Raimonda Kuklienė

Apie katalikų tikybos mokytojų iššūkius ir kasdienybę pokalbis su Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centro vadove Raimonda Kukliene.

Lietuvoje veikia septyni autonomiški katechetikos centrai, pavaldūs savo vyskupijos vyskupui. Nacionalinis katechetikos centras jiems gali patarti, kartu organizuoti veiklą nacionaliniu mastu. Mokytojai yra pavaldūs ir Švietimo ir mokslo ministerijai. Ar tokia situacija vis dar pasiteisina, siekiant, kad tikybos mokytojai gerai atliktų savo uždavinį?

Mokytojas kaip darbuotojas yra pavaldus mokyklai, tad ir ministerijos sprendimams. Be jokios abejonės, atsižvelgiame į ministerijos poreikius, kita vertus – katalikų tikybos mokytojas dėsto konfesinį dalyką, tad turi dvigubą šeimininką. Katechetikos centrų uždavinys – padėti mokytojui, bet ir stebėti, kaip perteikiamas Bažnyčios mokymas. KC turi nedelsdamas veikti pagal tos dienos situaciją. Pavyzdžiui, šiuo metu ministerija yra užsakiusi atnaujinti programas, todėl mokytojai dalyvavo apklausose: kaip vertina Bendrąsias ugdymo programas, ką, jų nuomone, reikėtų keisti. Šiuo metu Lietuvos katechetikos centras (LKC) sudarė darbo grupę, siekdamas, kad programa labiau atlieptų šiandienos poreikius.

Be jokios abejonės, Bažnyčios mokymo, dogmų, niekas nepakeis – tiesiog bręsta ir keičiasi mūsų aplinka, požiūris į tam tikrus dalykus. Matome, kad reikia pabrėžti didesnę pagarbą žmogaus asmeniui bei asmeninį Dievo ir žmogaus santykį.

Turite ilgametę tikybos mokytojos patirtį, beveik 15 metų dirbate Vilniaus katechetikos centre. Kas svarbaus, jūsų vertinimu, išryškėjo didelio atgarsio sulaukusioje Telšių mokytojos istorijoje?

Profesionalo kompetencija yra labai svarbu. Mokytojas yra profesionalas, bet pirmiau esame katalikai. Jei esi katalikas, šitai tave įpareigoja dar labiau: nesvarbu, esi tikybos mokytojas ar matematikos. Jei esi katalikas – turi orientuotis į tai, ko Bažnyčia moko. Tad medžiaga, kurią pateiki mokiniams, turi būti labai aiški.

Svarstant apie minimą atvejį, tikriausiai mokytoja norėjo pasakyti, kokios galimos pasekmės, jei netvarkingai gyveni – problema yra netvarkingas gyvenimas. Bet pačių skaidrių paruošimas ir sudėliota medžiaga buvo nekorektiška. Tačiau vertinti visų skaidrių aš negaliu, nes mačiau tik tas kelias.

Aš problemos esmę matau taip: po tokių skaidrių, kas išlieka vaikams – Bažnyčios mokymas ar tos perdėm drastiškos skaidrės? Nebejoju, kad Bažnyčios mokymo neliko nė trupinio. Ta intriga buvo neproporcingai didelė. Todėl mokytojui labai svarbu savo pamoką susiplanuoti taip, kad maksimaliai galėtų pasiekti numatomą rezultatą.

Mokytoja su visišku nuoširdumu teigė, kad ji pasitelkta medžiaga pasitikėjo. Taip pat ir LKC vadovas kun. R. Gudlinkis patvirtino, kad šios skaidrėse nurodyta medžiaga cirkuliuoja ne tik interneto erdvėje, bet ir seminaruose ar pan. ir lig šiol nebuvo viešai sukritikuota. Ar jums tai neatrodo keista?

