Veronika Kimbrytė

Evgenios Levin nuotrauka

Prieš įsibėgėjant vasaros atostogų štiliui, kviečiame iš arčiau susipažinti su dabartine VšĮ Bernardinai.lt direktore Veronika Kimbryte bei iš pirmų lūpų išgirsti apie džiaugsmus bei iššūkius, kuriuos teikia darbas unikalioje žiniasklaidos priemonėje.

Tapai Bernardinai.lt direktore dienraščiui atšventus savo 13-ąjį gimtadienį. Žiniasklaidos priemonei tai ir daug, ir mažai. Sukaupta nemenka ir įvairi patirtis, sutelkta auditorija, įgytas žmonių pasitikėjimas. Kita vertus, nesame komercinis leidinys – tad lengvos duonos negalėjai tikėtis. Su kokiomis mintimis atėjai dirbti į redakciją?

Į redakciją dirbti atėjau vedina smalsumo, kuomet į savo komandą pasikvietė tuometinis Bernardinai.lt direktorius Pranas Vildžiūnas. Menu, kad pirmadienio rytą pabaigiau vieną projektą, o vakarop sulaukiau skambučio su kvietimu susitikti ir pasikalbėti apie galimą darbą dienraštyje. Buvo išties netikėta, kartu – be galo smagu, nes prisiminiau, kad dar kadaise man ši vieta atrodė išties patraukli tiek savo veiklos kryptimi, tiek asmenybėmis. Prisikalbėjau, taip sakant.

Mano atėjimas sutapo su laikotarpiu, kuomet buvo įvykę nemažai radikalių pokyčių, žmonės buvo kiek pavargę nuo visko, kas vyko, bet ir toliau darbavosi su pavydėtinu įkvėpimu. Buvo aiškiai matyti, kad sunkumai – tik laikini, kad daug dalykų gali išspręsti laikas ir naujos geros patirtys, redakciją papildę jauni kolegos ir kiek sistemingesnis žvilgsnis į procesų valdymą. Kartu buvo aišku, kad veiklos yra daug ir įdomios, kad pasitaikė puiki proga bei iššūkis veikti susitelkus į tvirtą komandą.

Noriu prisidėti kuriant aukso vidurį: tarp žiniasklaidos su konkrečia, savita, unikalia misija ir žiniasklaidos, kuriančios kokybišką produktą ir galinčios, bent dalinai, save išsilaikyti.

Man išties buvo garbė ateiti darbuotis į tokią žiniasklaidos priemonę, kurią su pertraukomis skaitydavau ir pati, kur rasdavau kiek kitokį žvilgsnį į vykstančius procesus (nors, pripažįstu, kartais tematika būdavo labai svetima ir džiugu, kad šiandien situacija yra kitokia). Apskritai ne man vienai labai tiko ir patiko, kad lietuviškos žiniasklaidos padangėje buvo ir yra vertinga galimybė panirti į ilgąjį skaitymą nevienadienėmis temomis.

Išties, šiuos metus redakcija pradėjo visiškai atsinaujinusi, nauja ir administracinė komanda. Kokie pirmieji žingsniai tau atrodė svarbiausi? Kaip sekėsi?

Kuomet susiklosčius aplinkybėms man buvo pasiūlytos direktorės pareigos, o tiksliau – iššūkiai ir nuotykiai – jau buvau apšilusi kojas, tad nei iš naujo pažindintis su žmonėmis, nei adaptuotis nebereikėjo.

Įkvėpimo visada semiuosi iš komandos – tiek vadinamųjų senbuvių, tiek naujų žmonių, kuriuos išsirinkome geriausius iš geriausių, labai motyvuotus ir atsakingus. Galiu sakyti, kad turime svajonių komandą, dar be kelių svarbių žaidėjų, bet kada nors, sporto terminais kalbant, įpirskime ir juos.

Ar gali skaitytojams priminti, kaip vyksta dienraščio leidyba? Kokie yra pagrindiniai finansavimo šaltiniai, ar jų užtenka?

Visų pirma tai – nuolatinis nenutrūkstantis procesas, be švenčių, išeiginių, atostogų. Pavyzdžiui, netrukus planuojame kelių dienų mokymus už redakcijos ribų ir, deja, negalima parašyti skaitytojams: „Internetinis dienraštis „Bernardinai.lt“ kitas 72 valandas jokių naujienų neperduos, nebus komentarų, tekstų, interviu, nebus dienos šventojo, evangelijos komentaro, kultūros naujienų etc.“.

