Statybos Misionierių komplekse

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Ne pirmą kartą jau taip nutinka, kad vežimas – ypač kai reikalai susiję su statybos projektais Vilniaus senamiestyje – pastatomas prieš arklį. Panašu, kad taip nutiko ir su pastaruoju metu nuolat linksniuojamu „Misionierių sodų“ projektu, kuriuo vadovaujantis Vilniuje jau vyksta modernių daugiabučių statybos UNESCO saugomoje teritorijoje ant Išganytojo kalno. Istorija prasidėjo 2007 m., privatizavus buvusios Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos pastatą, kuriame sovietmečiu veikė ligoninė, esantį šalia Vilniaus Misionierių vienuolyno ansamblio ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios. Šioje istorijoje daug visko: ir investuotojų kaitos, ir kyšių valdininkams, ir ginčų dėl istorijos, ir daug kitokių nesąžiningų veiksmų.

Privatizavimo metu tai buvo vientisa teritorija, tačiau 2012 m. sausio 12 d. Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas pasiūlė sklypą padalinti į dvi dalis, kiekvienai daliai nustatant atskirą režimą. Išvertus į žmonių kalbą tai reiškė, jog vienuolyno ansamblio teritorijai (unikalus kodas 761) nustatomas griežtesnis tausojimo režimas, o Vaikelio Jėzaus prieglaudos teritorijai (unikalus kodas 33915) leistina naujų daugiabučių statyba. Apsaugos zonoje Misionierių sodų teritorijoje numatyta 1–2 antžeminių ar požeminių pastatų statyba.

Departamento Metodinė taryba kultūros paveldo klausimams 2012 04 24 šiam pasiūlymui pritarė tik iš dalies: buvo nepritarta naujai statybai sovietmečio ligoninės šiaurės kryptimi – šlaite. Buvo siūloma išlaikyti esamą užstatymo liniją, nedidant statinių, esančių nekilnojamosios kultūros vertybės dalyje, tūrių.

Deja, tačiau po ilgų peripetijų viename iš atidalintų sklypų buvo parengtas specialusis prabangių butų statybos planas, kurį parengė UAB Projektavimo ir restauravimo instituto projektuotoja Giedrė Miknevičienė. Tokiam planui neprieštaravo ICOMOS (tarptautinė nevyriausybinė organizacija, vienijanti kultūros paveldo apsaugos ir restauravimo specialistus, – red. pastaba) Lietuvos nacionalinis komitetas, vadovaujamas p. Miknevičienės dukters M. Nemunienės. Beje, komitete yra ir daugiau narių, supainiojusių viešus ir privačius interesus – tą 2017 04 25 pareiškime Lietuvos kultūros ir aplinkos ministrams bei UNESCO Lietuvos atstovybei teigia ICOMOS ir Lietuvos dailininkų draugijos narė Jūratė Markevičienė.

Dangun žengimo bažnyčia

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Lietuvos dailės istorikų draugija piktinasi Misionierių vienuolyno ansamblio padalinimu. J. Markevičienė teigia, kad Lietuvos mokslininkų atliktų kartografinių tyrimų duomenimis, sodas Misionierių vienuolynui buvo priskirtas ir po vienuolyno uždarymo 1844 m., ką patvirtina 19 a. penktojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio planai. Ši kartografinė medžiaga visai nutylėta projekte, į ją nebuvo atsižvelgta priimant skubotą, moksliniams duomenims prieštaraujantį sprendimą, kad sodą galima atskirti nuo vienuolyno, nes „atskyrimas istoriškai pagrįstas“. 

2016 m. savo rašte Kultūros paveldo departamentui Dailės draugijos nariai akcentavo, kad vystant projektą jau yra pakenkta miestovaizdžio vientisumui ir autentiškumui. „Iš statybų projekto akivaizdu, kad atkūrimas nėra vykdomas, nes naujų statinių išdėstymas sklype ir architektūriniai sprendimai neturi nieko bendra su Misionierių ansambliu“, – teigė istorikai.

Valstybinė kultūros paveldo komisija 2016 m. kovo mėnesį atkreipė dėmesį į tai, kad projekto intensyvumas ir tankumas viršija nustatytas normas, o aukštų skaičius jau išaugo iki 5-ių. Komisija nepritarė statomo daugiabučio gyvenamojo namo su požemine automobilių stovėjimo aikštele projektiniams pasiūlymams, konstatuodama, kad projektiniai sprendiniai gali daryti neigiamą poveikį Vilniaus istorinio centro panoramoms bei siluetui, o numatytas užstatymo tankumas – daryti žalingą įtaką vietos charakteriui.

Diskusija Seime

Gegužės 8 d. LR Seimo narys Mykolas Majauskas surengė plačią diskusiją „Misionierių sodų“ klausimu, į kurią atvyko apie 50 istorikų, kultūros paveldo specialistų, vyriausybės, verslo ir visuomenės atstovų. Diskusijoje dalyvavusios Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė bei Senamiesčio seniūnaitė Asta Baškauskaitė pažymėjo, kad Senamiesčio priežiūros komisija nesvarstė medžiagos, susijusios su šiuo projektu, nes neturėjo jokios galimybės su ja susipažinti.

Aplinkos viceministrė Rėda Brandišauskienė. BFL/K.Vanago nuotrauka

Apie nepakankamą projekto viešinimą kalbėjo ir aplinkos apsaugos viceministrė Rėda Brandišauskienė. Pasak jos, su visuomene nebuvo aptarti detalūs būsimos statybos pasiūlymai, projekto rengėjams pasinaudojus 2014 m. įteisinta galimybe nerengti detaliojo plano. Šio etapo metu vystytojai privalėtų aptarti su ekspertais ir visuomene projektinius pasiūlymus, tačiau „Misionierių sodų“ vystytojas to nepadarė, o leidimas statybai buvo išduotas praleidus šį viešinimą.

