Gegužės 20-ąją minime šv. Bernardiną Sienietį.

Pran­ciš­kų Asy­žie­tį da­bar pri­si­me­na­me pir­miau­sia kaip ra­my­bės pa­siun­ti­nį. Lai­kai, ku­riais gy­ve­no Ber­nar­di­nas Sie­nie­tis, bu­vo liūd­ni, tem­do­mi niū­rių nuo­lat vyks­tan­čių ka­tast­ro­fiš­kų ka­rų, o pri­si­mi­ni­mas apie ro­mų Asy­žiaus vie­nuo­lį bu­vo gy­vas vi­suo­se kai­muo­se ir vi­si jo šau­kė­si, kad jis nu­mal­šin­tų ne­su­ta­ri­mus, su­tai­ky­tų sie­las, vėl įžieb­tų ide­a­lus bei vil­tis ir ap­gin­tų žmo­nes.

Ber­nar­di­nas Sie­nie­tis, Šv. Pran­ciš­kaus or­di­no sū­nus, nie­kuo ne­bu­vo blo­ges­nis už ki­tus. Tarp mėgs­ta­miau­sių jo aist­rin­gų bei įtai­gių pa­moks­lų (jis iš tie­sų bu­vo ne­pa­pras­tas, jė­gą spin­du­liuo­jan­tis ora­to­rius) te­mų bu­vo ir ra­my­bės te­ma. O jo žo­džius sek­da­vo veiks­mai – taip jis mė­gin­da­vo su­tai­ky­ti prie­šiš­kas gru­puo­tes, ku­rios tais lai­kais daž­nai ir net la­bai žiau­riai su­si­grum­da­vo.

Ta­čiau šis už­mo­jis pa­si­ro­dė sun­kes­nis, nei jis bu­vo ma­nęs, tad at­si­da­vė į Die­vo ran­kas ir pa­mė­gi­no pa­si­nau­do­ti Sie­nos gy­ven­to­jų jaut­ru­mu re­li­gi­jai, jiems pa­siū­lė pa­nai­kin­ti vi­sus at­ski­rų gru­puo­čių her­bus ir pa­keis­ti juos vie­nu vie­nin­te­liu Kris­taus, ra­my­bės bei mei­lės Ka­ra­liaus, her­bu. Tai ta žy­mio­ji spin­din­čios sau­lės su vi­du­je iš­dės­ty­to­mis pir­mo­sio­mis rai­dė­mis JHS (Je­sus Ho­mi­num Sal­va­tor) mo­nog­ra­ma, ku­ri dar ir da­bar yra išraižyta ne vien Sie­nos baž­ny­čių bei se­nų­jų pa­sta­tų fa­sa­duo­se.

„Da­bar man pa­sa­ky­kit, – taip jis už­si­de­gęs šauk­da­vo iš daž­nai aikš­tė­se pa­sta­ty­tos sa­kyk­los, nes baž­ny­čio­se ne­be­tilp­da­vo klau­sy­to­jų mi­nios, – kas yra pu­sė? Ar ži­no­te, kas tai yra? Tai pa­si­da­li­ji­mas: tie at­si­sky­rę nuo ši­tų. Šiuo at­ve­ju jau ma­to­me, kad vie­nas at­si­tve­ria nuo ki­to. O da­bar pa­sa­ky­kit man, kas yra ar­ti­mo mei­lė? Tai vie­no su­si­vie­ni­ji­mas su ki­tu.“

Šis karš­tas pa­moks­li­nin­kas gi­mė 1380 me­tais Ma­sa Ma­ri­ti­mo­je (Mas­sa Ma­rit­ti­ma). Li­kęs naš­lai­čiu per­si­kė­lė į Sie­ną, iš ku­rios bu­vo ki­lę jo tė­vai. Jį pri­glo­bė ir juo ėmė rū­pin­tis dvi jo te­tos. Sie­nos uni­ver­si­te­te (tuo me­tu va­di­na­ma­me Stu­dio se­ne­se) lan­kė li­te­ra­tū­ros bei fi­lo­so­fi­jos kur­sus, ku­riuos pas­kui tę­sė Pran­ciš­ko­nų or­di­no mo­kyk­lo­se. O į Or­di­no gre­tas įsto­jo at­si­sa­kęs ele­gan­tiš­ko aukš­tuo­me­nės gy­ve­ni­mo, ku­riam ku­rį lai­ką bu­vo at­si­dė­jęs su ma­lo­nu­mu ir sa­vęs ne­var­žy­da­mas.