Taigi, jokių pauzių, pertraukų, jokių „kitą kartą“ ar „vėliau“. Suprantama, kad toks tempas neleidžia apsnūsti, nors neretai gresia ir pervargimu, juolab, kad nežmonišką tempą, informacijos srautą ir tekstų kokybę valdo tik nepilna dešimtis atsakingų redaktorių.

Sakoma, kad apie pinigus kalbėti – blogo tono ženklas, tačiau tema – aktuali, o neretai – ir opi, tad šiek tiek ir apie tai, juolab, kad gyvi esame ne tik Šventąja Dvasia.

Iš ko gyvenam? Projektai, projektai ir dar kartą projektai. Daug ir įvairių, didelių ir mažų, rengiam daug, laimim – ne visus, bet rankų nenuleidžiam ir darbuojamės toliau.

Kitas būdas, kuris mums itin svarbus, ir brangus bei gyvybiškai reikalingas – skaitytojų parama. Tai labai kintanti dalis ir priklauso nuo daugelio objektyvių ir subjektyvių faktorių: nuotaikos, metų laikų, liturginio kalendoriaus, mūsų pačių aktyvumo prašant paramos, pagaliau, nuo tų, kurie mus skaito, finansinės būklės. Ar šimtas, ar dešimt – vienodai svarbu, vienodai reikalinga ir vienodai verta padėkos.

Esama ne vieno rėmėjo, kuris mūsų dienraščiui aukoja savo poreikių sąskaita. Tai negali nejaudinti ir neįpareigoti.

Žinau, kad esama ne vieno rėmėjo, kuris mūsų dienraščiui aukoja savo poreikių sąskaita. Tai negali nejaudinti ir neįpareigoti rengti dar kokybiškesnį ir įdomesnį internetinį dienraštį.

Dar turim naujinamą knygyną, kuriame galima rasti aktualumo neprarandančių knygų, laikui bėgant knygų lentyną papildysime ne tik mūsų, bet ir mūsų bičiulių leidiniais. Beje, ligi šiol neišnaudotos reklamos galimybės, tikimės, ateityje duos norimų rezultatų.

Antra vertus, mūsų dienraštyje nemažą dalį užima socialinė reklama, ypač ta, kuri kitose žiniasklaidos priemonėse negali reklamuotis dėl lėšų stygiaus. „Ar galite nemokamai ....?“ – šią frazę išgirstu kasdien ir kasdien tenka pabrėžti, kad nėra nemokamų dalykų, skiriasi tik mokėtojas. Norint išvengti piktnaudžiavimo, tenka skirti nemažai laiko tinkamos bendradarbiavimo formos paieškoms, idant išvengtume abipusiai nemalonaus skolos jausmo.

Ne visi šaltinai išsemti, ne visi projektai parašyti, ne visos temos išnagrinėtos, ne visos analizės išguldytos, o su mūsų skaitytojų ir rėmėjų pagalba žinome, kad padaryti dar galime labai daug.

Ar turi svajonę? Kokia ji?

O kokia mano bernardiniška svajonė? Hmm... Noriu prisidėti kuriant aukso vidurį: tarp žiniasklaidos su konkrečia, savita, unikalia misija ir žiniasklaidos, kuriančios kokybišką produktą ir galinčios, bent dalinai, save išsilaikyti. Šis procesas nuolatinis ir įdomus, kaip pats gyvenimas bernardinuose ir su bernardinais.

Norėčiau, kad mūsų nebijotų atsiversti ir nekrikščionys skaitytojai.

Norėčiau, kad mūsų nebijotų atsiversti ir nekrikščionys skaitytojai, kurie rastų vertingos medžiagos kultūros, visuomenės, šeimos temomis. Tikinčiam skaitytojui, kad netrūktų kokybiško, įdomaus, šiuolaikiško turinio, kuris padėtų plačiai žvelgti į tai, kas vyksta aplink mus ir su mumis, ugdytų gebėjimą kritiškai mąstyti ir adekvačiai priimti pasaulį. Kartu norėtųsi, kad Geroji Naujiena sklistų plačiai, paliestų giliai, keistų, stiprintų ir užkabintų kiekvieną, kuris suvedęs www.bernardinai.lt paspaudžia Enter mygtuką.

Kalbino Saulena Žiugždaitė