Liutauras Degėsys „Tavo rytoj buvo vakar“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m. Dailininkas – Zigmantas Butautis.

Jeigu blizgantis kičas ir televizinės pagalbos galėtų užčiaupti vidinį balsą, gyvenimas taptų daug patogesniu egzistavimu.

Liutauro Degėsio romanas „Tavo rytoj buvo vakar“ – tai sielos šauksmas atsispirti nuo tuštybės, susitaikyti su savimi, savo vienatve, netobulu atvaizdu, įstrigusiu praeityje. Apie klampų bandymą suprasti tiesą, kai visa praskiesta melu. Filosofija, pripildyta tirštos ironijos, dažnai sukelia karčią šypseną, o padėjus knygą į šalį tas nenutildomas, nepasmaugiamas, neatstojantis vidinis balsas tėškia: ar išties esi toks, koks nori būti, ar toks, kuriuo norima, kad būtum?

Foninis knygos siužetas svarbesnę vietą užleidžia filosofinių įžvalgų ir savianalizės raizginiui, kuris ir tampa pagrindine kūrinio ašimi. Pamažu įsitraukiant į vientisą istoriją apie vyro ir jo namo nuomininkų gyvenimus, supažindinama su vidiniu pagrindinės kūrinio figūros pasauliu.

Pasakojimas parašytas antru asmeniu, lyg pagrindinis veikėjas kalbėtųsi su savimi, sau. Tokia aliuzija į vidinį balsą, taip dažnai prabylantį mums patiems ir leidžiantį atsiriboti nuo savojo „aš“, sudaro stiprų ir aiškų pagrindą manyti, kad pasakojimas yra ne tik apie laiką (kaip leistų manyti pavadinimas), bet didžiąja dalimi ir apie bėgimą – nuo dabartinio savęs, eilinio pasaulio praeities produkto.

Sarkastiškai filosofinėse knygos įžvalgose sunku (nors ir norėtųsi) nepastebėti savęs. Meilė daiktams tam, kad nereikėtų galvoti apie meilę sielai; žurnaluose dirbtinai besišypsančios garsenybės, kiekvienam iš mūsų tapusios sėkmingumo ikonomis; garbinami milijonieriai, tykantys daiktų, kurie taptų laimės įrodymu.

Mūsų „teisingi“ gyvenimai sukurti iš apibendrinimų, standartų, orientuoti į ateitį. Tačiau autorius atmeta stabilumo, kaip privalumo, pripažinimą. Niekuo neabejodami, auklėjami sėkmės despotizmo, tolstame nuo savo vidinių, tikrųjų, pasaulių. Pajautę tuštybę ir atsigręžę į save išsigąstame – kaipgi mes, tokie ypatingi, šaunūs ir sėkmingi, likome vieniši, klystantys, bailūs standartai? Siaubas, apimantis suvokus, kad bėgimas nuo tokio apleisto savęs nubloškia dar arčiau, dar giliau į save. Tai keliskart patyręs pagrindinis knygos veikėjas pasiryžta darkart pamėginti atsitiesti – nurimti, suprasti pasaulį (taigi ir save), susitaikyti su savo sąmone, nuo kurios taip kryptingai „teisinguose“ pasauliuose bandoma atplėšti.

Sarkastiškai filosofinėse knygos įžvalgose sunku (nors ir norėtųsi) nepastebėti savęs. Meilė daiktams tam, kad nereikėtų galvoti apie meilę sielai; žurnaluose dirbtinai besišypsančios garsenybės, kiekvienam iš mūsų tapusios sėkmingumo ikonomis; garbinami milijonieriai, tykantys daiktų, kurie taptų laimės įrodymu; įvairių sričių tariami specialistai – ir mes tarp jų; dirbtinos, visuotinai priimtinos laimės pavyzdžiai glumina, kai supranti, kad visa tai atpratino nuo galimybės išties jausti.

