Valentinas Masalskis. Igno Stanio nuotr.

TEATRO ŽURNALAS, Nr. 5–6

Mokytojai

Norint išvardyti visus mokytojus, turbūt reikėtų pradėti nuo senelių, nuo bobutės, prosenelių, kurie mokė, kas yra arklys, kas yra upė. Aišku, mano didžiausi mokytojai buvo tie, kurie davė žmogišką pakraipą. Buvo toks Stanislovas Dobrovolskis Paberžėje. Česlovas Kavaliauskas, kunigas. Karolis Dineika. Tokie šulai, kurie man davė postūmį, filosofinį, ideologinį ir vertybinį postūmį.

Su Dobrovolskiu mes kalbėjome įvairiausiomis temomis – nuo gyvenimo iki meno ir t. t. Apie tai, ką skaitau išminties knygose, kurios dabar tik pasirodo, mes jau kalbėjomės 1980 ar 1978 metais. Pirmą kartą pamačiau jį, kai man buvo 15 metų. Pamačiau ant Dubysos šlaitų. Jis buvo vienuolis Butkiškėse. Ten guli mano tėvas. Aš, vaikas, išgirdau pirmus pamokslus. Mane labai sudomino jo paprastumas, vaikščiojimas basomis, pagarba žmogui, kuris gyvena aplink.

Kai uždirbau pirmuosius pinigus – tai buvo 16 rublių – už filmo garsinimą, autostopu nuvažiavau į Kėdainius, paskui į Šlapaberžę ir per mišką atėjau į Paberžę. Toks buvo pasimatymas su juo. Ir paskui tos kelionės tęsėsi. Skaitėme Rilkę vakarais, paskui jis versdavo, kalbėdavo apie meną: kas tas menas, kodėl jis turi egzistuoti, kaip jis egzistuoja, kokia jo formulė. Tai buvo kelionė į tas paslaptis, kurios neatskleidžiamos, bet įmanoma prie jų prisiliesti. Paskui per jį atsirado Kavaliauskas. Toks šventas, didelis žmogus. Jo labai įdomios teologinės knygos. Kai mirė, jis neturėjo net sutanos, laidoti nebuvo su kuo. Mirė Vievyje, ten ir palaidotas. Jis viską atiduodavo. Tai buvo filosofas, fizikas, jis rašydavo fizikos straipsnius. Paprastumo įsikūnijimas. Labai labai švarus žmogus.

Jeigu pradedi dėstyti tai, kuo tu pats netiki, tai jaunas žmogus iškart pajus. Jis gal dar daug ko nesupranta, bet labai jaučia. Jis pajunta, kad tu meluoji, kad esi neteisus. Tada jis nustoja tikėti menu ir teatru.

O paskui mokytojai yra visi tie, kurie galbūt mirę ir su kuriais susipažinau per knygas, per kiną, per literatūrą. Pereiti visą Muzikos ir teatro akademiją, nepraleisti nė vienos pavardės. Nepraleisti nė vieno teatro, kuriame dirbau.

Mokytojavimas

Aš nežinau, kas tas mokytojas. Yra vienas Konfucijaus dėsnis. Kai pradėjau dėstyti, užsirašiau jį sąsiuvinyje ir jis gulėdavo prieš vaikus ant stalo. „Mokytojau, neversk manęs tikėti tuo, kuo tu pats netiki.“ Tai didžiausia varomoji jėga.

Jeigu pradedi dėstyti tai, kuo tu pats netiki, tai jaunas žmogus iškart pajus. Jis gal dar daug ko nesupranta, bet labai jaučia. Jis pajunta, kad tu meluoji, kad esi neteisus. Tada jis nustoja tikėti menu ir teatru. Baisiausia man atrodo, kai toks mokytojas išleidžia į gyvenimą, į teatrą tokį netikintį žmogų. Tada ateina žmogus netikėdamas menu arba išvis cinikas. Čia tas pats, kai kunigas laiko mišias netikėdamas Dievu arba muzikantas groja netikėdamas, kad muzika gali prisibelsti į kitą žmogų. Tokia ta formulė, kad pirmiausia aš pats turiu tikėti tuo, ką kalbu ir kodėl aš tai kalbu.