Statybos leidimo išdavimo aplinkybes jau tiria Valstybinė pastatų ir statinių priežiūros inspekcija, vadovaujama laikinai einančios pareigas viršininkės Eglės Kuklierienės. Ji taip pat pripažįsta, jog buvo praleistas projektinių pasiūlymų, kurių metu visuomenė galėjo susipažinti su vystytojo planais, etapas.

Diskusijoje dalyvavusi Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Evelina Karalevičienė akcentavo ydingą praktiką, kai specialusis planas bei projekto vertinimas finansuojamas paties projekto užsakovo lėšomis.

It karštą bulvę valdininkai mėtė vienas kitam „Misionierių sodų“ projektą. Kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius ir Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis laikėsi nuomonės, jog visos viešinimo procedūros atliktos pagal teisės aktus, o projekto ekspertizei pritarė ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas. Pasak viceministro R. Augustinavičiaus, gal dėl vidinių ICOMOS LNK peripetijų ši ekpertizė nebuvo labai sąžininga (sic!), tačiau jai buvo pritarta. O viešinimo procedūras gi galima tobulinti...

Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Pagal galiojantį specialųjį planą paveldosauginiai reikalavimai nepažeisti“, – laikėsi nuomonės p. Degutis. Teigdamas, jog paveldosauga neatkuria istorijos, o saugo vietą, jis nesutiko, kad šiuo projektu yra pažeidžiamas Misionierių ansamblio vientisumas, pasak jo, „Misionierių sodų“, atskyrusių Misionierių vienuolyną nuo našlaičių prieglaudos, jau seniai nebėra.

„Tikėjomės diskusijos, ne inkvizicijos, – pareiškė investuotojo Romano Pipia atstovė, „Sorainen“ teisininkų kontoros advokatė Aušra Mudėnaitė. – Viešumas buvo išlaikytas. Teritorijų planavimo įstatymas sako, kad plėtojimas, nesant detalaus plano ir netaikant viešinimo procedūrų, yra galimas statant naujus statinius ir rekonstruojant esamus, jei nepažeidžiamas teritorijos planavimo dokumentuose nustatytas teritorijos naudojimo reglamentas. Specialiuoju planu turėjome ir ribą, ir tankumą, ir aukštingumą, želdynų pobūdį. Įstatymas pakartotinio viešinimo nereikalavo. Plėtotojas daug įdėjo į neformalųjį viešinimą.“

Deja, bet, kalbant apie viešinimą, visuomenės atstovai laikėsi visiškai priešingos nuomonės.

(Ne) pavėluota diskusija?

Šios savaitės pradžioje Vilniuje buvo pristatytas „Misionierių namų“ projektas, kuriame savo poziciją išsakė jo autoriai –  architektų studija „Do Architects“. Dalyviai įvairiai vertino pavėluotą dialogą – statybos ant Išganytojo kalno vyksta visu tempu. Tad apie ką kalbėti, ponai? Nebent apie dar vieną stiklo invaziją į Vilniaus m. paveldą, saugomą UNESCO.

Gegužės 16 d. Žinių radijo laidoje kalbėjusi aplinkos viceministrė, buvusi aktyvi Užupio bendruomenės veikėja Rėda Brandišauskienė, akcentavo vis labiau įsigalinčią ydingą praktiką, nekilnojamojo turto vystytojams diktuojant konkursų sąlygas ir siekiant apeiti viešinimo – diskusijų su visuomene etapą. „Matome norą ieškoti landų siekiant įgyvendinti tai, kas sugalvota iš anksto, – teigė p. Brandišauskienė. – Nepalanku dialogą su visuomene atidėti tam laikui, kai jau yra investuota, kai jau pradėtos statybos, kai reikia kažką keisti. Kai vystytojai pradiniame etape ateina kalbėtis su bendruomene, ji supranta jo galimybes, ribotumus, siekius, vyksta lengvesnis susiderinimas, negu kai būna kieta pozicija dėl susiderinimo.“

Diskusija tarp visuomenės, ekspertų ir vystytojo tęsiasi. Gegužės 4 d. Lietuvos Kultūros paveldo departamentas, atlikęs tyrimą, rekomendavo Departamento direktorei kreiptis į Kultūros ministeriją, siūlant svarstyti specialiojo plano pakeitimą. Įdomu tai, kad toks raštas dienos šviesą išvydo gegužės 4 d. – keliomis dienomis anksčiau už minėtą diskusiją Seime. Reikia pabrėžti, kad apie jį nė puse lūpų neužsiminė Seimo diskusijoje dalyvavę KPD veikėjai.

Matyt, teisi buvo Evelina Karalevičienė, Lietuvos valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė, reziumuodama visas istorijos peripetijas: „Specialiuoju planu buvo pažeistas ansambliškumas, sklypą, neatsižvelgus į tyrimų išvadas, padalinant į dvi dalis. Šis atvejis liudija tam tikrą paveldosaugos specialistų degradaciją...“

Baigiant norėtųsi pabrėti, kad Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė ir „Misionierių sodų“ vystytojo atstovė Aušra Mudėnaitė sutarė bent vienu klausimu – kad gali nukentėti Lietuvos valstybės reputacija.

2010-aisiais Paveldo komisija, įvertinusi Vilniaus senamiesčio būklę, konstatavo, jog per 15 metų Vilniaus istorinis centras pernelyg pasikeitė ir kad jei toliau jį keisime pagal individualius pageidavimus, rizikuojame būti išmesti iš UNESCO.