Ceikinių bažnyčios gaisras. Vytauto Tracevičiaus nuotr.

Mūsų sopulys – keletą metų iš eilės Lietuvos šventovėse siautėję ir čia sakralinį turtą niokoję gaisrai. Skaudus Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno atvejis, Vilniaus arkivyskupijoje – praėjusiais metais sudegusi medinė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, tais pat metais – užsiliepsnojusi ir mūrinė Kazitiškio Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia. Gerai, kad tokių gaisrų kyla retai. Vis dėlto – ar tapome rūpestingesni sakralinio paveldo apsaugos požiūriu? Ar pasimokėme ir kaip? 

Apie bažnyčių sakralinio turto ypatumus ir privalomas jų apsaugos priemones – pokalbyje su Bažnytinio paveldo muziejaus direktore Sigita MASLAUSKAITE-MAŽYLIENE ir Vilniaus arkivyskupijos ekonomu Mykolu JUOZAPAVIČIUMI.

Papasakokite apie tai, kaip šiuo metu visuomenė supažindinama su bažnyčiose esančiu sakraliniu turtu. Galbūt veikia kilnojamųjų vertybių ekspozicijos? Ir apskritai – ar sakralinis turtas noriai viešai eksponuojamas?

Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: Pirmiausia kaip meno istorikė noriu pasakyti, kad apie 80 proc. Lietuvos kilnojamojo kultūros paveldo, kuris yra pasiekęs mūsų dienas ir liudija mūsų didingą praeitį, ryšius su Europa, yra sakralinis menas. Daugiausia tai Katalikų bažnyčios, taip pat stačiatikių, liuteronų, žydų bendruomenių turtas. Tie likę procentai – tai dvarų kolekcijų likučiai. Vadinasi, galime konstatuoti, kad tai, kas sakralu – yra išsaugota, nepaisant karų, gaisrų, okupacijų: carinių, sovietinių. Sakralusis turtas, šventenybės yra ypač saugomi – tai daro ir bažnyčių vadovai, kunigai, administratoriai, ir paprasti žmonės, bažnyčių tarnautojai, zakristijonai, „pročkelės“.

Kitas klausimas – tokio turto eksponavimas – yra nevienareikšmis. Jeigu šventenybės eksponuojamos, vadinasi, bažnyčioje nebevyksta liturgija, nebėra tikinčiųjų bendruomenės, tiesiog tokia bažnyčia veikia kaip muziejus. Šiuo atveju sakralinis turtas nebeatlieka savo pirminės funkcijos – tarnauti liturgijai, ir čia, viena vertus, yra problema, kurią jau išsprendė Vakarų Europos bažnyčios, o dabar sekuliarizacijos iššūkių akivaizdoje sprendžiame ir mes Lietuvoje.

Kita vertus, jeigu kalbėtume apie sakralinį turtą kaip apie kultūrinio turizmo objektą, galiu pasakyti, kad bažnyčios yra atviros visiems: didžiuosiuose miestuose – ištisą dieną, provincijose – dažniausiai savaitgalį. Žinoma, visuomet racionaliai reaguojama į turistų srautus. Prieš kokius 5–6 metus daug tokių maldos namų būdavo uždari visuomenei, tačiau dabar ir mažame miestelyje, ir juo labiau dideliame bažnyčios yra atviros. Juk bet kuriame Lietuvos miestelyje pagrindinis traukos centras kultūrinio turizmo požiūriu yra aikštė ir joje stovinti bažnyčia. Visi miestelio svečiai pirmiausia užsuka čia, taigi sakralinis turtas eksponuojamas atvirai.

Kalbėdama apie neva baiminimąsi dėl vagysčių ir dėl to vengimą eksponuoti tokias vertybes, galiu pasakyti, kad ir Bažnyčia, ir Kultūros paveldo departamentas, ir kitos atsakingos institucijos mano, jog viešumas, į šviesą iškelti dalykai kaip tik yra labiau apsaugoti negu tie, kurie tūno tamsoje. Juk daiktą, kuris nebuvo parodytas, nufotografuotas, išmatuotas, nebuvo informacijos apie jį, pavogtą surasti faktiškai neįmanoma.

Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė ir Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius. Evgenios Levin (Zenekos) nuotr.

Pereikime prie temos, kiek saugomos yra bažnyčiose esančios vertybės. Kiek išsamiai bažnyčių atstovai būna susipažinę su jų maldos namuose esančiu sakraliniu turtu, jų vertingumu, kartu ir su vertybių apsauga?

Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius: Pirmiausia reikia paminėti, kad visas vertingasis sakralinis turtas yra registruotas Kultūros paveldo departamento kilnojamųjų kultūros vertybių registre, ir kiekviena vertybė į šį registrą įtraukiama gavus jos savininko sutikimą. Taigi informacija, kuri kultūros vertybė yra vertingesnė, konkrečių bažnyčių klebonus ar administratorius pasiekia automatiškai. Taip pat Vilniaus arkivyskupija yra įsteigusi Bažnytinio paveldo muziejų, kurio funkcija – kaupti informaciją, kokiu sakraliniu turtu disponuoja parapijos, prižiūrėti, kaip atitinkamose parapijose jis saugomas. Muziejininkai nuolat lankosi bažnyčiose ir teikia klebonams patarimų vertybių vertingumo bei saugojimo klausimais.

S. Maslauskaitė-Mažylienė: Taip, tai tiesa. Atsakingi bažnyčių asmenys gauna vertingųjų vertybių sąrašus, ir šis inventorinimo, bendradarbiavimo su Kultūros paveldo centro, Kultūros paveldo departamento specialistais procesas vyksta nuo 2002 metų – dėl kultūros vertybių įrašymo į registrą ir dėl vidinio inventoriaus arkivyskupijos reikmėms sudarymo.

M. Juozapavičius: Vadovaujantis Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu, apie bet kokį kultūros paveldo vertybės judėjimą privaloma informuoti ir Kultūros paveldo departamento teritorinį padalinį. Vadinasi, jeigu vertybė iš parapijos keliauja į kitą parapiją ar muziejų, automatiškai lydimuoju raštu informuojamas ir Kultūros paveldo departamentas, kad tos vertybės saugojimo vieta laikinai pasikeitė.

Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius. Evgenios Levin (Zenekos) nuotr.

O kas bažnyčioje visų pirma atsakingas už sakralinio turto priežiūrą?

M. Juozapavičius: Kiekvienoje parapijoje toks asmuo yra klebonas ar administratorius, nes tos parapijos sakralinio turto savininkas yra ne vyskupija ar vyskupijos kurija, bet parapija.

S. Maslauskaitė-Mažylienė: Ir čia svarbu pakalbėti apie sakralinio turto nuosavybės temą. Visas sakralinis turtas, esantis parapijoje, yra jos nuosavybė. Tarkime, bažnyčia gali sudegti, būti panaikinta, virsti biblioteka, visos jos kilnojamosios vertybės gali iškeliauti į muziejų, tačiau jos vis tiek bus tos parapijos nuosavybė. Todėl už tas vertybes atsakingas parapijos vadovas – ne kokie nors inspektoriai ar menotyrininkai.

Mūsų sopulys – kai keletą metų iš eilės gaisrai niokojo Lietuvos bažnyčiose saugomas vertybes. Skaudus Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno atvejis, Vilniaus arkivyskupijoje – sudegusi medinė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia (Ignalinos r.), tais pat metais irgi šiame rajone užsiliepsnojusi mūrinė Kazitiškio Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia. Sakykite, ar tapome rūpestingesni po šių nelaimių? Ar pasimokėme? 

M. Juozapavičius: Vilniaus arkivyskupija iš to pasimokė ir tikrai ėmėsi priemonių – buvo inventorizuota visų Vilniaus arkivyskupijai priklausančių parapijų elektros instaliacijos būklė, atlikta jos analizė, pakeisti pagrindiniai elektros jungikliai, nes Ceikinių bažnyčios gaisro priežastis buvo trumpasis jungimas. Arkivyskupijos klebonus, dirbančius keliose bažnyčiose, išvykstant iš kurios nors vienos paraginome būtinai išjungti centrinį elektros jungiklį.

Kazitiškio Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčioje gaisras (čia jo metu apdegė centrinis altorius), galėjo kilti dėl žmogiškojo faktoriaus – paliktos degančios žvakės. Klebonai, zakristijonai buvo paraginti būti atidesni, atsargiau žiūrėti į tokius dalykus.

Svarbi priemonė, kurios imtasi – vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. ĮV-500 „Dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių, esančių muziejuose, bibliotekose, archyvuose ir kulto pastatuose, apsaugos ir evakavimo instrukcijos patvirtinimo“ (aktuali akto redakcija – nuo 2015 11 20), reikalaujama, kad visos bažnyčiose esančios kilnojamosios vertybės būtų sužymėtos prioriteto tvarka ir pateiktos sąrašais: privalome parengti bažnyčių planus su pažymėtomis vietomis, kur yra vertingiausios vertybės. Galutinius sąrašus turime pateikti iki šių metų rugpjūčio 1 dienos, ir jie jau beveik baigti rengti. Vieną tokio sąrašo kopiją saugos klebonas, antrą – klebono paskirtas asmuo, trečia bus atiduota vietos ugniagesiams, kad važiuodami į gaisro vietą žinotų, kurias vertybes reikia evakuoti pirmiausia.

