Jose Martin/Unsplash.com nuor.

Gyvename pasaulyje, kuriame šiandien dominuoja neužtikrintumas, nerimas ir baimė. Su nerimu laukėme ir tebelaukiame, kaip baigsis referendumas dėl narystės ES Jungtinėje Karalystėje, kokių rezultatų atneš rinkimai Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje. Su baime žvalgomės į savo kaimynę Rusiją nebūdami tikri, kokių žingsnių toliau griebsis karą Vakarų pasauliui paskelbęs Kremlius. Nesame užtikrinti dėl to, ar teisinga kryptimi žygiuoja ES. Žinome, kad jai neišvengiamai reikia reformų, tačiau abejojame dėl dabar siūlomų priemonių. Lygiai taip pat nerimastingai ir su nepasitikėjimu žvalgomės ir savo šalies viduje matydami gausybę problemų – nuo emigracijos iki alkoholizmo, nuo socialinės atskirties iki aukštojo mokslo, tačiau vis nerandame to išganingo visrakčio, kuris atrakintų problemų sprendimą. Priešingai, panašu, kad vis patikime siuvėjais, siūlančiais iš magiškų siūlų nuausti naujus karaliaus drabužius, kol galiausiai liekame nuogi. Ir dar labiau paskendę nerimo, baimės ir neužtikrintumo pelkėje.

Kaip pasitikti ateitį be baimės? Tokį klausimą savo TED2017 kalboje uždavė rabinas Jonathanas Sacksas. Šiam klausimui jis paskyrė ir savo kassavaitinę meditaciją. Kaip įveikti baimę, kuri galiausiai skatina ekstremizmo, radikalizmo augimą?

J. Sacksas sako, kad, norint suvokti šiandienos problemas, derėtų pažvelgti į tai, ką dabar garbina žmonės. Atskleisk, kuo tiki, ir pasakysiu, kas esi. Mūsų laikmetis dažnai didžiuojasi savo emancipacija iš religinių tradicijų jas traktuodamas geriausiu atveju kaip dar neišgyvendintą trikdį, kliudantį įsiviešpatauti racionalumui, sveikam protui ir viskam kitam, kas gera. Neseniai iš vieno bičiulio prie pietų stalo išgirdau tokią pastabą: „Pradėk kalbėti apie religiją ir iš karto konfliktas garantuotas.“

Tačiau, kaip teigia J. Sacksas, tai, kad Vakarų tradicija per Apšvietą vedė emancipacijos iš religinės tradicijos kryptimi, dar nereiškia, kad pats žmogus nustojo būti tikintis gyvūnas. Kaip ir toje Senojo Testamento istorijoje, nusisukę nuo Dievo žmonės dažniausiai ne pradėdavo netikėti, o tiesiog į Dievo vietą pastatydavo kokį nors stabą. XX amžius, kaip savo paskaitoje akcentavo rabinas, buvo tikėjimo komunizmo utopija, arijų rasės dominavimo amžius. Jis teigė, kad ateityje antropologai taip pat nagrinės mūsų šiandien skaitomas savipagalbos knygas, kalbas apie politiką kaip individualių teisių įtvirtinimą, kad suprastų mūsų naujausią religinį ritualą – asmenukę. J. Sackso teigimu, jų išvada bus aiški – šiandienis žmogus garbina pats save. Mūsų stabas ir idealas yra iš bet kokių tradicijos, religijos, klasės ar kitokių saitų išlaisvintas individas, apsaugotas teisėmis ir traktuojantis savo gyvenimą kaip savikūros projektą.

Viskas būtų puiku, jei ne vienas bet. Anot J. Sackso, tokio stabo garbinimas prieštarauja mūsų socialinei prigimčiai, nes mums reikia ne tik savojo aš įtvirtinimo, tačiau ir draugystės, pasitikėjimo, lojalumo ir meilės. „Kai mes turime per daug „aš“ ir per mažai „mes“, tai pasidarome pažeidžiami, įsibaiminę ir vieniši“, – teigė rabinas.

Savo kalboje jis akcentavo, kad „mes“ dėmenį būtina stiprinti trimis kryptimis – santykių, tapatybės ir atsakomybės. Kalbėdamas apie santykius, J. Sacksas teigia, kad mums būtina neužsidaryti savajame aš ar savajame socialiniame burbule. Svarbu suvokti, kad su kitu žmogumi, su kuriuo nesutariame, vis tiek galime išlikti draugais. Galbūt paprasčiau yra užblokuoti, atsiriboti, nebesekti, nebesusitikti. Tačiau išlaikyti draugystę su tuo, kuris yra tavo idėjinis oponentas, yra labai svarbu, nes, kaip TED2017 paskaitoje sakė J. Sacksas, „per šiuos susitikimus mes suvokiame, kad žmonės, kurie nėra panašūs į mus, iš tiesų yra tiesiog tokie pat žmonės kaip mes“.

