Žurnalo „Artuma" archyvo nuotrauka

Lietuvoje žmonių pamėgtas kadienis maldos palydovas „Magnificat“ jau turi ir savo atžalą – žurnaliuką „Magnificat vaikams“. Kol kas jis žinomas ne tiek plačiai ir nepelnytai stokoja susidomėjimo.

Dabartinė leidinio redaktorė Inesa Vaitkūnaitė Bernardinai.lt redakcijoje dalijosi savo darbo džiaugsmais bei rūpesčiais, išsakė svajones. Viena jų: kad skirtume daugiau visokeriopo dėmesio vaikams, jų dvasiniam ugdymui šeimoje ir ne tik. O „Magnificat vaikams“ jums padės.

Visi gerai žinome maldynėlį „Magnificat“, o kaip į Lietuvą atėjo „Magnificat vaikams“?

2010 m. Tiberiados brolių iniciatyva Lietuvoje buvo pradėtas leisti maldynas „Magnificat“. Pasirodžius pirmąjam numeriui, maldynėlį iškart lydėjo sėkmė – tarsi žmonės jo jau būtų laukę, tarsi jis būtų buvęs vanduo, įsisenėjusiam dvasiniam troškuliui. Tiberiados broliai nuo pat įsikūrimo Baltriškėse priima daugybę įvairiausių žmonių, kurie ten atranda liturginę maldą, nes turi galimybę pilnai dalyvauti Valandų liturgijoje. Žmonės liudija, jog ši malda gaivina, ja norėtų gyventi kasdieną kasdienybėje. Ir tai patvirtino pasirodęs „Magnificat“.

Maldynėlis arba knygelė vaikams pasirodė 2012 m. pabaigoje. Buvo tikėtasi tokio paties pasisekimo, per daug neinvestuojant į reklamą bei visai nepasirūpinus knygelės populiarinimu. Deja, „Magnificat vaikams“ istorija visiškai kita – knygelė vis dar neatrasta.

Kam yra skirtas „Magnificat vaikams“? Kuo jis skiriasi, pavyzdžiui, nuo „Bitutės“?

„Magnificat vaikams“ pasirodo kas du mėnesius, per metus išleidžiami 6 numeriai, ir yra skirtas 7-12 m. vaikams. Tai toks vaikų amžius, kai jie ateina arba atvedami į Bažnyčią, pradeda ją pamatyti kaip Dievo namus, atrasti ir girdėti, kas joje vyksta, pradeda klausti. Tai laikas, kai vaikai ruošiami Pirmajai Komunijai. Ir „Magnificat vaikams“ siūlo vaikus palydėti iki Pirmosios Komunijos, per Pirmąją Komuniją ir po jos – kad susitikimas su Jėzumi taptų ištikima draugyste ir tolimesne kelione. Tai esminis skirtumas nuo žurnalo „Bitutės“ arba taip mėgiamos ir dainuojamos vaikų ekumeninės „Vakaro žvaigždelės“, kad „Magnificat vaikams“ atvirai kalba apie gyvąjį tikėjimą, turi katechetinį tikslą, moko vaikus maldos gyvenimo, supažindina su liturginiu ciklu, drąsina dalyvauti šv.Mišiose.

„Magnificat vaikams“ knygelės centre yra šv. Mišių knygelė su kiekvieno sekmadienio Evangelijų skaitiniais. Taip kviečiame vaikus dalyvauti sekmadieniais šv.Mišiose ir gyventi Evangelija, perduodame žinią, kad sekmadienio šventė yra centrinė krikščionio gyvenime patirtis.

Beje, „Magnificat vaikams“ skirtas ne tik vaikams, bet visai šeimai. Tai knygelė, kuri gali tėvams, seneliams ar pedagogams, katechetams padėti kalbėtis su vaiku apie tikėjimo dalykus. Ne kartą esu girdėjusi tėvus pasakojant: nupirkome žurnaliuką, vaikas apsidžiaugė, bet pasidėjo ir neskaitė. Tėvai galėtų sėstis kartu su vaikais ir atsiversti maldynėlį, pavartyti, paskaityti drauge, panaudoti ryto ar vakaro maldoje.

