Stijn Swinnen/ unsplash.com nuotrauka

Antrasis pasaulinis karas lietuvių tautinėje atmintyje yra gerai užmirštas istorijos įvykis. Jį labai vangiai prisimename kaip „mūsų“ istoriją. Vertiname kaip „svetimųjų“ karą ir, keičiantis aktualioms aplinkybėms, veikiai užmirštame tai, kas ką tik buvo aktyviai prisimenama. Karo atmintis yra stipriai surištas mazgas, kurio išpynimas meta iššūkį XIX a. pabaigoje susikūrusios nacijos tautiniam pasididžiavimui ir savipratai. Ką rinksimės: aktyviai užmiršti ir visomis pastangomis kovoti su šešėlius ant mūsų herojų metančia atmintimi ar atsiminti ir keistis?

Karo atminties seklumą rodo greita įvykių ir herojų užmarštis. Nepriklausomybės laikotarpiu nemažai dalykų, kurių prisiminimas buvo palaikomas sovietmečiu, esame nustūmę į atminties užkaborius. Neprisimename vietinių komunistų, sušaudytų pirmaisiais karo metais. Neprisimename sovietinių partizanų būrių, apie kurių žygius buvo rašoma mokykliniuose vadovėliuose, o palaidojimo vietos – lankomos ir gerbiamos. Kažin ar sugebėtumėme paminėti bent vieną pavardę lietuvio, kovojusio „16-oje lietuviškojoje divizijoje“. Aktyviai dar prieš penkiasdešimt metų respublikiniuose muziejuose, vietos kraštotyros ir mokyklų muziejuose kaupta ir gaivinta atmintis atsidūrė archyvinėse dėžėse ar buvo paprasčiausiai išmesta. Paminklai žuvusiems tebestovi, tačiau nereiškia daugiau nei kiti paminklai.

Pastangos prisiminti ar kalbėti apie mūsų atmintį dažnai sutinkamos priešiškai. Neseniai Vilniaus Rotušėje demonstruota paroda „Skirtingi karai“ nustebino ne tiek turiniu, kiek dviejų Seimo narių, parodos sumanyme įžvelgusių Rusijos propagandos ranką, reakcija. Parodoje buvo atskleidžiama, kaip kelių šalių, vienaip ar kitaip paliestų Antrojo pasaulinio karo, mokyklų vadovėliuose įvardijami ar interpretuojami su karu susiję įvykiai. Daugiausia dėmesio skiriama karo pradžiai, Holokaustui, mirties stovykloms, karo vertinimui. Ji rodo, kaip šalys, išskyrus gal vien Vokietiją, yra linkusios gerai atsiminti dalykus, kurie valstybių tautas įstato į kančios ir aukos situaciją, ir užmiršti ar primiršti veiksmus, kurie kitiems žmonėms ar tautoms sukelia kančią. Lietuvių karo atmintis atskleidžia, kad lietuviai save suvokia kaip įveltus į svetimųjų karą, o dalies tautos veiksmų blogis kilo iš negebėjimo laikytis pasyviai.

Lietuvių karo atmintis atskleidžia, kad lietuviai save suvokia kaip įveltus į svetimųjų karą, o dalies tautos veiksmų blogis kilo iš negebėjimo laikytis pasyviai.

Karo metų atmintis Europos valstybes, kurios yra ir nacionalinės, stato prieš dilemą. Ar galima prisiminti nemalonius ir nusikalstamus įvykius, drauge išsaugant pasididžiavimą tauta ir valstybe? Nacionalinės valstybės gimė atsirėmusios į pasididžiavimą savo istorija, veikėjais ir herojais. Atmintis, kurios reikalauja Antrasis pasaulinis karas, šį pasididžiavimą menkina. Po jo nacionalinės valstybės nebegali būti tokios, kokios buvo. Jos nebegali mėgautis išskirtinumu, net jei tai siejama su išgyventa svetimųjų sukelta kančia. Šiandien yra baiminamasi nacionalinės valstybės silp­nėjimo, tai siejama su ES. Tačiau iš tiesų nacionalinių valstybių pamatus išjudino karas ir nusikaltimai, kurie buvo įvykdyti tautiniu pagrindu, siekiant apginti ar sustiprinti tautos idėjas. Krizė aiškiai matoma šiandien, nes tautas pasivijo atmintis. Galima mėginti suvaldyti užmaršties eižėjimą, palaikant bendrą tautinį naratyvą, stiprinant visuomenės dalies nepakantumą atminties plėtimuisi bei kitaip politiškai vykdant aktyvią atminties politiką. Kaip šiandien yra sakoma, „nemenkinant Lietuvos ir neužsiimant saviplaka“. Tačiau galima ir leistis į rizikingą žygį, naujai kuriant tautą ir nacionalinę valstybę.