Ber­nar­di­nas pa­si­rin­ko griež­čiau­sią Pran­ciš­ko­nų or­di­no at­ša­ką, ku­ri ra­gi­no šv. Pran­ciš­kaus pa­dik­tuo­tos re­gu­los lai­ky­tis be­ato­dai­riš­kai, be jo­kių pa­to­gių vė­liau įves­tų in­ter­pre­ta­ci­jų. Jis iš kar­to ta­po cha­riz­ma­ti­niu šio Pran­ciš­ko­nų or­di­ne ki­lu­sio ju­dė­ji­mo ly­de­riu ir dau­ge­lis iš nau­jai to griež­tu­mo dva­sio­je įsteig­tų vie­nuo­ly­nų Tos­ka­no­je bei ki­tur pri­pa­ži­no jį kaip įkū­rė­ją bei ini­cia­to­rių.

Ta­čiau is­to­ri­jo­je ir li­te­ra­tū­ro­je šv. Ber­nar­di­nas pir­miau­sia pri­si­me­na­mas kaip pa­moks­li­nin­kas. Jo pa­moks­lai, ku­riuos žo­dis žo­din už­ra­šė vie­nas jo ger­bė­jas, pa­sie­kė ir mus ir yra lai­ko­mi svar­biais tos epo­chos ita­lų kal­bą liu­di­jan­čiais do­ku­men­tais, iš­lai­kan­čiais šne­ka­mo­sios kal­bos gy­vu­mą bei švie­žu­mą.

Ber­nar­di­nas kaip pa­moks­li­nin­kas bu­vo ne­pa­pras­tas. Iš baž­ny­čių sa­kyk­lų, nuo grei­to­mis su­ręs­tų pa­ky­lų erd­vio­se Tos­ka­nos mies­tų aikš­tė­se jo pa­klau­sy­ti su­si­rin­ku­sioms mi­nioms jis sklei­dė sa­vo nuo­šir­dų, skvar­bų, kan­dų ir bet ko­kią ydą smer­kian­tį žo­dį. Kal­bą vi­sa­da pa­gra­žin­da­vo iš vals­tie­čių, na­mų šei­mi­nin­kių, skal­bė­jų, pras­čio­kų kas­die­nio gy­ve­ni­mo pa­im­tais pa­vyz­džiais, var­to­jo jų vaiz­džią, o kar­tais ir to­kią sta­čio­kiš­ką kal­bą, ku­ri vos per plau­ką pra­si­lenk­da­vo su blo­gu to­nu.

Jo kri­tiš­kos kal­bos čai­žė tar­si bo­ta­go kir­čiai ant pli­kos odos. Jų stip­ru­mą pa­ty­rė ap­ga­vi­kai pir­kliai, lu­pi­kau­to­jai, šykš­tūs tur­tuo­liai, ban­ki­nin­kai, bet kas, kas ne­si­gai­lė­jo į sa­ve pa­na­šių ir, no­rė­da­mi pra­tur­tė­ti, pel­nė­si iš ne­tur­tin­gų­jų be­jė­giš­ku­mo. Jis juos va­di­no „varg­šų kau­lus grau­žian­čiais il­gail­čiais žvė­ri­mis“.

Egois­tams jis įsak­miai kal­bė­jo: „O tu, ku­ris tu­ri dau­giau dra­bu­žių nei svo­gū­nas lukš­tų, pri­denk vargs­tan­čio­jo kū­ną, kai ma­tai jį to­kį api­ply­šu­sį ir nu­ogą; ta­vo kū­nas ir jo kū­nas yra to­kie pa­tys. Jei­gu tu­ri aps­čiai, ir tau tų daik­tų ne­rei­kia, ir jei­gu tu mir­si jų ne­iš­da­li­jęs, ei­si tie­siai į karš­tą prie­globs­tį [į pra­ga­rą].“

Pran­ciš­ko­nų or­di­ne jo kan­dūs, ypač į lu­pi­kau­to­jus bei iš ki­tų be­jė­giš­ku­mo be­si­pel­nan­čiuo­sius nu­kreip­ti žodžiai ne­bu­vo nau­jie­na. Šven­ta­sis An­ta­nas, su ku­rio raš­tais Ber­nar­di­nas bu­vo pui­kiai su­si­pa­ži­nęs, ka­dan­gi kiek lai­ko gy­ve­no Pa­du­vo­je, vi­siems jiems ir­gi bu­vo ne mažiau atšiau­rus.

