Rusų disidentas, poetas ir muzikantas Jegor Letov.

Manęs pasiteiravo: „Ką Sąjūdis mums gali patarti šiandienoje? Ar tai tik nuėjusi istorinė epocha?“ Manau, kad Sąjūdis patarti negali, nes jo nebėra. Aš ne apie visuomeninę organizaciją, kurios veteranai uoliai ir nuoširdžiai darbuojasi siekdami išsaugoti Sąjūdžio garbę bei atminimą. Kalbu apie judėjimą jo susikūrimo išvakarėse ir metu. Tai buvo momentas. O momentas patarti negali.

„Girdėjau tokį posakį: „Gaudyk momentą!” Lengva pasakyti, sunku padaryti. Mano nuomone, šis posakis beprasmis. Negalima siūlyti daryti neįmanoma. Kalbu tvirtai įsitikinęs, nes pats išbandžiau. Gaudžiau momentą, bet nepagavau – tik laikrodį sugadinau. Todėl dabar žinau, kad tai neįmanoma.

Taip pat neįmanoma gaudyti epochą, nes tai toks pat momentas, tik kiek ilgesnis.

Visai kas kita pasiūlius: „Užfiksuokite tai, kas įvyksta šiuo momentu.“ Tai visai kas kita. Pavyzdžiui: vienas, du trys! Nieko neįvyko! Užfiksavau momentą, kurio metu nieko neįvyko.“ (D. Charmsas, „Как я растрепал одну компанию“ – pats išverčiau).

Ir atvirai sakau – netikiu ta pradinių klasių mokytoja, kuri mane nuo darželio mokė dievinti Leniną, o Nepriklausomybės išvakarėse jau segėjo Trispalvės ženklelį.

Apie Sąjūdį nėra paprasta pasakoti, nes klausytojas ar skaitytojas gali pasijausti tuščiai mokinamas – pats pavadinimas viską pasako. Jei atsirado sąjūdis, vadinasi, iki jo buvo sąstingis. Akivaizdu. O sustingus labai nepatogu – tirpsta galūnės, jas išjudinti sunku ir nemalonu.

Smengant į tą sąstingį vyko mega sąjūdis – ne judėjimas, o tautos kūno konvulsijos ir traukuliai – būriai Lietuvos vyrų žuvo partizaniniame kare, sustingus – kraują varinėjo persekiojami ir kankinami disidentai. Ir, susiklosčius palankioms aplinkybėms kitur, išjudino.

Sovietų Sąjungos ekonomikai žlungant, jos prezidentui Michailui Gorbačiovui pradėjus vadinamąjį persitvarkymą, įvykdytum apklausą dėl Lietuvos Nepriklausomybės – nors ir pačią anonimiškiausią, manyčiau, nedaug, bent jau ne dauguma pasisakytų „už“. Todėl reikėjo ne tik iškovoti Nepriklausomybę, bet dar ir tautą žadinti.

Nenutuokiu, kiek žmonių galėjo skaityti disidentų leistą „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Kokią žmonių dalį palietė artimųjų žūtys partizaniniame kare, Sibire, kalėjimai dėl politikos ir t. t. Didžiuma tų paliestųjų įbauginti ir susitaikę – skaudu prisiminti Sibirą, bet ką dabar – tie juk stipresni, o darsyk ten nesinori.

Man egzotiškiau ir įdomiau disidentų ar kokių pankų judėjimai. Šios jaunimo kultūros banga persirito per visą pasaulį. Kas kad daugeliui, matyt, tai tebuvę išraiška, protestas prieš bet kokią sistemą.

Nepasitenkinimas dėl ekonomikos? Spėju, kad galėjo jaudinti ne didžiumą, daugelis ir neįsivaizdavo, kad gali ar turi būti kitaip. Šiais sakiniais bandau pabrėžti, kad didžiuma miegojo. Tiesą sakant, ir po to vėl užmigo. Ir dabar miega. Ir atvirai sakau – netikiu ta pradinių klasių mokytoja, kuri mane nuo darželio mokė dievinti Leniną, o Nepriklausomybės išvakarėse jau segėjo Trispalvės ženklelį. Kaip ir daugelis to meto politikų – į Sąjūdį būrėsi skirtingiausių pažiūrų bei tikslų nariai – vieni traukė į Nepriklausomybę, kiti – atvirai stabdė ir ragino pageidauti suvereniteto.

Man egzotiškiau ir įdomiau disidentų ar kokių pankų judėjimai. Šios jaunimo kultūros banga persirito per visą pasaulį. Kas kad daugeliui, matyt, tai tebuvę išraiška, protestas prieš bet kokią sistemą. Daugelis pabuvojo milicijos skyriuose, pavyzdžiui, vien dėl neteisingos šukuosenos (privalau paminėti asmeninę nuoskaudą Vilniaus jėzuitų gimnazijai, 1995-aisiais persekiojusiai dėl to paties). Ir ko čia nesipriešinti? Pačios Rusijos pankai ėjo „prieš“.