Antras labai svarbus dėsnis – tai Alberto Schweitzerio. Jis yra pasakęs, kad pavyzdys auklėjant žmogų nėra svarbiausia. Anot jo, pavyzdys yra vienintelis būdas. Šitai aš paėmiau kaip dogmą. Ir jeigu tu nerodai pavyzdžio, tai tada prarasi ir mokinį, ir studentą. Ir netgi aktorių, jei tu esi režisierius. Pedagogika yra visur. Ji negali būti didaktinė. Nors pats dar nemoku šio svarbaus dalyko. Aš kartais grūdu, kartais per daug agresyviai kišu žmogui pamokymus. Turbūt tai mano charakterio savybė. Neišlaukiu. Iš principo reikėtų išlaukti, kad jis pats paklaustų. Kad jis iškeltų klausimą, tada tik bandyti į jį atsakyti. O aš, dar jam neiškėlus klausimo, bandau atsakinėti. Tuomet kartais jis nesuvalgo, kartais būna užpykęs, kad per daug jam kišu. Neturiu kantrybės, įsivaizduoju, kad jam reikia. Ir tas mano rūpestis tampa kartais įkyrus. Tada pasidarau šlykštus.

Mano paminėti žmonės – tėvas Stanislovas, kunigas Kavaliauskas – aš visada žiūrėjau į jų nugarą. Visada. Ir dabar pats matau, kaip į mano nugarą žiūri kažkas. Ir turbūt mokytojas yra tas, į kurio nugarą mes žiūrime. O jis turi eiti neatsigręždamas.

Ir trečia formulė, kuria tikiu. Tu gali aplenkti mokytoją – tokia yra nuomonė. Bet pats sau galvoju, kad tų mokytojų, kuriuos minėjau, niekada neaplenkiau. Neįmanoma jų aplenkti. Mokytoją gali aplenkti, kai jis nueina iš kelio į šalikelę. Kai jis nueina į kokią nors smuklę, į šalį nusuka. Arba nueina į kitus namus, arba jis pavargsta ir atsisėda. Tada tu gali jį aplenkti. Mano paminėti žmonės – tėvas Stanislovas, kunigas Kavaliauskas – aš visada žiūrėjau į jų nugarą. Visada. Ir dabar pats matau, kaip į mano nugarą žiūri kažkas. Ir turbūt mokytojas yra tas, į kurio nugarą mes žiūrime. O jis turi eiti neatsigręždamas.

Paskaitos prasideda, kai kalbiesi pirmą kartą kieme su draugu. Turbūt jau čia pradžia. Joms nereikia konkrečios formos. Pavyzdžiui, aš ateinu į paskaitą ir būnu pasiruošęs vienaip, o studentai to šiandien net nenori klausyti. Tai tada kas iš to pasiruošimo? Turiu mokėti sudominti. Aš galiu kalbėti, kaip rinkau grybus, arba apie tai, kaip man niekas gyvenime nepasisekė arba pasisekė. Bet aš turiu jį sudominti, kad matyčiau susidomėjimą jo akyse. Ir ta paskaita kinta.

Buvau pasiruošęs vienam, bet atėjau ir susidūriau su kitkuo. Kalnas, atrodo, būna tas pats, bet kai tu pradedi lipti į tą kalną... Gali būti vėjas iš kitos pusės, gal sniegas pradės snigti, gal virvės ir plaktukas, kuriuos pasiruošei, jau nebetinka, gal reikia apeiti iš kitos pusės arba išvis nežinia, gal palaukti reikia. Man nėra tokio dalyko kaip paskaita kažkokia išbaigta forma. Aš nežinau, kada ji prasideda ir kada baigiasi.