O jei­gu ku­ris iš kal­ti­na­mų­jų tei­si­no­si ne ka­žin ką te­tu­rįs, kad ga­lė­tų pa­si­da­ly­ti, tai iš­girs­da­vo štai ką: „Die­vas ne­no­ri, kad tu au­ko­tu­mei­si. Jis sa­ko: Ar tu no­ri duo­ti iš­mal­dos? Tad duok ją. Ne­ga­li duo­ti vi­so duo­nos ke­pa­lo? Ne? Ta­da duok da­lį. Ne­ga­li duo­ti vy­no? Ta­da duok bent van­dens, bent at­skies­to ac­to.“

O to­liau jo kal­ba ne­iš­ven­gia­mai pa­kryp­da­vo į ra­my­bę, į san­tar­vę tarp mies­tie­čių. Jo lai­kais žmo­nių pro­tus drums­da­vo ir prie­var­tą kurs­ty­da­vo kas­die­nės ko­vos tarp po­pie­žiaus ša­li­nin­kų gvel­fų ir im­pe­ra­to­riaus rė­mė­jų gi­be­li­nų, ku­rie su­kir­šin­da­vo mies­tą prieš mies­tą, kvar­ta­lą prieš kvar­ta­lą, na­mą prieš na­mą taip iš­skir­da­mi ir šei­mas. Ber­nar­di­nas apie tai kal­bė­jo: „Vi­si šie da­ly­kai yra mir­ti­na nuo­dė­mė, o tuos gvel­fus ir gi­be­li­nus bu­vo ap­lan­kęs vel­nias, kad jūs pra­žu­dy­tu­mė­te sa­vo sie­las.“

Taip bro­lis Ber­nar­di­nas ke­lia­vo po Ita­li­ją: lie­sas ir ener­gin­gas, ap­si­ren­gęs šiurkš­čiu su­lo­py­tu abi­tu, aist­ra žai­ža­ruo­jan­čio­mis, ta­čiau ra­mio­mis aki­mis jis kla­jo­jo skelb­da­mas ra­my­bę, gin­da­mas var­guo­lius, kiek­vie­na­me mies­te ant rū­mų bei baž­ny­čių fa­sa­dų pa­lik­da­mas iš­kal­tą sa­vo her­bą, kad vi­siems pri­min­tų ar­ti­mo mei­lės svar­bą tos Die­vo Ka­ra­lys­tės, ku­rios at­ėji­mą pa­skel­bė Kris­tus, kū­ri­mui.

Sa­vo tai­kos pi­lig­ri­mys­tę jis bai­gė ar­šių gin­čų su­skal­dy­to­je Ak­vi­lo­je, bet gy­vas bū­da­mas ne­be­ga­lė­jo pa­ma­ty­ti nu­ri­mu­sių pro­tų, nes mir­tis jį pa­si­glem­žė vos jam įžen­gus į mies­tą. Ta­čiau tai, ko ne­spė­jo pa­da­ry­ti gy­vas, pa­da­rė mi­ręs. Lai­do­tu­vių die­ną iš jo kars­to tar­si iš fon­ta­no ėmė trykš­ti krau­jas ir lio­vė­si tik tuo­met, kai šią pa­mo­ką per­pra­tę mies­tie­čiai su­si­tai­kė. Tam įvy­kiui at­min­ti Ak­vi­los gy­ven­to­jai jam pa­sta­tė di­din­gą ant­ka­pi­nį pa­min­klą.

Iš mies­to į mies­tą ne­ša­mas šven­to Ber­nar­di­no her­bas, kaip ma­ni­fes­tas iš­ka­bin­tas ant sie­nų, pel­nė jam re­kla­mos dar­buo­to­jų glo­bė­jo var­dą.

„Naujoji Šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2010 m.