Emmanuel Macron

EPA nuotrauka

Tik ką išrinkto Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono asmenybė turėtų sudominti visus humanistiką branginančius piliečius, o ypač filosofus. Jauniausias visų laikų Prancūzijos prezidentas turi filosofo išsilavinimą. Ir atrodo, kad filosofijos magistro laipsnis nėra tik formali eilutė E. Macrono gyvenimo aprašyme. Filosofinis pagrindas yra stipriai jaučiamas jo pasisakymuose, tekstuose, dalyvaujamose diskusijose. Antai E. Macrono svarstymai apie politinę Prancūzijos ir pasaulio organizaciją, apie ekonomikos ir kultūros santykius, apie globalizacijos procesą ir Europos vietą jame, apie pačią demokratiją - filosofine prasme atrodo gilūs, tikroviški ir solidesni už daugybę profesionalių filosofų pasisakymų, dažnai atmieštų pigiomis sąmokslo teorijomis ar laisvomis fantazijomis. E. Macronas iki šiol mielai pasisako ir grynai filosofiniais klausimais – apie tikrovės ir mąstymo santykį, gyvenimo prasmingumą, individo ir sociumo sąveikas. Kai kurie jo teiginiai yra tyčiomis iškraipomi, jo politiniams priešininkams siekiant savų politinių dividendų. Antai, kai jis svarstė, kad nėra prancūziškos kultūros unitarine prasme, kitaip tariant – kad prancūziškoji kultūra yra pernelyg kompleksiška, jog ją būtų galima paaiškinti per kokią nors vienos kultūros idėją, jis buvo apkaltintas prancūzų kultūros neigimu apskritai. Panašiai ant jo kaktos buvo klijuojamos nuožmaus globalisto, bankininko be skrupulų etiketės, nors jo socialinė filosofija (kaip, beje, ir konkreti veikla praeityje) absoliučiai paneigia tokias prielaidas.

Iš tiesų, E. Macrono socialinės arba politinės filosofijos nuostatos kyla tiesiogiai iš „socialinės krikščionybės“ (christianisme social), nepriekaištingai reiškiamos tiksliais racionaliais argumentais. Dera turėti omenyje, kad E. Macrono mokytojas buvo žymusis Paul Ricoeur, vienas didžiausių mūsų laikų filosofų, ypatingai gilus krikščionių mąstytojas, protestantiškos tradicijos, tačiau daręs stiprią įtaką ne tik asmeniškai popiežiui Jonui Pauliui II, bet ir visam Katalikų Bažnyčios mokymui – tiek jos biblinei teologijai, tiek jos socialinei doktrinai. Gabus filosofijos studentas E. Macronas buvo pristatytas P. Ricoeurui tvarkyti jo archyvų. Tarp jų užsimezgė intelektualinis ryšys, trukęs iki filosofo mirties 2005 m., bet grindžiantis E. Macrono mąstyseną iki šiol. Jeigu reiktų įvardinti fundamentalią idėją, kuri sudaro P. Ricoeuro ir jo mokinio E. Macrono mąstymo centrą, bandyčiau tai padaryti taip: visa turi būti atremta į individą, ieškantį bendruomenės. Įkvėptas savo mokytojo krikščioniškojo socialumo sampratos, E. Macronas mąsto apie žmogaus būtį, iš vienos pusės iškeldamas individą, tačiau atmesdamas individualizmą, užsidarymą nuo kitų, iš kitos pusės – iškeldamas bendruomenę, tačiau atmesdamas kolektyvizmą, užsidarymą ideologijoje. Iš P. Ricoeuro E. Macronas bus išmokęs subtiliai suderinti individo laisvę ir bendruomenės poreikius. Filosofams čia būtų kvietimas pasidomėti dar vienu laisvės ir lygybės suderinamumo variantu.

E. Macronas teigia, kad į politiką jį pastūmėjo būtent P. Ricoeuras. Pastarasis jautė poreikį ne tik kalbėti apie savo filosofines idėjas, bet ir jas įkūnyti konkrečiame politiniame gyvenime. P. Ricoeuro pastūmėtas keisti savo gyvenimo pobūdį – iš humanitaro (turėjo planų tapti rašytoju) tapti politiku – E. Macronas teigia: „Aš ėmiausi politinės veiklos todėl, kad Ricoeuras tuo neužsiėmė“. Savo politinę misiją E. Macronas mato būtent tokioje perspektyvoje, puikiai artikuliuodamas filosofijos ir politikos skirtingumą ir santykį bei griežtai saugodamasis tapti kokiu nors platonišku filosofu-valdovu, kuomet filosofas apsiskelbia „žinančiu“ ir reikalauja visų kitų, „nežinančiųjų“, paklusnumo. Kaip jo mokytojas P. Ricoeuras teoriniame politikos filosofijos lygmenyje, taip E. Macronas konkrečioje politinio veiksmo srityje stengsis, jeigu tikėsime jo intencijų nuoširdumu, realizuoti tam tikrą etiką. Kokia tai etika? Ji kyla iš blogio ir prievartos politikoje apmąstymo. P. Ricoeuras yra vienas giliausių mūsų laikų mąstytojų, mąstęs apie blogį ir prievartą politikoje ir turėjęs realių įžvalgų apie tai, kaip nepasiduoti tarsi natūraliai kylančiam konfliktui, bet jį paversti veiksmingu dialogu. Iš pirmo žvilgsnio, tai gali pasirodyti tarsi utopija. Tačiau E. Macronas daug mąsto apie tai, kaip suderinti filosofijoje kylančias mintis ir konkretų politinį veiksmą. Šis jo mąstymas iš tiesų daro įspūdį, skaitant ar klausant gausių jo pasisakymų, kurių pagrindu ir parengėme šią trumpą apžvalgą.     

Kol kas tikrai neteigiu, kad filosofinė E. Macrono erudicija garantuoja jo prezidentavimo sėkmę. Apie tai galėsime svarstyti tik baigiantis jo kadencijai. Būti Prancūzijos prezidentu yra milžiniškas iššūkis, o E. Macrono asmenybę ir mąstymą pasaulis dar tik pradeda pažinti. Ar tai bus pirmasis naujosios politikų kartos paukštis, sugebantis nacionalinę politiką interpretuoti giliausių visos žmonijos aspiracijų lauke, o ne „politika – tai mano nacijos suverenumas ir neišvengiamas konfliktas“ paradigmoje, dominavusioje iki šiol? Jeigu E. Macronas yra pirmasis naujos politikų kartos paukštis, turime būti ypatingai atidūs, nes savo asmenybe ir mąstymu jis išreiškia radikaliai naujas pasaulio tendencijas. Globalizacijos proceso sustabdyti yra neįmanoma. Tai padaryti būtų galima tik tuo atveju, jeigu pasaulis grįžtų į XVIII a. technologines sąlygas, bet tai nėra svarstytina. Tačiau transformuoti globalizaciją etiškai, panaudojant tas pačias technologijas ir dvasinės žmonijos tradicijos teikiamas galimybes, yra realus iššūkis.  

Kad ir kaip seksis E. Macronui, jo atvejis yra kvietimas iš naujo permąstyti filosofijos ir politikos ryšį ir, apskritai, filosofijos vietą mūsų visuomenėje.

Dr. Povilas Aleksandravičius, MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas

Komentaras, skaitytas LRT „Mažosios studijos“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“