Pavyzdžiui, mūsų dabartinis pokalbis su tavimi. Jis neprasidėjo dabar mums kalbant. Jis prasidėjo dar Paryžiuje, kai sėdėjau ir galvojau, ką gi aš kalbėsiu, ką aš galėsiu papasakoti. Šis pokalbis prasidėjo gerokai anksčiau. Tad ir su paskaitomis tas pats – negali pasakyti, kad jos visai beformės, ne, nes tai tavo gyvenimas, tavo žinios, tu visada įsipili, o tada vis išpilti reikia. Ir kartais netikėtai išpilti reikia.

Užduodu sau klausimą, ko aš turiu išmokyti aktorių. Kas yra aktorystė? Dalis yra intuicija, dalis yra kopijavimas. Bet ko aš turiu juos išmokyti? Pavyzdžiui, kompozitorius turiu išmokyti muzikinio rašto, natų, gamos, solfedžiavimo, terminologijos, muzikinių dėsnių. O ko aš turiu išmokyti aktorių? Ir aš ieškau atsakymo. O ar aktoriais gali būti visi? Gali. O kodėl gali? Ne vien dėl užduočių kartojimo ar talento. Pasirodo, labai paprasta. Aktoriais gali būti visi, nes iš prigimties mes visi meluojame.

Mes mokame meluoti. Ir repetavome prieš meluodami. Eidami namo, pavyzdžiui, kartojome sau mintyse, ką sakysime grįžę. Taigi turiu išmokyti meluoti. Viena studentė labai įdomiai pasakė. Nežinau, ar ta mintis tikrai teisinga, dar ją rutuliosiu sau, bet ji pasakė: „Mes mokomės per repeticijas meluoti sau, o paskui, kai vaidiname, atsiranda ryšys su žiūrovu. Tu jau nebemeluoji, o meluoja kažkas kitas, tu lyg tarpininkas. Tavo personažas jau tai daro.“ Tas pavidalas, erzacas, tas simuliakras arba fantomas, kaip Miltinis sakytų.

Teatras bus tik toks, kokį tu pats pasidarysi. Čia kaip nuėjęs į bažnyčią, gali rasti ne Dievą, bet gali rasti ir alkoholį, ir lėbavimo namus. Jeigu tu to ieškosi. Ko ieškosi, tą ir rasi. Teatras bus toks, kokį pats jį matysi.

Supratau, kad mokysiu juos meluoti. Ir jiems tai pasakiau. Pasakiau, kad mokysiu juos meluoti kūnu, liežuviu, obertonais, kalba. Ir tada atsirado tikslas.

Melavimas. Visi labai bijo šio žodžio, nes atrodo, kad meluoti yra labai šlykštu ir baisu. Bet svarbiausia yra tikėjimas. Vaikas žaidžia ir jis tiki. Jis tiki, kad lėlė yra jo vaikas. Jis sau meluoja, jis apgauna save. Ir tu negali kitaip žaisti, jei nesukuri to pasaulio.

Aišku, čia įeina vaizduotė, patirtis, stebėjimas, išmokimas girdėti tą pasaulį. Matyti tą pasaulį. Susikoncentruoti į kitą, bet ne į save. Menininko esmė – susikoncentruoti į aplinką ir į kitą, bet ne į save. Savyje tu nieko nerasi. Viskas yra išorėje. Nepatarčiau rasti ramybės. Tada tu sustosi. Menininkas negali būti ramus. Kodėl jis neramus? Ir ne tai, kad tu turi būti neramus. Bet tu neramus tampi, kai matai aplinką. Tave pradeda dirginti, kad žmogus, esantis šalia, nelaimingas, atsiranda empatija.

Visiems aktoriams ir studentams nuo pat pradžių sakau, jeigu jums patinka toks teatras, koks yra šiandien, jūs neikite į tą teatrą. Jūsų vieta užimta. Užimta. Neikite. Nes pirmiausia turi surasti, kas tau nepatinka, ir tada eiti keisti. Pagerinti. Man teatre trūko emocijos, trūko nuoširdumo, fanatizmo. Sutikau teatrą ir ėjau jo keisti.