Antrasis pasaulinis karas nubrėžė bedugnes takoskyras tarp tautų. Karo metais Lietuvoje (nes dar buvo spėjusių pabėgti į SSRS gilumą ar išlikusių gyvų nacių naikinimo lageriuose okupuotoje Lenkijoje) žydai galėjo išlikti dviem būdais. Juos galėjo išgelbėti vietos gyventojai arba jie galėjo, pabėgę iš geto, prisijungti prie sovietinių partizanų. Ir vienu, ir kitu atveju rizikos būta didelės, o išsigelbėjimas – negarantuotas. Net ir pasiekę partizanus žydai ar žydės galėjo būti nužudyti, jei nesimpatizavo komunistams ar būtų identifikuoti kaip klasiniai priešai. Ieškoti išsigelbėjimo anapus geto reiškė nemenką drąsą ir ryžtą. Aptikus laikinai saugią vietą tekdavo taikytis prie aplinkybių.

Sovietinius partizanus vietos gyventojai men­kai palaikė ir rėmė. Jie slėpė nuo partizanų maistą ir net sudarinėjo savigynos būrius. Genriko Zimano vadovaujamas partizanų būrys 1944 m. pradžioje sunaikino jiems pasipriešinusį Kaniūkų kaimą. Būrio daugumą sudarė iš geto pabėgę žydai. Jie sudegino pastatus, nužudė ar sunkiai sužeidė visus jo gyventojus. Pagal Rachelės Margolis prisiminimus, tai buvęs suplanuotas žygis. Juose neminimi civiliai gyventojai, – kalbama apie „fašistų garnizoną“, kuris neva stovėjęs Kaniūkų kaime: „Su būrio „Keršytojai“ grupe į šią užduotį išėjo ir Fania“. Prisiminimuose žygis atrodo kaip viena iškiliausių tarybinių partizanų pergalių prieš nacius. Tačiau tikrovėje tai buvo sovietinių partizanų ataka prieš civilius gyventojus.

Fani Brancovskaja šiandien yra bene vienintelė gyva įvykio liudytoja ar dalyvė. Ji išsigelbėjo iš geto ir dalyvavo minėtoje sovietinių partizanų operacijoje. Karo metais ji neteko savo šeimos. Vėliau daug prisidėjo prie to, kad lietuviai neužmirštų Holokausto, keistų nacionalinius vaizdinius ir į savo atmintį priimtų istorijos įvykius. Šiemet Vasario 16-osios proga Brancovskaja, kaip buvusi Vilniaus geto kalinė, aktyvi Holokausto atminimo ir įamžinimo puoselėtoja, buvo apdovanota valstybės apdovanojimu – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Apdovanojimą galima vertinti kaip nedidelės dalies lietuvių tautos skolos grąžinimą. Tačiau klausimas, kur ir kaip brėžti ribą tarp žmogaus heroizmo, jo veikimo visuomenės labui ir paskirų gyvenimo epizodų, lieka neatsakytas. Brancovskaja tarsi yra žodžiu minėjusi, kad žudynėse nedalyvavusi, tačiau viešai paskelbti prisiminimai, kaip, kas ir kodėl ten vyko, naikintų užmarštį. Jie nuimtų šešėlį ir nuo jos nuopelnų įvertinimo, ir nuo išsigelbėjusių iš geto ir partizanavusių Lietuvos žydų.

Herojais netampa žmonės, kurie nesusiduria su sunkiais pasirinkimais, kurie negyvena nepalankiomis aplinkybėmis. Juos tokiais padaro poelgiai, liudijantys jų gebėjimą atsispirti įtraukiančioms aplinkybėms. Istorinė atmintis leidžia heroizmą išpainioti iš neaiškumų ir abejonių. Užmaršties strategijos pasirinkimas iki šiol meta šešėlį ant viso Lietuvos pokario partizanų judėjimo. Nesugebame išdrįsti ir įvardyti, kurie iš pokario partizanų dalyvavo žydų ir kitų naciams nepriimtinų piliečių naikinime karo metais. Kol tai nėra padaryta, turime mažai argumentų atremti spekuliacijoms apie tai, kad pokario partizanai – buvę žydšaudžiai. Negalime įrodyti, kad nesame tauta, kuri pagrindiniais nacio­naliniais herojais laiko žydšaudžius. Patys sau negalime atsakyti, kur brėžiame ribą tarp kuriančio tautinio patriotizmo ir destruktyvaus nacionalizmo. Nežinome, ar pajėgtume atpažinti sunkiai matomą tašką, kuriame tautinis solidarumas ir pasididžiavimas tampa kolektyvine neapykanta kitoms tautoms.