Kas, jei nesi vienas iš tų savimi užtikrintų specialistų, garsenybių, turtuolių – „sėkmingųjų“, todėl „teisingųjų“? Kas, jei darosi per sunku būti standartu – tariamai tvirtu, niekuo neabejojančiu, viską žinančiu ir suprantančiu?

Knyga apie mus, po sėkmingumo ir laimės kaukėmis besislepiančius klystančius, nedrąsius, įsikibusius į dirbtiną tiesą, kaip nuo didžiausio siaubo besiginančius nuo vienatvės, dėl to puolančius į paviršutiniškus santykius.

Pagrindinio veikėjo vidinis balsas beviltiškai siekia kabintis į save, o apgaulėje išmokusį gyventi kūną kankina beprotybė. Jo nepuošia profesionalaus darbuotojo etiketės, jo šypsena nepasirodo ant glamūrinių žurnalų viršelių – jis nemoka apsimesti vienu iš laimės tironijos dalyvių. Susidūrimas akis į akį su savuoju „aš“, supratimas, kad jis ne toks, koks yra viešai pripažįstamas, išgąsdina.

Knyga apie mus, po sėkmingumo ir laimės kaukėmis besislepiančius klystančius, nedrąsius, įsikibusius į dirbtiną tiesą, kaip nuo didžiausio siaubo besiginančius nuo vienatvės, dėl to puolančius į paviršutiniškus santykius.

Viename iš naujai įsigytų namų vyras išnuomoja tris butus, o ketvirtame apsigyvena pats. Atidžiai analizavęs ir rinkęsis galimus nuomininkus, galiausiai apie save suburia panašių į patį – sakytume, sėkmingų – penkių žmonių grupę. Intelektualūs, ramūs namo gyventojų vakariniai pokalbiai, daugybė moterų, alkoholiu perskiesta tyli vidinė kova išduoda, kad „teisingas“ gyvenimas iš tiesų yra apgaulė, nes kažkas giliai, daug giliau skauda.

Pagrindinė pasakojimo figūra pasiduoda erotikos ir alkoholio akimirkos tuštybei, žinodama, kad atmintis vakarykštes kvailystes pagražins, užtušuos tai, ko pasąmonė nenori prisiminti.

Ir vis per nemokėjimą – galbūt bijojimą – susitaikyti su savimi. Beveik desperatiškas praeities vijimasis neleidžia įsiklausyti į dabartį ir kurti ateitį. Juk praeitis tokia patogi ir tėra atminties fikcija. Pagrindinė pasakojimo figūra pasiduoda erotikos ir alkoholio akimirkos tuštybei, žinodama, kad atmintis vakarykštes kvailystes pagražins, užtušuos tai, ko pasąmonė nenori prisiminti. Pasiduodamas savo ir aplinkos apgaulei, mėginimą atnaujinti atbukusius jausmus – gyventi – nuolat nukelia patogesniam, ateities, laikui.

Puikiai suvokdamas, kad ateitis yra dabar, o ir dabar yra taip trumpai, kad beveik neegzistuoja, pagrindinis kūrinio veikėjas prokrastinuoja – jis būtų kitoks, jei mokėtų gyventi dabar, o ne praeityje. Kaip išsigelbėjimo laukdamas kitos dienos, jis nedrįsta, o gal nenori pripažinti, kad kita diena, į kurią dėjo visas viltis, kurioje turėjo suprasti, atrasti, pamilti save, jau buvo – vakar.

Grįžimas į save nėra, negali būti lengvas. Knygoje, iš pažiūros pilnoje pesimizmo ir kartaus sarkazmo, galiausiai sunku neužuosti ore dvelkiančios gyvenimo pergalės. Žmogus nesukurtas gyventi praeitimi, todėl sielos sizifiški bandymai pasinerti giliau, į priekį verčia žemišką kūną atsispirti nuo pasaulio tuštybės. Atsispirti nuo praeities, kad tavo rytojus netaptų vakarykštis.