Kai tik gilinamės į Viešpaties kūrybos procesus, nuščiūvame: Jis žmogų – vieną iš savo darbo šedevrų - sukūrė, galime sakyti, iš nieko, tai yra vien iš žemės dulkių (plg. Pr 2, 7), kurias nerūpestingai mindžiojame. Net nepagalvojame, kaip darniai mūsų organizme kūno sistemos organai atlieka gyvybiškai svarbias funkcijas, mums patiems visiškai nedalyvaujant jų veikloje. Kaip turėtume būti dėkingi Kūrėjui vien tik už mūsų širdį, nes Jis ne tik ją sukonstravo, bet nuolatos rūpinasi, kad ji nenuilstamai pumpuotų kraują, mums patiems šioje srityje nė piršto nepajudinant...

Ypatingu sudėtingumu pasižymi mūsų smegenys, ir jų harmoningas funkcionalumas turi gilesnę prasmę... Kiekvienam iš mūsų 300 milijardų smegenų ląstelių Kūrėjo duota tam, kad, leidę malonei perkeisti savo mąstymą, į Kristaus kvietimą – „Sek paskui mane tau skirtu asmeniniu būdu ir būtinai tai daryk su savo bendraminčiais“– galėtume tinkamai apsispręsti ir teisingais veiksmais stengtumės atsiliepti tiek kartų, kiek yra žvaigždžių mūsų Paukščių Tako galaktikoje – 300 milijardų!

Žmogaus protas – stulbinama sielos galia, nes tik jos dėka galime suvokti, kas esame, kas mums dovanojo nepakartojamą buvimą žemėje, kas mūsų laukia, pasibaigus šiam gyvenimui, ir kaip turime gyventi, kad Viešpaties Jėzaus kraujas, tryškęs ant kryžiaus, nebūtų pralietas veltui...

Jis mus sukūrė sau, kad galėtų mus mylėti ir savo meile patrauktų mus prie savęs. Jis trokšta, kad mes suprastume, jog, tik priėmę Jo meilę ir pasilikdami Jame, padėsime Jam įvykdyti mumyse tai, ką Jis iš anksto yra sumanęs... Pasak popiežiaus Pranciškaus, „mes esame Dievo nuosavybė, tačiau Jis nesielgia su mumis kaip su vergais, bet sudarė su mumis amžiais tveriančią meilės sandorą. Viską mes esame gavę iš Dievo – pasaulį, gyvybę, mirtį, dabartį, ateitį, - sako Paulius, - bet mes patys esame Kristaus, o Kristus – Dievo“ (plg. 1 Kor 3, 23).

Žmogaus sukūrimo tikslo kilnumą atskleidžia Šventasis Raštas, kuris byloja, kad kiekvienas iš mūsų esame labiau panašūs į Dievą, o ne į neprotaujantį gyvūną (plg. Pr 1, 26–27). Mūsų amžinoji paskirtis – ne antroji mirtis (Apr 21, 8), bet naujoji Jeruzalė, į kurią įžengs Avinėlio sužadėtinė – Jo atpirktoji žmonija (Apr 21, 9). Esame pašaukti būti Dievo šventove, kurioje Jis gyventų, ir tada mes būsime Jo mylima tauta (2 Kor 6, 16).

Pasak Blezo Paskalio, „be Jėzaus Kristaus mes nežinotume, kas yra Dievas, gyvenimas, mirtis ir mes patys“. Todėl mums neužtenka vien iš kūrinių pažinti Dievo buvimą. Mums būtinai reikia Apreiškimo, įprasminančio mūsų egzistenciją žemėje bei amžinybėje. Dėl to Jėzus atėjo pas mus, kad mes, priėmę Krikšto sakramentą ir atgimę iš aukštybės (Jn 3, 7), suvoktume, kad „mūsų dienos žemėje – tik šešėlis!“ (Job 8, 9), ir kad esame sukurti ne praeinantiems dalykams, bet didingesniems... Jau dabar, tikėdami bei pasitikėdami Jėzumi, mes esame dangaus paveldėtojai, kad po mirties pamatytume tokį mums skirtą malonės lobį (Ef 2, 5–7), kokio tikrai mes net negalime įsivaizduoti.

Trumpam nutraukiau šio teksto rašymą; išėjau į kiemelį, pažvelgiau į mėlyną dangaus skliautą, į šviesiai žalios spalvos rūbais apsivilkusius medžius ir pagalvojau: „Šis saulėtos dienos grožis tėra nuoroda į prakilnesnį rytojų, kurį Dievas paruošė tiems, kurie Jį ne vien liežuviu myli (1 Jn 3, 18). Ar galiu nesiilgėti būsimos neregimos realybės, apie kurią nedviprasmiškai byloja ryškūs besikeičiančios gamtos ženklai?“

Kasdien mokomės priimti Dievo Apvaizdos palaiminimus ir pagal Jo įžvalgius planus teikiamus išmėginimus, kurie ugdo ne tik mūsų kantrybę ir padeda įvykdyti mums skirtą gyvenimo užduotį. Nė vienas negyvename negyvenamoje saloje. Susitikę su aplinkiniais, savaip jiems patarnaujame turėdami mintį – viskas Jo didesnei garbei. Martynas Liuteris sakė: „Melžėja gali melžti karves Dievo garbei.“ Taigi bet kuris žmogaus darbas tampa Dievo šlovinimu, kai svarbiausias yra Jis. Tada asmens materialinės naudos siekis netaps egoizmo apraiška, kliudančia jam augti Dieve.

Kai rašytojas Rickas Warrenas įsimylėjo savo būsimą žmoną, nuolat apie ją galvojo... Dažnai net apie ją kalbėjosi pats su savimi ir mąstė apie tai, kas jam joje patinka. Tai jam padėjo jaustis arti jos, nors juos skyrė du šimtai mylių, mat mokėsi skirtinguose koledžuose. Nuolat apie ją galvodamas, jis pasiliko jos meilėje.

Kodėl Viešpats sukūrė žmogų? Todėl, kad pažinę Jį leistumės Jo mylimi ir taptume Jo šviesa kitiems. Tuomet mes ne tik galvosime apie Jį – mes Jį vis labiau įsimylėsime ir patenkinsime Jo begalinį troškimą visur bei visada būti su mumis drauge.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.