Herojais netampa žmonės, kurie nesusiduria su sunkiais pasirinkimais, kurie negyvena nepalankiomis aplinkybėmis. Juos tokiais padaro poelgiai, liudijantys jų gebėjimą atsispirti įtraukiančioms aplinkybėms.

Dabartinę Lietuvą suprantame kaip prieškarinės tęsinį. Didžiuojamės, kas anuomet buvo pasiekta, taip pat – ir tautinės valstybės pavidalu. Nekritiškai brėžiame tiesioginę sąsają tarp prieškario tautinio patriotizmo ir pokarinio partizanų pasipriešinimo: kitoks būtų tautiškumas – neturėtume ir rezistencijos. Prieškario tautinis nacionalumas pasitelkiamas tarsi gelbėjimosi ratas tautai atsidūrus dabartinėje globalizacijos erdvėje.

Vis dėlto anuometinis tautinis patriotizmas turėjo šešėlių, kuriuos esame linkę užmiršti. Antanas Maceina laikomas vienu didžiausių savarankišku lietuvių filosofų. Mažai buvo ir yra tų, kurie drįsta ir sugeba savarankiškai apmąstyti žmogaus, tautos ir Lietuvos būklę. Daug jo idėjų vertos gilinimosi ir aptarimų šiandien. Užmiršta yra tai, kad Maceina yra lietuviškasis Martinas Heideggeris. Šis nacių valdymo pradžioje tapęs universiteto rektoriumi pasakė anuomet veikiausiai „standartinę“ inauguracinę kalbą, pasitelkdamas ir antisemitinius teiginius. Jis netrukus paliko rektoriaus pareigas ir aktyviai nebedalyvavo politikoje. Bet jo kalba sukūrė ištisą vis besiplečiantį tyrinėjimų lauką apie jo idėjų, gyvenimo ir antisemitizmo santykį. Nepaisant pasaulinio žinomumo, jis nėra vokiškasis nacionalinis herojus.

Kiek galima spręsti iš paminėjimų, Maceina 1940–1941 m. buvo tarp pagrindinių protų, formulavusių bent pradinius su nacių valdžia besitarusių lietuvių politikų dokumentų, orientuotų į „tautos atstatymą“, projektus. Juose antisemitinių frazių esama net daugiau nei Heideggerio pasisakyme. Pavyzdžiui, keliamas uždavinys „gerbti, ugdyti ir ginti kilniuosius lietuvių tautos papročius, palaikyti jos aukštas moralines vertybes, saugoti jos rasinį tyrumą ir išlaikyti jos istorinę garbę“. Pernelyg radikalu būtų teigti Maceiną buvus Lietuvių aktyvistų fronto ideologu. Kita vertus, nebegalime jo svarstymų apie tautą analizuoti beorėje erdvėje, į Maceiną žvelgdami kaip į lietuvių tautos filosofinį patriarchą. Jau atėjo laikas, kai galime išdrįsti jo filosofines idėjas skersai išil­gai išnagrinėti siedami su gyvenimu, asmenine veikla. Galime klausti, kaip mintis ir filosofiją paveikia politinis kontekstas, kur jo filosofinės minties ribos. Pats laikas klausti panašiai be skrupulų, kaip kad klausinėjama apie Heideggerio idėjas: koks ryšys tarp Maceinos kultūros filosofijos ir antisemitizmo, ar jo filosofinių idėjų vertė nusveria antisemitinius bruožus, koks ryšys tarp Maceinos religijos filosofijos ir antisemitizmo ir t. t.? Kodėl kitokią poziciją užėmė Maceinos mokytojas Stasys Šalkauskis, kaip tai susiję su jo filosofinėmis idėjomis?

XIX a. susikūrusios tautos daugiau kaip šimtmetį kūrė istoriją, kuri lipa ant kulnų, o jos atmintis skatina keistis. Lietuvių tautos istorijoje prieštaringiausių įvykių sankaupa yra Antrasis pasaulinis karas. Kokį sprendimą priimsime atsidūrę tarp dviejų uolų: tarp noro turėti pasididžiavimo vertą tautinį pasakojimą ir tarp pasididžiavimo nekeliančių istorinių įvykių; tarp poreikio turėti pavyzdinius tautinius herojus ir realių herojų žmogiškojo silpnumo ar trumparegiškumo? XXI a. pradžia, apsunkinta praėjusio amžiaus istorinių įvykių naštos, rodo du tautiškumo kelius: aktyviai užmiršti arba aktyviai atsiminti, pasirengus performuluoti ankstesnes tapatybes ir nežinant iš anksto, kur tai nuves.

Naujasis židinys