Kalbant apie tapatybės dėmenį, rabinas akcentavo problemą, kad šiandien mes kiekvienas galime papasakoti savo asmeninę istoriją, tačiau vis mažiau gebame kaip bendruomenė, kaip politinė tauta papasakoti savo kolektyvinę istoriją, atskleidžiančią, kas mes esame, kodėl esame ir kokių idealų siekiame. Mokame tokius dar užsilikusius pasakojimus dekonstruoti, tačiau ką nors sukonstruoti sekasi vis sunkiau. Taip žmogus palaipsniui praranda ryšį su savo bendruomene. Jaučiamės sutrikę, pažeidžiami, ir visa tai kompensuojame problemą permesdami kitam – imigrantui, tautinės ar religinės mažumos atstovui. „Kai gebame papasakoti savo istoriją ir mūsų tapatybė yra stipri, tai galime priimti svetimuosius. Tačiau, kai nustojame pasakoti savo istoriją, tapatybė susilpnėja, ir kitas tampa mums pavojaus šaltiniu“, – akcentavo rabinas.

Galiausiai, kalbant apie paskutinįjį „mes“ dėmenį, atsakomybę, dera pabrėžti, kad ne tik mes čia, Lietuvoje, esame linkę pasiduoti tam, ką rabinas Sacksas laiko magiško mąstymo pagunda – siekiui rasti tokį politinį supermeną, kuris staiga išspręstų visas mūsų problemas. Įsiviešpataujant tokiam mąstymui, pabaiga aiški – mes anksčiau ar vėliau, kaip teigė J. Sacksas, pasiduodame radikalizmui – tebūnie jis kairysis ar dešinysis. Būtina akcentuoti ne tik klausimą, ką gali ir turi padaryti jie, politikai, tačiau ir klausimą, ką galime padaryti mes patys. Mes čia gali įgauti skirtingas formas – mes kaip tauta, mes kaip bendruomenė, kaip parapija, nevyriausybinė organizacija ir pan. Tačiau, kad taip įvyktų, būtina nepamiršti pirmų dviejų dalykų: būtinybės megzti santykius, ypač su tais, kurie yra idėjiniai oponentai, ir būtinybės kurti kolektyvinę tapatybę, kuri paskirus, izoliuotus, susvetimėjusius individus įtraukų į bendrą projektą – savosios valstybės puoselėjimą.

Rabinas Sacksas akcentavo, kad šiandien privalome judėti nuo politikos, kurioje akcentuojamas tik „aš“, prie politikos, kurioje akcentuojama „mes visi drauge“. Tik tada, jo teigimu, mes suvoksime esmines tiesas, kad „tauta yra stipri, kai ji rūpinasi silpnais, ji tampa turtinga, kai rūpinasi vargšais, tampa nepažeidžiama, kai ištiesia pagalbos ranką labiausiai pažeidžiamiems“. Tik taip galime tapti didžia tauta.

Savo kassavaitinėje meditacijoje, taip pat skirtoje ateities baimės temai aptarti, J. Sacksas pasakojo apie Kanados neuromokslų atstovę Susan Pinker. Ji nuvyko tyrinėti vieno kaimo, esančio Sardinijoje, bendruomenės, kurioje kaip niekur kitur yra gausu šimtamečių. Koks yra šio ilgaamžiškumo receptas – dieta, oro sąlygos, geri medikai, genai? Paaiškėjo, kad nė viena iš šių priežasčių. Kaimo žmonės buvo vargingai gyvenantys ir sunkiai dirbantys. Aplinka jiems nebuvo svetinga. Tačiau jie galėjo pasigirti labai tvirtais šeimos saitais. Senoliai gyveno apsupti giminaičių, o jauniesiems buvo didžiulė garbė ir privilegija leisti laiką su jais. „Mediciniškai tariant, šie nuolatiniai tvirti socialiniai ryšiai išskiria endorfinus ir neuropeptidus, kurie stiprina imuninę sistemą ir padeda greičiau atsigauti. Tariant paprasčiau, meilė gydo“, – rašo J. Sacksas ir pabrėžia, kad didžiausia Vakarų bėda šiandien yra ta, kad vis daugiau žmonių gyvena vieni, o izoliacija padidina stresą, sumažina imunitetą ir sutrumpina gyvenimo trukmę.

Paradoksalu, tačiau net tokiu atveju, jei savanaudiškai rūpinamės tik savimi, visų pirma turime pradėti ne nuo savęs, o nuo kito, su kuriuo reikia užmegzti santykį, kurti bendruomenę, kad kiekvienas paskirai netaptume negyvenamomis salomis, izoliuotomis tvirtovėmis, nesusisiekiančiais indais, nykstančia rūšimi.

Čia prisimenu ir šv. Pranciškaus maldą, kurioje jis meldė, kad Dievas suteiktų jam stiprybės pačiam pirmam skleisti užuojautą, supratingumą ir meilę, užuot reikalavus to iš kito. Mūsų atsakomybė yra žengti pirmą žingsnį, o ne laukti kitų žingsnių, mūsų atsakomybė yra imtis spręsti problemas, o ne jas permesti kitiems.