EPA nuotrauka

Šiandien rinkėjai skuba prie balsadėžių Irane, vienoje iš nedaugelio pasaulyje teokratinių respublikų. Liberalaus reformatoriaus užsienio politikoje reputaciją užsitarnavęs Hassanas Rouhani sieks antros kadencijos, tačiau jam kelią mėgins užkirsti konservatyvūs kandidatai. Nors apklausos politikui žada gana lengvą pergalę, tačiau yra daug neapsisprendusių rinkėjų, o sociologiniai iraniečių metodai Vakaruose nelaikomi patikimais.

Dvasinio lyderio šešėlyje

Nors šalis yra prezidentinė respublika ir prezidento galios nėra menkos, jis renkamas palyginti demokratiškai, aukščiausia valdžia Irane priklauso ajatolai Ali Khamenei. Visgi šie rinkimai yra itin svarbūs. Abejojantiems prezidento įtaka galima priminti buvusį šalies lyderį Mahmoudą Ahmadinejadą, nuolat skleidusį antisemitinę ir antivakarietišką retoriką, kurio valdymo laikotarpiu įsibėgėjo branduolinė programa ir Vakarai įvedinėjo naujas sankcijos. H. Rouhani – priešingai, pagerino santykius su Vakarais ir netgi sudarė istorinį susitarimą, ribojantį branduolinę programą. Galima prisiminti ir tai, kad švelninti santykius su pasauliu vertė ir milžiniškos ekonominės problemos, sumenkus naftos kainoms, tačiau tai esmės nekeičia – užsienio politikoje būta lūžinių pokyčių.

Be abejo, daugelis dalykų šalyje nesikeičia ir demokratinių standartų neatitinka. Iš 1636 kandidatų Islamo sergėtojų taryba atrinko 6 „religines ir politines“ asmenybes (rejal, žodis reiškiantis asmenį arba vyrą), kaip reikalauja Konstitucija. Tarp nepatvirtintųjų buvo moterų, kurios kandidatavo būtent norėdamos atkreipti dėmesį į klaidingą žodžio rejal aiškinimą ir politinių kalinių, siekusių didesnio savo bylų matomumo. Tačiau dominavo tiesiog eiliniai Irano piliečiai, neturintys politinės patirties. Visgi buvo ir išimčių, leidimo kandidatuoti negavo ir gerai žinomi žmonės, tokie kaip pats M. Ahmadinejadas, kuriam nekandidatuoti viešai patarė A. Khamenei.

Dar du kandidatai iš kovos pasitraukė, tad dabar liko ketvertas pretendentų vadovauti didžiausiai pasaulyje šiitiškai šaliai. Be dabartinio šalies vadovų, į postą taikosi reformistas, buvęs šalies viceprezidentas ir tautinio olimpinio komiteto vadovas Mostafa Hashemitaba, inžinierius, buvęs kultūros ir islamo mokymo ministras, Prancūzijoje mokslus baigęs Mostafa Mir-Salimas ir Ebrahimas Raisi, buvęs teisingumo ministras bei šalies generalinis prokuroras, laikomas realiu A. Khamenei įpėdiniu. Galimybių laimėti be H. Rouhani turi tik E. Raisi, kiti du kandidatai vargu ar gaus daugiau nei po kelis procentus balsų.

Hassanas Rouhani – reformistų viltis

H. Rouhani pirmosios kadencijos didžiausias laimėjimas – susitarimas dėl branduolinės programos, tačiau, pasikeitus politinei konjuktūrai JAV, panašu, kad ši pergalė trumpalaikė.

Debatuose prezidentas buvo gerokai emocingesnis negu įprastai – priekaištavo E. Raisi dėl to, jog šis šiuo metu vadovauja didžiausiai islamo pasaulyje labdaros organizacijai (kartu ir verslo konglomeratai), kuri yra atleista nuo mokesčių. Be to, H. Rouhani priminė faktą, kad pagrindinis jo konkurentas atsakingas už masines disidentų egzekucijas 1988 m., nes buvo vienas iš keturių sprendimus priėmusių teisėjų.

Kampanijos mitinguose jis kalbėjo apie lyčių nelygybę, socialinės ir politinės laisvės trūkumus, o fone, kaip pažymi „The Guardian“, skambėjo šūkiai, palaikantys namų arešto sąlygomis gyvenančius opozicijos lyderius.

Politikas nebijo pasisakyti ir prieš revoliucinius būrius, kuriuos šalyje kritikuoti neįprasta. H. Rouhani manymu, jie kišasi į politiką mėgindami sužlugdyti branduolinį susitarimą.

Rinkėjų sprendimą gali veikti ir sprogimas anglių kasyklose Šiaurės Irane, per kurį žuvo 26 žmonės, nes angliakasiai savo taikiniu dėl žemų saugumo standartų pasirinko būtent prezidentą.

Teherano universiteto profesorius Sadeqas Zibakalamas „The Guardian“ skaitytojų dėmesį atkreipia į tai, kad gana užgaulų kampanijos toną uždavė H. Rouhani konkurentai. Apžvalgininkas pabrėžia, kad tie, kurie galbūt kitokiomis aplinkybėmis nebalsuotų visai, linksta palaikyti H. Rouhani, o tai gali lemti jo pergalę. Be to, tikimasi aukšto rinkėjų aktyvumo, kuris taip pat būtų naudingas perrinkimo siekiančiam politikui. Kaip „Al-Monitor“ rašė Mahsa Rouhi, iraniečiai linkę prezidentus perrinkti antrai kadencijai, be to, reformistinis blokas šį kartą nepasiūlė rimtą iššūkį dabartiniam lyderiui galinčio mesti kandidato.