Jeigu negalima sau leisti turėti nedegaus seifo, galbūt svarstytinas variantas – laikinai atiduoti saugoti vertingąsias vertybes Bažnytinio paveldo muziejui, o kai jų prireikia liturgijos apeigoms, iškilmėms – pasiimti jas ir po to vėl grąžinti. Europoje tokia praktika dažna.

S. Maslauskaitė-Mažylienė: Tačiau kartais, net ir žinant konkrečiai, kur kokia vertybė yra, nieko nebeįmanoma padaryti, kai viskas dega atvira liepsna. Kaip kad buvo Ceikinių bažnyčios atveju. Čia tik per stebuklą pavyko išgelbėti ten buvusią vertingą monstranciją (apdegė tik jos dėklas) – klebonas sakė, todėl, kad ji buvo apdėliota šv. Agotos duonele... Toks pasakymas skamba kaip folkloras, bet monstrancija tikrai stebuklingai nesudegė.

M. Juozapavičius: Juk ką ugniagesiai daro: pirma, lokalizuoja ugnį ir ją nuslopina, antra – gelbėja žmonių gyvybes ir tik tada – gelbėja sakralinį turtą. Joks ugniagesys, kad ir koks vertybių mylėtojas būtų, nelįs į atvirą ugnį, kad sudegtų dėl monstrancijos. Viską reikia vertinti blaiviai ir logiškai.

Galbūt tokiu atveju reikėtų galvoti apie geriausius būdus, kaip saugoti sakralinį turtą?

M. Juozapavičius: Kalbėdami apie tokias vertybes kaip monstrancijos, taurės, kiti liturginiai indai, kaip tik šiuo metu aiškinamės, ko kiekvienai parapijai reikia tokioms vertybėms saugoti. Tarkime, jeigu ji negali sau leisti turėti nedegaus seifo, galbūt svarstytinas variantas – laikinai atiduoti saugoti vertingąsias vertybes Bažnytinio paveldo muziejui, o kai jų prireikia liturgijos apeigoms, iškilmėms – pasiimti jas ir po to vėl grąžinti. Europoje tokia praktika dažna.

S. Maslauskaitė-Mažylienė: Tačiau jeigu kalbame apie tapybą, skulptūras, altorius, architektūrą, tokia apsauga neįmanoma.

M. Juozapavičius: Visko į saugią patalpą nesudėsi – tuomet bažnyčia prarastų savo prasmę.

Kitas dalykas – Lietuvos kultūros taryba prieš trejus metus buvo paskelbusi konkursą bažnyčių priešgaisrinėms sistemoms projektuoti. Labai gaila, kad tik projektuoti, o ne įrengti. Valstybė iki šiol nėra sugalvojusi būdo, kaip finansuoti tokių sistemų įrengimą. Vilniaus arkivyskupija yra parengusi dešimties bažnyčių priešgaisrinių sistemų įrengimo projektus, bet apskaičiavus, kiek tam reikia pinigų, vienu metu visose bažnyčiose priešgaisrines sistemas įrengti neįmanoma.

Beje, Kultūros paveldo departamentas per atskirą programą 2017 metams finansuoja tokių sistemų įrengimą bažnyčiose. Kiek žinau, po vieną bažnyčią iš vyskupijų priešgaisrinę sistemą turės. Šiais metais tam skirta apie 50 000 eurų, tačiau realus poreikis – apie milijoną eurų.

Sudegusi Ceikinių bažnyčia. Vytauto Tracevičiaus nuotr.

Tačiau ar užtenka vien to, kad priešgaisrinės sistemos būtų įrengtos? Ar bažnyčios finansiškai išgalės išlaikyti tokias sistemas, jas prižiūrėti?

M. Juozapavičius: Šiuo atveju svarbu kalbėti ir apie dvejopą priešgaisrinės sistemos įrengimo efektą. Viena vertus, gerai, sistema įrengiama. Kita vertus – o kur keliauja pavojaus signalas? Jeigu tokia sistema įrengiama atokioje kaimo bažnyčioje, priešgaisrinė apsaugos tarnyba pavojaus signalo nepriima, vadinasi, jį turi priimti privati saugos tarnyba. O ši, jį gavusi, pirmiausia atvažiuos į vietą įvertinti situacijos ir tik pamačiusi gaisrą apie tai praneš ugniagesiams.