Visi šie judėjimai – disidentų, menininkų, jaunimo – pavieniui – judėjimai. Nė vienas nepajėgus pažadinti bobutę, kuriai jau visai ir pusė bėdos pastovėti kelias valandas eilėje, kad nusipirktų dešros.

Tuomet įvyko išskirtinio profesionalumo organizacija – Sąjūdis. Tai buvo momentas, banga – cunamis, prie kurio jungėsi visi be atrankos – taip pat komunistai. Per maždaug porą metų. Sąjūdis suvienijo.

Teko maketuoti knygą „R. Batūra. Lietuvos Sąjūdis. Siekiant Nepriklausomybės Lietuvos Sąjūdžio spauda 1988–1991 m.“ Joje publikuotos šimtų Sąjūdžio laikraščių kopijos. Šimtų! Ne egzempliorių, o atskirų leidinių. Skautų, mokyklų, gamyklų, mažiausių miestelių ir kaimų – visur steigėsi Sąjūdžio skyriai ir skyreliai. Taigi pagrindinis sklaidos šaltinis – savilaida. Tais metais šie skyriai kiekvienas leido po savo laikraštį, mažiausiai per šimtą laikraščių. Nedrąsūs rašinėliai apie vietos įvykius, daugelis deklaruojantys ne Nepriklausomybės, o suvereniteto siekį.

Prasidėjo Roko maršai – jaunimo judinimas, Sąjūdžio mitingai – į kuriuos plūdo tūkstančiai, ir įvyko momentas, kurio nebesustabdysi. Taip pat vyko ir Lenkijoje, Gruzijoje, Estijoje, Latvijoje ir kitur. Tad sulaukti tarptautinio palaikymo nebuvo sunku.

Kodėl akcentuoju momentą? Juk iškart pasiekus Nepriklausomybę Sąjūdžio lyderiai – Romualdas Ozolas, Vytautas Landsbergis, Kazimira Danutė Prunskienė, Vitas Tomkus, Zigmas Vaišvila – rodos, pasirinko skirtingiausius kelius.

Kalbant apie asmenybes – galbūt būtent dėl to nuolat akcentuojamas tuometės tautos vieningumas: prie vieno stalo sėdo ir disidentai (dalis jų netrukus nuo to stalo išdidžiai pasitraukė), ir komunistai, ir mokslininkai, ir menininkai.

Kodėl akcentuoju momentą? Juk iškart pasiekus Nepriklausomybę Sąjūdžio lyderiai – Romualdas Ozolas, Vytautas Landsbergis, Kazimira Danutė Prunskienė, Vitas Tomkus, Zigmas Vaišvila – rodos, pasirinko skirtingiausius kelius, skirtingas partijas, dalis net neslėpdami – nežinau, KGB įkaitai ar tiesiog nuvargusieji ėmė atstovauti Rusijai.

Taip, tikrai keista, kaip po poros metų viskas ėmė byrėti kažkur kažkaip, o komunistas prezidentas nustumtas traukti valstybę į ES ir NATO. Ir negali sakyti, kad jau visai nieko nedarė. Sutinku, kad mielai nebūtų daręs. Įsivaizduokite, kokios tai povandeninės srovės! Tai čia po Nepriklausomybės, o dabar įsivaizduokite, kokios jos buvo iki Nepriklausomybės, įskaitant okupantų saugumo ir milicijos darbą.

Judėkite, nes kiti juda.

Sąjūdžio nebėra. Ir negali būti, nes jis buvo momentas. Galbūt galėčiau svarstyti, kad va – estai tęsė aiškiai savo darbą – paskelbė Nepriklausomybę, uždraudė komunistus ir t. t. Dabar turime atitinkamus skirtumus kalbėdami apie korupciją ir ekonomiką. Taip nutiko, kad mes šių uždrausti negalėjome, nes jie buvo Sąjūdyje. Vadinasi, banga atėjo, nunešė tai, ką reikia, ir nuėjo. Komunistai sugrįžo iškart.

Ir dar, ir dar mums keršys už miegojimą. Ne žiauriai keršys, tik pasiims kažką – prabusim, paverksim, kad paėmė, ir vėl miegosim. Aš siūlyčiau ne miegoti, o judėti, veikti ką nors. Galima žaisti šachmatais, eiti į kavinę, bendrauti su žmonėmis. Judėkite, nes kiti juda, ir visai gerai gyvena.