koks tu esi dabar. Stebi, kaip jie tave priima, kaip tavęs klauso, kuo domisi, kaip tu juos veiki ar neveiki, ar sugebi jiems turėti įtakos. Išgyveni pilnatvę, viską jauti per tuos jaunus žmones ir save patį su jais kartu. Žodžiu, tai jaunatvės ir patirties visuma, duodanti gerų vaisių. Kartu norisi juos pakreipti, kad jie tą teatrą suvoktų ne kaip pramogą, o kaip bendravimo, filosofavimo, dalijimosi poreikį.

Iš pradžių, kai tik pradėjau dėstyti, šiokią tokią baimę jutau, nes dar labai daug ko nežinojau. Tačiau laikui bėgant, įgydamas žinių, patirties, pradedi žinoti, ko nori, kas tau rūpi. Ta baimė išnyksta. Aš niekada nebijojau eiti į susitikimą su studentais. Būdavo, kai tiesiog fiziškai nepasiruoši, tada prisipažindavau, neidavau tiesiog. O ką daryti? Juk viskas matyti, negali meluoti.

Režisierių kursą aš surinkau tik dėl to, kad išauginčiau žmogų, kuris man padės išeiti iš šios profesijos. Juokauju, kad jie – mano duobkasiai.

Aš savęs nelaikau mokytoju, bet jeigu kas nors sako, kad aš esu jų mokytojas, aš tai priimu. Dabar retokai matau savo studentus. Su jais dirba puikūs pedagogai: Airida Gintautaitė ir Asta Stankūnaitė, Agnius Jankevičius, Olga Lapina. Aš nueinu daugiau pasidžiaugti. 

O režisierių kursą aš surinkau tik dėl to, kad išauginčiau žmogų, kuris man padės išeiti iš šios profesijos. Juokauju, kad jie – mano duobkasiai. (juokiasi) Nors dar ir aš turiu galimybę pasikalbėti su žiūrovu per vieną ar kitą medžiagą. Vietos visiems užtenka. Tik norėk dirbti ir turėk ką dirbti, turėk ką pasakyti. 

Charakteris

Reikia labai daug kantrybės, reikia daug jėgų, norint būti pedagogu. Pirmiausia daugiau domėtis, daugiau skaityti, viską, ką skaito studentai, ir man reikia perskaityti – tai savotiška savišvieta. Bet kartu, matyt, yra tas įgimtas noras megzti svarbesnius, rimtesnius ryšius. Tokie ryšiai yra atsakomybė. Reikia turėti atspirtį, aiškią teatro vizijos kryptį. Reikia tokios savybės, kuri priverčia tave net tada, kai labai sunku – būna kartais, kad, atrodo, jėgų nebėra, vis tiek nueiti pas studentus. Tada vėl viskas grįžta į vietas. Ir įgauna prasmę, kai pamatai jų darbus, pamatai, kaip jie išaugo, kaip jie tampa iš tikrųjų stipriais aktoriais.

Tiesą pasakius, manau, ne visi gali būti pedagogais. Tai nėra formalus dalyko dėstymas. Tai ir gyvenimas, ir profesija. Ko gero, pats gyvenimas, pats žmogus yra svarbiau už profesiją. Jeigu žmogus yra talentingas, jis turės didžiulį poreikį įvaldyti profesiją.

Dar yra ir šeimos dalykai. Kai žmogus auga didelėje šeimoje (pavyzdžiui, mes buvome keturi broliai), tai nori nenori išsiugdo kažkoks noras rasti bendrą kalbą, noras nebūti visai vienam. Noras jausti save kaip tam tikro sociumo dalį ir savotiškai turėti įtakos jam.

Metodika

Mano metodika, kurią naudoju nuo pat pirmo kurso – tai visi tie dalykai, kurie atgamina žmogaus pojūtį, kad viskas vyksta čia ir dabar. Žmogus turi girdėti gyvenimą, tai, kas vyksta organiškai.

Jauni žmonės turėtų patys labai domėtis, daug skaityti, žiūrėti ir patys bandyti, nebijoti klysti. Juk kiekvienas žmogus turi vaikišką polinkį žaisti. Tikslas – tą vaikišką savybę vis truputį apnuoginti, tada prasideda tikrieji žaidimai, atvedantys į tikrą sceną.

Bet, atėjus į sceną arba filmavimo aikštelę, viskas gali tarsi užsispausti, pranykti. Todėl ieškome laisvės. Matymo, girdėjimo, buvimo čia ir dabar. Gebėjimo scenoje analizuoti, mąstyti, bendrauti ir nepasimesti. Žodžiu, tai tie dalykai, kurie padeda išsilaisvinti nuo įtampos.

Vis dėlto jauni žmonės turėtų patys labai domėtis, daug skaityti, žiūrėti ir patys bandyti, nebijoti klysti. Juk kiekvienas žmogus turi vaikišką polinkį žaisti. Tikslas – tą vaikišką savybę vis truputį apnuoginti, tada prasideda tikrieji žaidimai, atvedantys į tikrą sceną.

Mano metodika remiasi daugeliu metodikų. Kartais naudoju ir Shinichi Suzuki, daug Konstantino Stanislavskio ir Michailo Čechovo pratimų. Kai reikia, remiuosi ir Jerzy Grotowskio, ir Antonino Artaud idėjomis. Sakyčiau, tai nuoširdumo, nuoširdaus teatro metodika. Priklauso, ko kada reikia, ko trūksta, kas gali aktoriui sukelti tam tikrą emociją, tam tikrą pasireiškimą scenoje. Tie dalykai ateina savaime. Niekur nesu užrašęs savo taikomos metodikos.

Utopinė mokykla – tai tarsi rojų sukurti žemėje. Neįmanoma, ne. Būtų labai neįdomu.

Santykiai

Jauni žmonės linkę paprasčiau bendrauti, nepūsti kažkokio autoriteto. Aš niekada nebuvau formalus. Jie patys noriai dirba, tad jokių disciplinuojančių priemonių nereikia. O jeigu kas nors negerai, sakau, kad aš nenoriu su tavimi bendrauti, nes tu pats nenori bendrauti. Tau su savimi neįdomu, tu pats sau neįdomus, tai ir kitam nebūsi įdomus. Tie atkritimai vyksta savaime. Arba suprantame, kad mes labai toli vienas nuo kito įvairiomis prasmėmis. Tada siūlau į kitą kursą pereiti. Lygiai taip pat priimu į savo kursą, jeigu kas neranda kontakto su kitu dėstytoju. Esu atviras.

Utopinė mokykla

Tai tarsi rojų sukurti žemėje. Neįmanoma, ne. Būtų labai neįdomu. Manau, visi turi būti skirtingi. Turi būti daug kalbų, daug tradicijų. Nes tas kitoniškumas padeda mums save matyti kitaip.

„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos" knygynuose ir spaudos kioskuose.