Iš tiesų klausimas, ar vietinė kaimo močiutė, pamačiusi rūkstančius dūmus, greičiau nesureaguos negu 20 kilometrų važiuojantys saugos tarnybos specialistai. Tarkime, po Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios gaisro teiravausi ugniagesių, kokia būtų buvusi situacija, jeigu čia būtų buvusi įrengta priešgaisrinė sistema. Jie atsakė: galbūt būtume atvažiavę 3–5 minutėmis anksčiau.

Įrengus bažnyčioje tokią sistemą automatiškai atsiranda papildomų sąnaudų ją prižiūrėti, prijungti prie priešgaisrinės apsaugos tarnybos. Ir tokiose parapijose, kaip, tarkime, Tilžės, kurioje yra 50 gyventojų, klebonas neturėtų iš ko apmokėti priešgaisrinės sistemos eksploatavimo išlaidas. Tai čia tokia lazda su dviem galais: galima įrengti, bet kaip ir iš ko vėliau išlaikyti?

S. Maslauskaitė-Mažylienė: Norėtųsi daugiau valstybės dėmesio. Žinoma, ji savo lėšomis yra įrengusi priešgaisrines sistemas visose bažnyčiose, kurios patenka į Jono Pauliaus II piligrimų kelią. Taip, tai iškiliausios, paminkliškiausios šventovės, tačiau norėtųsi daugiau dėmesio ir mediniam paveldui. Kad tokių bažnyčių priežiūra nebūtų tik klebonų ar arkivyskupijų reikalas. Norėtųsi turėti konceptualų požiūrį į Lietuvos medinį paveldą – tokį, koks yra Skandinavijos šalyse.

Gesinimas garais yra idealus, bet tokios sistemos kainuoja beprotiškus pinigus. Nerealu, kad Lietuvoje tokias galėtume įsirengti, tačiau visada galima tikėtis, kad valstybė pagal išgales tam skirs didesnį dėmesį.

Kalbate apie pavyzdinį Skandinavijos šalių modelį, kur valstybė puikiai tvarkosi rūpindamasi bažnytiniu paveldu. Ko dar galėtume pasimokyti iš šių šalių?

M. Juozapavičius: Esu Suomijoje dalyvavęs priešgaisrinės saugos mokymuose, kurie vyko medinėje XIV amžiaus bažnytėlėje (miestelis, kuriame ši bažnyčia yra, dydžiu primena mūsų Rumšiškes). Šioje bažnyčioje įrengta speciali garų sistema, kuri kilus gaisrui automatiškai ima skleisti garus, ir tokiu atveju sakralinis turtas neužliejamas vandeniu, nesugadinamas. Gesinimas garais yra idealus, bet tokios sistemos kainuoja beprotiškus pinigus. Nerealu, kad Lietuvoje tokias galėtume įsirengti, tačiau visada galima tikėtis, kad valstybė pagal išgales tam skirs didesnį dėmesį.

S. Maslauskaitė-Mažylienė: Be to, tam, kad būtų galima gesinti garais, bažnyčia turi būti labai gerai restauruota, sandari, neturi būti jokių plyšių.

Pakalbėkime apie gerąją praktiką, gražius pavyzdžius sakralinio turto apsaugos ir tausojimo požiūriu.

M. Juozapavičius: Geroji praktika yra jau vien tai, kad žinome, kokį sakralinį turtą turime, kad jis inventorizuotas, kad klebonai informuoti apie vertingąsias vertybes. Iš tikrųjų yra labai aktyvių klebonų, kurie patys ieško lėšų ir įsirengia priešgaisrinės saugos priemones. Ir nėra čia tokios jau didelės tragedijos. Kai pagalvoji, kiek šiaip gaisrų kyla, tai bažnyčiose jų kyla palyginti mažai.

Bažnyčių vadovai dalyvauja įvairiuose patikrinimuose, prašo techninės paramos, rūpinasi ir gesintuvais, ir evakuacijos planais, dalyvauja priešgaisriniuose mokymuose, pratybose. Svarbu nuolat edukuoti ne tik klebonus, bet ir zakristijonus, kitus bažnyčios atstovus, svarbu jiems priminti, kad kasdienėje rutinoje nepamirštų elementarių su saugumu susijusių dalykų.

S. Maslauskaitė-Mažylienė: Bažnyčia visų pirma yra žmonės – ne pastatai, ne paveikslai. Žmonės myli bažnyčią, ateina čia ir ją prižiūri. Todėl geriausias priešgaisrinės sistemos lokatorius yra parapijos bendruomenės gyvumas. O jeigu parapija apleista, tuomet bažnyčią tikrai tik šv. Agota gali apsaugoti.