Jis puikiai tinka ir parapijos katechezės grupėlėms, sekmadieninėms grupelėms prieš Mišias, jo medžiaga gali būti naudojama Pirmosios Komunijos ruošimui arba kaip pagalbinė priemonė, nes knygelėje per trejus metus yra išdėliotos visos svarbiausios katechezės temos, taip pat daug įvairių praktinių pasiūlymų, kaip per rankdarbius ir užduotėles galima ugdyti vaikus. Žinau mokytojų, kurios „Magnificat vaikams“ naudoja tikybos pamokose.

Tad „Magnificat vaikams“ auditorija – jau tikinčios, praktikuojančios šeimos.

Taip, tai maldynėlis tikinčiai šeimai ir jų vaikams. Aš pati auginu keturis vaikus, – penktasis jau išėjęs, ir labai nudžiugau pamačiusi „Magnificat vaikams“ pirmą kartą. Kai tik ateina Adventas, Gavėnios laikas, visada galvoju, kaip galiu padėti šeimai prasmingai kartu praleisti šį laikotarpį? Ne visada galėdavau žurnaliuką įpirkti, būdavo, stoviu, vartau bažnyčioje, – o kartą zakristijonas ir sako „pasiimk, pasiimk“ – džiaugsmas gauti dovanų!

Katechetai puikiai žino, moka, kaip reikia kalbėti vaikams, paaiškinti tikėjimo dalykus, liturgiją, o tėvai– ne visada, jiems reikia pagalbos.

Man labai gražu ir prasminga, kai šeimoje rūpinamasi perduoti tikėjimą ir jo vertybes, pavyzdžiui, Vokietioje Pirmajai Komunijai parapijoje vaikus įsipareigoja ir ruošia vienas iš tėvų. Kiek teko domėtis, ir Lietuvoje 19-20 a. sandūroje tėvai buvo atsakingi už vaikų paruošimą, o kunigas, atvažiavęs kalėdoti, tik perklausdavo, ką vaikas žino, ar jau pasiruošęs priimti Jėzų.

Tad aš kaip mama jaučiuosi atsakinga už savo vaikų dvasinį augimą, ir man reikalinga pagalba – „Magnificat vaikams“ tą pagalbą tikrai suteikia.

Vienam mano vaikui privalomas skaitymas, nes turi disleksiją. Jam duodu skaityti „Magnificat vaikams“. Kartą jis perskaitęs pokalbį su vyskupu man sako: „Na ne, kunigu tai aš tikrai nebūsiu – tiek daug jiems reikia melstis“. Dar dienos eigoj kažką diskutavom, aptarėm. Paskui vakare prie vakarienės stalo sūnus ir sako: „Tėti, noriu tavęs paklausti, o tu galėtum būti kunigu?“ Tėtis pakreipė ūsą nuo tokio netikėto klausimo: „Jeigu man leistų gyventi su mama, tada gal ir galėčiau“. Pamąstęs vėl klausia: „O mūsų mama, ar galėtų būti kunigu“? – „Oi, mūsų mama, – čia jau tėtis pralinksmėja, – ne tik kunigu, ji ir vyskupu galėtų būti, jeigu tik jai kas leistų!...“ Ir taip nuotaikingai prie stalo pradedam kalbą apie pašaukimą, apie kunigystę...

Nors kas sekmadienį einame į Mišias, kalbame apie tikėjimą, bet tikrai yra tokių dalykų, temų, kurių mūsų vaikai, pasirodo, nežino. Tad „Magnificat vaikams“ teikia medžaigą, kuri išprovokuoja pokalbiams su vaikais, kokių pats nesugalvosi.

Minėjai, kad yra svarbu išgirsti vaiko balsą, rodyti jam dėmesį. Lietuvoje kai kur jau turime Mišias vaikams, pirmus žingsnius žengia adoracija vaikams, kurią iniciavo broliai ir seserys joanitai. Atrandame, kad vaiko sielos durys atviros ir šiuo amžiaus tarpsniu pasėta sėkla išlieka visam gyvenimui. Ką dar galėtume padaryti šia linkme, kad tinkamai išnaudotume tą potencialą?

Prisimenu Fatimos vaikus. Jiems buvo 7, 9 ir 10 metų. Kai teologų klausiama, kodėl Marija pasirinko būtent vaikams pasirodyti ir kalbėti, šie vienareikšmiškai atsako, jog vaikai yra atviri klausytis ir išgirsti, jų tyras mąstymas ir tiesi širdis pajėgi priimti Dangaus žinią ir perduoti kitiems jos neiškreipant.