Kritikos prezidentas sulaukia ir dėl mažo naujų darbo vietų skaičiaus (jaunimo nedarbas siekia 26%), ne itin sėkmingos kovos su korupcija ir aišku, santykių su Vakarais atšilimo. Tikėtasi, jog branduolinis susitarimas panaikins sankcijas ir įpūs daugiau gyvybės šalies ekonomikai, tačiau efektas yra gerokai kuklesnis, negu laukta, užsienio investuotojai vis dar labai atsargūs. Be to, kritikai pabrėžia, jog jis nepateikia priemonių, kaip išsaugos D. Trumpo kritikuojamą branduolinį susitarimą.

H. Rouhani rėmėjų branduolį sudaro miestų vidurinioji klasė, kuriai nemažą įtaką daro buvęs šalies prezidentas Mohammadas Khatamis. Šio politiko pasisakymus publikuoti draudžiama oficialiajai žiniasklaidai nuo 2009 m., kai jis parėmė prieš prezidento rinkimų rezultatų klastojimą protestuojančius demonstrantus.

Kaip jau minėta, Irane vykdomos apklausos nėra itin patikimos, tačiau jeigu jos pasitvirtintų, H. Rouhani užtikrintai laimėtų pirmą turą ir įmanoma netgi tai, kad antro turo neprireiks. Konservatoriai viliasi, jog tokiam scenarijui išsipildyti sutrukdys vienintelis, galintis mesti iššūkį žmogus – E. Raisi.

Mažai žinomas konservatorius

Į E. Raisi kandidatūrą iš pradžių žvelgta gana skeptiškai, jis nėra taip gerai žinomas šalyje kaip kitas konservatorius, Teherano meras Mohammadas Bagher Ghalibafas. Pastarasis ilgą laiką apklausose žengė iškart po prezidento, tačiau pasitraukė iš kovos savo noru ir paragino savo rėmėjus balsuoti už E. Raisi. „Dvasininkai, valstybinė žiniasklaida, pamaldžiausi musulmonai, savanoriška milicija, revoliuciniai būriai palaiko šį politiką“, „The Guardian“ sakė Sadeqas Zibakalamas. Visgi pats kandidatas piktinosi, jog valstybinė televizija per daug dėmesio skiria H. Rouhani kalboms, nes jis nėra tik prezidentas, bet ir rinkimų kandidatas. Beje, E. Raisi prieš tai pats vadovavo nacionalinį transliuotoją prižiūrinčiam organui.

Yra manančių, kad E. Raisi savo kandidatūrą kelia per anksti, ir pralaimėjimas šiemet nubrauktų jo šansus pakovoti dėl posto po ketverių metų. Dėl režimo institucijų palankumo baiminamasi, jog rinkimų rezultatai gali būti klastojami.

Kandidatas orientuojasi į skurdžiai gyvenančius iraniečius, žadėdamas didinti socialines išmokas skurdžiausiems dvigubai arba trigubai. Save vadina ūkininkų, darbininkų ir moterų kandidatu. Debatuose pabrėžė, jog socialinė nelygybė tampa viena esminių Irano problemų. E. Raisi viešai kalbėdamas mėgsta pabrėžti, kad pats yra gyvenęs skurde, o jo dabartinės pareigos labdaros organizacijoje, prižiūrinčiai švenčiausią Irano mečetę, leidžia jam puikiai jausti vargingų gyventojų poreikius. Teigia, jog pasirūpins jaunomis šeimomis, kurioms sunku įsigyti būstą. Kritikai teigia, jog E. Raisi ekonominė politika infliaciją vėl išaugintų iki prieš kelerius metus buvusių 40%.

Taip pat jis itin daug dėmesio skiria nedarbui, teigdamas, kad jis veda prie kitų socialinių problemų, tokių kaip skyrybos ir korupcija. Beje, praeityje politikas yra vadovavęs ir šalies antikorupciniam biurui. E. Raisi žada grąžinti žmonėms orumą ir didinti šalies garbę. „Al-Monitor“ jis sakė, jog sieks gerų santykių su visomis šalims, išskyrus Izraelį, o dialogas turėtų būtį pagrįstas abipuse nauda.

Branduolinės programos klausimu E. Raisi pozicijos yra dvejopos. Viena vertus, jis teigia, jog gerbia susitarimą, nors administracija buvo per daug nuolaidi derybose su Vakarais. Visgi politikas pabrėžia, kad tai nepadėjo prikelti šalies ekonomikos ir nepanaikino visų sankcijų, kaip žadėjo H. Rouhani.

Kritikai atkreipia dėmesį į tai, jog E. Raisi stokoja politinės patirties. Tai išryškėjo ir diskusijose – „Eurasia Group“ jį pripažino prasčiausiai pasirodžiusiu iš tuomet dar šešių kandidatų pirmuose trejuose debatuose.

Apklausose, ypač po to, kai savo kandidatūrą atsiėmė M.B. Ghalibafas, E. Raisi tvirtai žengia antras, tačiau kiek gaus balsų, prognozuoti sunku. Amerikičių „iPPO“ jam žada vos 10–13%, iraniečių „ISPA“ – apie ketvirtadalį.