Teatras bus tik toks, kokį tu pats pasidarysi. Čia kaip nuėjęs į bažnyčią, gali rasti ne Dievą, bet gali rasti ir alkoholį, ir lėbavimo namus. Jeigu tu to ieškosi. Ko ieškosi, tą ir rasi. Teatras bus toks, kokį pats jį matysi. Mes galime sakyti, kad bloga kritika arba net bloga publika, bet mes ją patys ir darome. Ir jeigu tau gyvenime nemiela, tai tu jį nemielą ir darysi.

Charakteris

Manau, labai svarbu neleisti sau surūgti. Vanduo tavyje neturi užsistovėti. Kad ir ką padarytum, turi iš karto išpilti. Išpilti ir vėl prisipildyti. Kad neatsirastų dogmų, kurias tu kalbi kiekvieną dieną. Tos tiesos, kurias aš vakar pasakiau, galbūt šiandien virto seniena, nes kinta pasaulis, kintu aš ir kinta žmogus, su kuriuo aš bendrauju. Labai svarbu mokytojui susikoncentruoti į tą žmogų, kuris yra prieš tave šiandien.

Pirmiausia aš turiu su savo žiniomis nusileisti iki studento lygio. Kuria prasme? Gali atrodyti, kad čia labai kvaila, bet jokio familiarumo nėra, pirmiausia yra ryšys. Aš kalbu visada taip, lyg jie visi suprastų.

Pavyzdžiui, klausimus iškelia mano studentai. Tada ieškai, ieškai, randi kažkokį atsakymą, kuris tau atrodo teisingas. Ir jau bandai atsakinėti, bet tada iškyla naujas klausimas. Šitie klausimai ir yra esmė. Visą laiką turi pats sau kelti klausimus. Turi susikoncentruoti į tą kitą žmogų ir suvokti, kad viskas kinta. Jeigu tu pats nekisi, bus nuobodu. Nuobodu jam ir tau pačiam. Dėl to tos dogmos įgauna kitą formą. Jos radikaliai nesikeičia, bet jos keičia savo pavidalą, formą. Kitas kampas atsiranda.

Metodika

Pirmiausia aš turiu su savo žiniomis nusileisti iki studento lygio. Kuria prasme? Gali atrodyti, kad čia labai kvaila, bet jokio familiarumo nėra, pirmiausia yra ryšys. Aš kalbu visada taip, lyg jie visi suprastų. Kalbu taip, tarsi turėtų tokią pat patirtį kaip mano. Gal tu ir nesuprasi, bet gal tada pajusi. Bet, gink Dieve, nereikia kalbėti tokiomis temomis, ką tavo studento amžiui reikėtų kalbėti. Reikia kalbėti, ką aš išgyvenau, tada jiems bus įdomu.

Pavyzdžiui, reikia išdėstyti vaidmens emocinę fabulą. Turiu emociją ir noriu išdėstyti emociją. Aš klausiu: jūs skaitėte Čechovą? Ne. Na, gerai. „Hamletą“? Shakespeare’ą? Ne. Gerai, kažkas skaitė, trys skaitė, kiti ne. Ir dar svarbu aiškinant, kad visi žinotų. Bandau iš mokyklinio sąrašo. Kažkas skaitė, kažkas ne. O man reikia, kad visi būtų. Gerai, sakau, tai „Kliudžiau“ skaitėte? Joo. Visi. „Kliudžiau“ skaitė visi. Ir visi prisimena. Ir visi emocionaliai prisimena. Labai gerai. Labai visi verkė. Nuo to ir pradedu dėstyti. Va kur tas nusileidimas. Net ne nusileisti, bet mes turime ateiti į jų žinojimą, ką jie jaučia, į jų patirtį, į jų emocinę patirtį. Informacija yra tik viena, bet be patirties ji nieko nereiškia. Dėstytojas turi nusileisti iki studento emocinio pažinimo.