Seminaruose diskutuoti susirenka dalyko profesionalai ir svarstoma labai įvairi medžiaga. Juk būtų keista, jeigu iš seminaro grįžęs chirurgas pacientui imtų aiškinti apie ligą profesine medikų kalba... Žmogus nieko nesuprastų ir labai išsigąstų. Taip ir čia. Juk kalbėti būtų galima apie įvairias rizikos grupes, kurių yra ne viena – kaip žmonės gyvena ir kaip elgiasi.

Pamokoje buvo svarstoma lytiškumo tema, tad ir homoseksualumo. Jei esu tikybos mokytoja ir turiu įvairios medžiagos, mano kaip pedagogo profesionalumas atsiskleidžia, kaip paruošiu medžiagą. Tačiau visi savo profesijose darome klaidų.

Pamokos uždavinys yra perteikti, ką Bažnyčia šiuo klausimu nori pasakyti – kad Dievas myli kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo to, kaip šiandien jis gyvena, kad dieviškoji meilė tau palieka viltį, dovanoja naują gyvenimą. Gali čia kažkas užsigauti, tačiau išties nelieka priežasties. Juk ir Jėzus taip veikė, ir popiežius ragina eiti į pakraščius – o tų pakraščių gali būti bet kur, net universitete, ir, žinoma, mokykloje...

Esame pripratę galvoti, kad, tirštindami spalvas, „pagauname“ tą žmogų. Juk nutinka atvirkščiai – atstumiame jį. Todėl ir atrodome kategoriški, neteisingi – toks atrodo ir mūsų Dievas.

Man atrodo, kad katalikams neretai nelengva, nes vienaip „turi“ kalbėti viešumoje, o tarpusavyje, bendruomenės viduje vyksta visai kitas diskursas, kitas požiūris, kita leksika. Neišvengiamai tas ledkalnis išnyra į paviršių. Kaip manote, ar katalikų bendruomenėje pakanka aiškaus mokymo, kad Evangelija yra geroji žinia? Ar nėra taip, kad labiau skleidžiame, pabrėžiame „blogąją“?

Dauguma katalikų Lietuvoje esame paniurėliai. Todėl pirmiausia moralizuojame, o paskui liudijame – arba liudijimo išvis nėra. Čia mūsų didžioji tragedija.

Jei gyveni meile – daug dalykų išsprendi savaime. Tai puikiai iliustruoja Telšių atvejis, juk mokytoja yra labai bendruomenės mylima. Mokytojos pasirinktas metodas buvo netinkamas, tačiau jos gyvenimo būdas buvo teisingas ir įtikinantis, – visa bendruomenė stojo jos ginti, nes ji meile liudijo Dievą.

Nėra taip, kad mokytojas būtų beginklis. Bėda ta, kad visi žinome tik dešimt Dievo įsakymų ir sakome: „Privalai jų laikytis.“ Šiuolaikinėje visuomenėje keliamas klausimas: kodėl turiu jų laikytis? Ir ne todėl, kad įstatymas būtų aukščiau žmogaus, o atvirkščiai – jei myli, tu jo ir paisai. Santykis su Dievu – pats didžiausias įrankis.

Mums reikia keisti savo teoriją. Juk ne teorinė žinia suteikia galimybę tapti kataliku ir mylėti Dievą, atsakyti Jam, bet veiksmas kaip atsiliepimas. Savo dėstyme pirmiausia turime parodyti tą žinią – leisti vaikui pačiam ieškoti atsakymo, ir jis tikrai jį ras: kodėl turėčiau taip gyventi, kodėl melstis, kodėl artimo meilė pasireiškia gailestingumo darbais...

Kas padėtų ugdyti kritinį mąstymą?

Ir čia svarbu praktika. Auginti žmogaus vidinę nuostatą laisvai sakyti, ką jis galvoja. Kai tavo kuriamoje bendruomenėje, pavyzdžiui, klasėje, nėra baimės, kai visi esame lygūs, neleidi patyčioms ir visam kitam blogiui vešėti. Mokinys kelia klausimus, nebijo ir tuomet ieško atsakymų. Kai šneki, atrodo labai paprasta, tačiau svarbu tai įgyvendinti.