Tikrai, 7 - 12 metai – tai atviros sielos amžius, kai galime vaikus kalbinti dvasinėmis temomis. Ir man bažnyčiose trūksta erdvės ir galimybių tokio amžiaus vaikams, trūksta grupelių ar veiklų ir nežinau, kodėl jų taip nedaug, nors poreikis akivaizdus... Pavyzdžiui, pas seseris joanites Senuosiuose Trakuose vaikų rekolekcijos, rengiamos du kartus per metus, jau prieš du mėnesius būna užpildytos. Tiberiados bendruomenėje į vaikų savaitgalius ir stovyklas registracija pasibaigia po poros valandų. O šiais metais broliai juokėsi pasiekę rekordą - per 12 minučių nuo registracijos pradžios užsiregistravo virš 80 vaikų. Vadinasi, tėvai nori vaikus ugdyti pagal krikščionišką dvasingumą.

Gal parapijų namuose galėtų veikti dienos centrai, kur vaikai po pamokų ruoštų pamokas, bendrautų, prasmingai leistų laiką, dalyvautų liturgijoje. Gal trumpųjų atostogų metu galėtų būti vaikams siūlomos stovyklėlės...

Kartą klausiau vienos katechetės, ruošiančios vaikus Pirmajai Komunijai parapijoje, ar galėtume visi kartu lankyti neįgalių vaikų namus. Tai pasirodė neįmanoma, nes vaikai paprastai po mokyklos neturi laisvo laiko. Kad jie nebūtų namuose vieni, matyt, tėvai taip suplanuoja jų popamokinį laiką, jog jis visas būna skirtas vien būreliams. Be to, nors į Pirmosios Komunijos pasiruošimo grupes susirenka labai daug vaikų, po vienerių metų jie kažkodėl netampa bažnyčios draugais nei tarpusavy?

Kitas dalykas – baimė. Sykį mokytoja, dėstanti tikybą, mane pakvietė į pamoką. Kalbant apie Velykas, vaikai manęs paklausė: „O tai Jėzus tikrai gyveno?“ Nustebau, – niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galima abejoti Jėzaus istoriškumu, nesvarbu, kad netiki jo dieviškumu... Paskui mokytoja teisinosi, kadangi ne visi vaikai iš tikinčių šeimų, tai apie tikėjimą ji pradeda kalbėti „per aplinkui“ nuo gerumo, santykių. Viena auklėtoja pakvietė kunigą į darželį papasakoti apie Velykas – oho, kokie tėvų pasipiktinimai pasipylė: kaip drįstama neatsiklausus tėvų kalbėti vaikams apie tikėjimą... Tad daug baimių supa tikėjimą.

Tikėjimas yra laisvas, bet esame sukaustyti tiek patys tikintieji apie jį kalbėti, tiek ir kiti – nenori patys liestis ir kitiems draudžia apie tai kalbėti. Kalbėti apie tikėjimą nėra lengva.

Esi žurnalo vaikams redaktorė. Ką tau tai reiškia?

Pasakysiu pragmatiškai – man šis darbas leidžia būti su savo vaikais. Kai jų daugiau, labai patogu dirbti namuose. Galiu padėti jiems ruošti pamokas, kai reikia, pasitikti grįžtančius iš mokyklos, kalbėtis, kaip sekėsi, padėti kurti kasdienos ritmą.

Kita vertus, man įdomu su vaikais. Norisi prigalvoti kartu su jais daugybę visokiausių užsiėmimų ir veiklų – pavyzdžiui, visą adventą, kiekvieną dieną ką nors sugalvojam. Ir vaikai kasdien klausia: „O ką mes darysime šiandien? – „Šiandien bus šv. Mikalojaus diena“. Kitą dieną vėl: „O ką darysime šiandien? – Šiandien bus šv.Liucijos šventė ir procesija arba padarysime ką nors gera kaimynams arba kepsim meduolius, arba tvarkysim spintą ir gerus išaugtus drabužėlius padovanosim“. Jie prisikviečia draugų ir visiems kartu būna be galo įdomu, statom spektaklius, žaidžiam žaidimus, koncertuojam ir tt. Ne vieną idėją pasisėmiau iš „Magnificat vaikams“. Man šis žurnalas šiuo metu padeda būti su mano vaikais – ir man toks darbas patinka ir svarbus.