Publika – tu visada eisi su ja kovoti. Ji ateina lengvabūdiška arba su savo dideliais kasdieniais rūpesčiais. Ir tu turi jai primesti temą. Tu ją turi apkrėsti prasme, primesti ją.

Santykiai

Susikoncentruoti į kitą. Jeigu nematai kito, nematai, ką mato jis, negirdi, ką jis girdi, tada nieko neįvyks. Reikia abipusio įsiklausymo.

Svarbiausia neatsiskirti: dėstytojas ir studentas. Nėra čia laipsnių. Pagarbos nusipelnai ne su antpečiais ar metais. Ji atsiranda kitaip.

Yra žmogaus egoizmas, su kuriuo turi pradėti kovoti. Jis uždaro tavo klausą ir regą. Tu pradedi nebematyti pasaulio, nebematyti kito ir tada tas egoizmas – tu pats sau labai esi įdomus, pats sau įdomus daraisi. Pats sau svarbus. Aš viską žinau. Tu daraisi toks, kol nesusidaužai. Tada kartais per vėlai supranti. Dėl to menininkui pirmiausia reikia išdaužyti egoizmą. Ir dėstytojui, ir studentui. Kaip sakau, susikoncentruoti į pasaulį, į gyvenimą ir į kitą. Į tas užduotis, kurias tau suteikia gyvenimas.

Kas ta utopinė mokykla? Vienuolynas, žmonių išrūšiavimas. Labai daug gali padaryti, kai atsiriboji nuo pasaulio. Man atrodo, pasninkas yra labai svarbus. Pasninkas yra askezė. Tai atsiribojimas, treniruotė – norint ko nors pasiekti, reikia kažko atsisakyti. 

Publika – tu visada eisi su ja kovoti. Ji ateina lengvabūdiška arba su savo dideliais kasdieniais rūpesčiais. Ir tu turi jai primesti temą. Tu ją turi apkrėsti prasme, primesti ją. Pavyzdžiui, kaip padaro laidotuvės. Būna, ateini į laidotuves, tu gali net žmogaus nepažinoti, bet visa atmosfera, ta teatrinė atmosfera – gėlės, kvapai, muzika ar lavonas gulintis, ar urna, aplinkiniai – padaro taip, kad tu pradedi galvoti apie egzistenciją. Tau primeta. Teatras daro tą patį – jis primeta, jis apkrečia empatija. Empatija galima apkrėsti kitą. Ir apkrečia tam tikra prasme arba tam tikru klausimu, nes menas nieko neatsako. Jis tik iškelia klausimus. Tiksliau, vieną klausimą – kodėl. Ne kaip, o kodėl.

Utopinė mokykla

Taip, visi mes tokios mokyklos norime. Ir Stanislavskis, ir Brookas, ir Miltinis norėjo. Kas ta utopinė mokykla? Vienuolynas, žmonių išrūšiavimas. Labai daug gali padaryti, kai atsiriboji nuo pasaulio. Man atrodo, pasninkas yra labai svarbus. Pasninkas yra askezė. Tai atsiribojimas, treniruotė – norint ko nors pasiekti, reikia kažko atsisakyti. Norint pagimdyti ir užauginti vaiką, reikia labai daug atsisakyti, jis labai daug paims iš tavęs. Bet jis ir duos.

Esmė turbūt tokia – užsidarymas nuo to gaivališko pasaulio bėgimo ir susikoncentravimas į būtį. Ir reikėtų kuo daugiau to užsidarymo ir atsivėrimo iš naujo, užsidaryti ir atsidaryti. Tada tą pasaulį pradedi mylėti ir matyti, pradedi jo išsiilgti, kaip maisto po pasninkavimo. Nes tu turi truputėlį užsidaryti tam, kad galėtum kažką duoti. Būtinai reikia askezės. Taip galvočiau.

Savo laimę gali pamatyti tik kito akimis.

„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos" knygynuose ir spaudos kioskuose.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.