Ar nebūtų prasminga tikybos mokytojams „pasinerti“ į jiems tolimesnius pasaulius, pavyzdžiui, susitikti su LGBT atstovais prie arbatos, – nevertinant, tiesiog išgirsti apie juos iš pirmų lūpų?

Kodėl gi ne.

Lietuvoje turime daugybę grupių, prisidengusių Dievo vardu. Mes vis dėlto dar labai primityvūs. Nenoriu tapatinti, nes vieni pseudomokslininkais laiko tuos, kurie kelia vienokias problemas, kiti – kitokias... Aš tokiais vadinu žmones, kurie, prisidengdami krikščionybe, vardan Dievo ar artimo meilės savo argumentais gali užmušti kitą. Mes neturime galvoti, kad, garsiai šaukdamas, mušdamas tą, kieno gyvenimo būdas skiriasi nuo manojo, galiu rasti tiesą ar įrodyti ją. Aišku, kad galiu susėsti su visais žmonėmis prie stalo. Mūsų tikslas nėra parodyti, koks esi blogas. Juk ir manyje yra pilna visko...

Mes ne pirmus šimtmečius istorijoje esame prisiėmę pirmumo teisę smerkti kitus, o nematome rąsto savo gyvenimuose. Pati esu mama, ir mane priblokštų žinia, jei mano vaikas pasakytų – esu homoseksualus. Nežinau, kaip sureaguočiau. Tačiau pagalvojus giliau, suvokiu, – juk jis mano vaikas. Nepulčiau smerkti, keikti ar dar ko nors daryti. Gal kiekvienam reikėtų taip galvoti.

Nepadeda ir tai, kad skirtingi žmonės į tuos pačius žodžius sudeda skirtingą esmę. Vieni sako: liga, kiti – jokia čia liga, esu normalus. Vienam liga jau yra pasmerkimas, o kitam – išeities taškas. Tačiau ne apie tai turime kalbėti, o apie žmogų. Ko Bažnyčia moko? Vieni įsivaizduoja, kad Bažnyčia viską draudžia, o kiti – kad mums viskas galima. Suveikia savisaugos instinktas: kaip apsaugosiu save, savo šeimą, kur mano laimė slypi – visi norime būti laimingi, ieškome tų kelių kartais labai skirtingai.

Kritinis mąstymas nėra eliksyras, kurį išgėrus imi teisingai mąstyti. Tai – ieškojimo kelias, kuris praturtina ir tikrai padeda priartėti prie tiesos. Mes, katalikai, irgi neapsaugoti nuo klaidos ar nusukimo nuo jau atrastos tiesos.

Ar yra momentas, kai galiu pasakyti: aš turiu tiesą?

Pasitikėjimas Jėzumi man leidžia eiti į priekį. Jei galvočiau, kad mano tikėjimas remiasi kažkokiu tariamu autoritetu, po kurio laiko tikrai pamatysiu, jog tas autoritetas man nebetinka, gal net pasibaisėsiu tuo, ką jis padarė, pasakė ir t. t. Jautiesi apgautas. Visai kas kita, jei žinai, kad Dieve tavo kelias, tiesa ir gyvenimas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jau viską pasiekiau. Tai reiškia, jog tiesiog man lengviau rasti tuos kelio ženklus, jei esu dideliam rūke, – jie padės susiorientuoti.

O mokytojas turi nuolat trokšti atsinaujinti ir būti kaip vaikas, kuris nuolat mokosi, niekada nemano, kad jau viską žino. Savo gyvenimo istorijoje tarsi išgyvena didžiąją tikėjimo istoriją, skaito laiko ženklus.

Mokytojui tenka tikrai nemenkas krūvis. Kaip su tuo dorotis?

Taip, krūvis didžiulis. Manau, būti mokytoju – pašaukimas. Toks pats kaip kunigystei ar pašvęstąjam gyvenimui. Kiekvienas tikriausiai turime savo mokytojo idealą, kurį atsinešame iš mokyklos laikų.