Kaip vertini medžiagą, kurią gauni iš Prancūzijos?

Originalųjį prancūzišką „Magnificat vaikams“ ruošia labai stiprūs katechetai, specialistai. Mes tekstus atsirenkame, verčiame ir adaptuojame. Yra ir lietuviška „Magnificat vaikams“ bendradarbių komanda, į kurią kviečiame katechetus, tėvus, istorikus, dailininkus ir pan. Kuo man patinka katechetinė prancūzų medžiaga, kad tikėjimo dalykai yra neatsiejami nuo gyvenimo ir nuo vaikiškos kasdienybės aktualijų. Temos pristatomos labai praktiškai, per užduotėles ar žaidimus, iš prancūzų gauname aukštos meninės kokybės iliustracijas. Komiksai, pasakojantys šventųjų, Evangelijų istorijas arba jų interpretacijas, - viena stipriųjų knygelės vietų, vaikai juos labai mėgsta.

Prancūzai turi puikią romanistę. Autorė turi dovaną ir moka rašyti vaikams nuotykinį romaną. Jis publikuojamas dalimis. Kai skaitydavau vakarais savo vaikams iš senųjų „Magnificat vaikams“ knygelių po vieną dalį, jie kiekvieną sykį išsireikalaudavo daugiau: „Mama, paskaityk dar, kaip gi ten buvo toliau“. Romanas nėra stiprus kaip grožinė literatūra, tačiau techniškai labai gerai parašytas – užkabina vaiką, moka jį pagauti: intriga po intrigos, aktuali vaikams problematika, paslaptinga viduramžių aplinka, dvasinis pasaulis. Pas mus rasti tokį autori būtų gan sunku.

Pirmaisiais „Magnificat vaikams“ metais daugiau buvo verčiama, dabar knygelė, sakyčiau, pradėjo lietuviškėti. Man labai įdomu Bažnyčia vaikams, daug ieškau, kas vyksta Lietuvoje vaikams, ką kalba patys vaikai, kartu su jais keliauju, kartu su jais kalbinam kunigus, kartu meldžiamės. Kai vyksta koks nors didesnis katalikiškas renginys, dažnai pasigendu nišos vaikams ir neatrandu koordinuotos veiklos vaikams mūsų bažnyčioje. Bernardinai.lt rubrikėlė vaikams taip pat yra kažkur labai žemai...

Kokios pagalbos laukiate?

Šiuo metu leidybos jau neberemia prancūzai, tad finansinė parama – labai reikalinga, nuolat ieškome fondų, rašome projektus, būtų labai svarbus tėvų, katechetų, kunigų palaikymas. Tačiau svarbi ne vien piniginė parama, bet ir bendradarbiavimas: yra daug puikių katechetų, turinčių išbandytos medžiagos, o „Magnificat vaikams“ yra erdvė, kur katechetai galėtų išreikšti savo kūrybingumą, dalintis įvairiomis savo sukurtomis užduotimis, idėjomis ir pan.

Būtų smagu susipažinti ir dailinikais, kurie gyvena krikščioniškomis vertybėmis.

Galėtų prisijngti ir šeimos, dalintis savo tradicijomis ir religiniu ugdymu namuose. Pavyzdžiui, viena šeima pasakojo, kad per Adventą ar Gavėnią jie prie stalo valgo tyloje, o vienas šeimos narys ką nors garsiai skaito – ir dažniausiai iš „Magnificat vaikams“! Kitos šeimos atsiunčia savo Velykų kapo arba Prakartėlės idėjas.

Man labai norėtųsi, kad kai vyksta krikščioniškos muzikos fetivaliai vaikams, chorų festivaliai – vyktų komunikacija, būtų galima šeimai sužinoti ir nuvažiuoti, aplankyti. Kartais netyčia randi nuostabių dalykų, o kaip būtų puiku, jeigu informacija pasklistų plačiau.

Nėra tokios vietos kol kas, kur ta informacija galėtų būti paskelbta platesniam ratui.

„Magnificat vaikams“ yra viena iš tų vietų, kur galima dalintis. Visada mielai įdedame skelbimus apie rekolekcijas vaikams, stovyklas ar pan.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Saulena Žiugždaitė, Inesa Vaitkūnaitė.