Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Šventasis Raštas sako: kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis (Lk, 12, 34). Tačiau kaip rinkos ekonomikos dėsnių rikiuojamame pasaulyje įsiklausyti į savo širdį? Juk viso pasaulio kelrodžiai rodo, kad lobis ten, kur pelnas.

Širdies balsą trikdo akcijos, apie kurias nepaliaujamai trimituojama televizorių ekranuose, per radiją ir iš parduotuvių garsiakalbių. Jos gali palaužti net ir didžiausius asketus. Užėjęs į paštą išsiųsti laiško, pavargsti kartoti, kad nereikia nei šampūno, nei kojinių, nei vaikiškų knygelių. Dažnas, į parduotuvę išsiruošęs tik pieno ar kepalo duonos, iš jos sugrįžta pilnais krepšiais prekių, tačiau be tos duonos ar pieno, kurių išėjo pirkti. Ramiai atsipūsti negali ir vaistinėje. Didesnio nei vidutinio atlyginimo pageidaujančios vaistininkės verčiamos pirkėjams įsiūlyti kuo daugiau prekių. Jeigu patenki pas kokią lipšnią vaistininkę, nejučiomis gali būti užburtas ir, paprašęs lašų nuo slogos, išeiti su begale ne pirmo būtinumo vaistų, be kurių sloga ir negydoma praeina. O kur dar daugybė turinčių nudžiuginti gyvenimą papildų, taip pat parduodamų per akciją.

Kaip išsiveržti iš išburto rato? Pirmiausia reikia vaizduotės. Antai 82-ejų metų vilnietis Vladas Martikonis apgailestauja, kad anksčiau neišėjo į pensiją. Užvėręs darbovietės duris, jis visa galva pasinėrė į pomėgius. Numizmatas, medžiotojas, bitininkas, dainininkas, skrybėlių pynėjas labiausiai mėgsta marginti kiaušinius. Todėl V. Martikoniui beveik kiekviena diena yra Velykos. Ypatingas pomėgis jį atveda į mokyklas, kur moko vaikus marginimo gudrybių, arba muziejus, kurie džiaugiasi gavę meistro kūrinių.

Norinti išgirsti širdies balsą, reikia ramybės ir tylos. Vėliau – ir finansų. Labiausiai dėl to kenčia senjorai, gaunantys mažas pensijas ir neturintys užsienyje dirbančių, juos mylinčių vaikų. Gaunant lietuvišką pensiją negelbsti ir didžiausia vaizduotė. Nemažai tikinčiųjų negalėjo sau leisti šeštadienį nuvažiuoti į Šiluvą, kur vyko Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Fatimoje 100 metų atlaidai. Autobuso bilietas, nakvynė ir maistas būtų padaręs milžinišką skylę senjoro biudžete. Todėl jų pramoga tampa serialai, o serialų aktoriai – artimesni nei šeimos nariai.

Būdų išsiveržti iš užburto rato randa sąmoningai gyvenantys žmonės. Vilnietė Judita Akromienė iš kavos tirščių, liekančių po rytinės kavos, gamina muilą. Ji teigia, kad perteklinis vartojimas, mūsų chroniška negalia, užmuša gebėjimą džiaugtis tuo, kas mus ištinka kiekvieną akimirką. Ji sako, kad gyvename rytojumi, kaupiame rytojui ir nepastebime, kaip skurdiname šią dieną. Iš kavos tirščių gamindama muilą J. Akromienė prisideda prie vadinamosios darnios plėtros. Antrą kartą panaudodama kavos tirščius, moteris džiaugiasi, kad nebeperka sintetinių muilo produktų ir jais neteršia nei savęs, nei aplinkos. Tokiu būdu džiaugiasi ne tik kūnas, bet ir protas. Kuklumas ir gyvenimo išmintis moko džiaugtis mažais dalykais ir skatina gyventi savo gyvenimą.

Neskubios akimirkos su artimaisiais, paprasti, neįpareigojantys pokalbiai besidžiaugiant vienas kito artumu, penkiametės kartu su močiute traukiama daina ir yra didysis lobis.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

LRT logotipas

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.