Dabar skaitau apie Teofilių Matulionį, kuris visą laiką sėmėsi tvirtybės iš Dievo – sugebėjo viską iškentėti, kai trūko žmogiškų jėgų – pasisėmė jų iš Dievo.

Kalbu tą patį, ką visi žinome, tačiau jei aš Dievo dovanas laikau tik sau, kažkas darosi ne taip. Turi gebėti priimti ir gebėti atiduoti. Negali vien kaupti. Kodėl vieniems tai pavyksta, o kitiems ne?

Šiandien sunku būti autoritetu. Kita vertus, tikybos mokytojas negali užgožti Dievo: tegali būti laidininku. Turi nuolat kreipti į Kristų, ir tai yra be galo sunki užduotis.

Be to, kiekvienas vaikas turi savo asmeninę istoriją. Lietuvos socialinė situacija dabar labai jautri, ir mokytojai aiškiai mato, kaip vaike atsispindi visos šeimos bėdos. Tad mokytojas turi būti itin atviras, jautrus. Jei tik užsidarau savo žinojime, ateinu vien su savo žinojimu, nieko pamokoj nepasiekiu.

Galbūt per pamoką nepavyksta pasiekti tai dienai išsikeltų uždavinių, bet jeigu pamokoje yra atvirumas ir tikrai jauti, kad vaikus artini prie Dievo, tai yra didelis pasiekimas. Čia ir glūdi gebėjimas puoselėti kritinį mąstymą, tada mokiniai ir ieškos, ir mąstys. Jei duodi tik pliką teorinę žinią, nieko nelieka.

Pabaigai apie Tikybos dėstymo programą. Šiuo metu yra pasiekta, kad mokytojas pats kuria pamoką, remdamasis pateiktomis gairėmis, tad pamokos turinys – jo kompetencija. Ar pasiteisina ši praktika?

Tai lazda su dviem galais. Viena vertus, kūrybingam žmogui labai patogu, kad turi tik gaires. Šiuolaikinėje mokykloje vadovėlis nėra vienintelė mokymo priemonė. Pedagoginio darbo pradžioje, aišku, vadovėlis leidžia „nenukrypti į dausas“, nes suteikia tam tikrą kryptį. Tačiau ar vien vadovėlio užtenka?

Šiandien pasaulis labai greitai keičiasi. Kol parašom vadovėlį, jis jau pasensta. Lietuva nėra tokia didelė, neturim tiek autorių kiek reikėtų, o kai kurie kuklinasi... Kiti jaučiasi pernelyg kritiškai įvertinti ir nebenori daugiau kišti kojos į tą balą...

Pavyzdžiui, katechezės parapijose: turime katekizmą, pratybas, tačiau ar tai suteikia vaikui Dievo meilę?

Jau nebėra 1990-ųjų situacija, kai visiškai nieko neturėjome, išskyrus vyskupo Paltaroko katekizmą, ir tada viską sugerdavome kaip ištroškusi žemė. Dabar priemonių turime nemažai, svarbu sugebėti atsirinkti.

Jei turi vadovėlį ir kritiškai nemąstai, pas tave ateina klasė, o pamoka visiškai pro šalį... Vaikai ateina ir pasakoja, ką matė per žinias, klausia, kaip tai gali būti. Iškart turi imti ir reaguoti. Yra blogai, kai galvojame, kad tik vadovėlis mus apsaugos, nors, be abejonės, vadovėlis gali ir padėti – reikia didelio lankstumo.

Buvo siūloma adaptuoti itališkus vadovėlius, tačiau jie tikrai nėra patys artimiausi mūsų kultūrinei, istorinei patirčiai, geografinei specifikai.

Manau, svarbiau auginti mūsų mokytojams sparnus, kad šie būtų tvirti pedagogai, gebantys atsirinkti, o ne vien galvoti, kad viską sudėjus į vadovėlį turėsime gerų mokytojų.

Kalbino Saulena Žiugždaitė