Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 
    „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus 
atiduoti. 
    Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. 
    Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų, Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ 

Apd 15, 22–31: Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina

Ps 57, 8–9. 10–12. P.: Tautose tau šlovę, Viešpatie, skelbsiu. / Aleliuja.


 

Jūs būsite mano draugai

Geras draugas yra didžiulis džiaugsmas ir palaiminimas, ir Jėzus pasirodė esąs geriausias draugas, nes nė vieno neatmetė. Jo gailestingumas kaip magnetas traukė žmones. Štai kodėl visi atstumtieji – svetimavusi moteris, apie kurią rašoma Evangelijos pagal Luką 7 skyriuje, sukčiaujantis mokesčių rinkėjas Zachiejus, aprašomas šios evangelijos 19 skyriuje, ir „gerasis plėšikas“, minimas 23 skyriuje, – į Jėzų kreipėsi Juo pasitikėdami.

Valgydamas Paskutinę vakarienę Jėzus žinojo, kad mokiniai Jį paliks ir išduos, vis tiek Jis juos vadino savo draugais (plg. Jn 15, 15). Jis jiems net parodė tikros draugystės ženklą sakydamas, kad už juos atiduos savo gyvybę.

Dabar, būdamas išaukštintas danguje ir valdydamas visą kūriniją, Jėzus kiekvieną iš mūsų vis dar vadina savo draugu. Jis kviečia mus drauge su Juo atiduoti savo gyvybę už vargšus, stokojančius ir apleistuosius. Jie aplink mus – mūsų parapijos bendruomenėje, kaimynystėje, parduotuvėse, kuriose apsiperkame, gatvėse, kuriomis keliaujame.

Kartais atiduoti savo gyvybę tereiškia šiltai nusišypsoti, draugiškai pasisveikinti ar kam nors atverti širdį. Gerą pavyzdį pateikia Jonas. Neseniai jis susidraugavo su vienišu ir prislėgtu vyru iš savo parapijos. Šį vyruką sujaudino, kad Jonas susidomėjo jo rūpesčiais, tad jis nusprendė Joną pakviesti susitikti su savo šeima, motina, mėginančia įveikti alkoholizmą, ir dviem įsūnytais berniukais, praradusiais savo motiną dėl AIDS. Joną nustebino šios šeimos nuoširdumas ir noras priimti jį kaip savą. Jonas manė darąs eilinį gerą darbą, bet šis darbas buvo naujų santykių pradžia, o šie santykiai Jonui suteikė daug didesnę palaimą, nei jis tikėjosi. Jonas davė šiam vyrukui draugystės grūdelį, bet pats gavo dar daugiau.

Net gyvendami labai įtemptai ir apsivertę skubiais darbais, galime atrasti laiko mus supantiems žmonėms. Užmezgę ryšį su greta esančiu žmogumi, suprasime, kad prisilietėme ne tik prie vienišo žmogaus, bet ir prie paties Jėzaus!

Viešpatie, išmokyk mane būti draugu mane supantiems žmonėms. Atverk mano akis, kad pamatyčiau Tave vienišuose, prislėgtuose ir stokojančiuose žmonėse.

Žodis tarp mūsų" 2010 gegužė-birželis

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai