Fotografai Gintaras Česonis ir Romas Juškelis (Kaunas, 2013 m.).

Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmuose) eksponuojama fotomenininko Romo Juškelio paroda „Tarp vilties ir triumfo – Sąjūdžiui 29“.

1988-ieji, Sąjūdžio pradžia, Lietuvos istorijoje paliko neišdildomą žymę, žmonių širdyse – neužgesinamą laisvės jausmą, o ateities kartoms – nenuginčijamą patriotiškumo sampratą. Apie Lietuvos laisvės kelią mums liudija senelių, tėvų pasakojimai ir dokumentika.

Ši paroda – tai individualus fotomenininko Romo Juškelio (1946–2016) fotografinis pasakojimas apie tai, kas vyko žmonių, giedančių tautinį himną milžiniškuose mitinguose, širdyse, apie tai, ką liudijo iš tolimų Sibiro žemių grįžę tremtiniai, kodėl protestavo ekologinio žygio per Lietuvą dalyviai ir kodėl verkė buvusių partizanų artimieji.

Vienas savičiausių Lietuvos meninės fotografijos kūrėjų Romas Juškelis, – jo kūrybą kolegos apibūdina kaip atskirą Lietuvos fotografijos reiškinį, – savitai vaizdavo žmogaus emocinį santykį su istorija. Fotomenininkas tarsi slaptas ir nematomas stebėtojas ėjo keliu laisvės link palikdamas ateinančioms kartoms neįkainojamą vizualinį prisiminimą – nuo partizaninių kovų iki Laisvės triumfo.

„Romo Juškelio kūrybiniame palikime svarbią vietą užima Sąjūdžio tema. Liko nemažai šios temos autorinių atspaudų ir visa galybė negatyvų. Fotografuota mitinguose, Sąjūdžio suvažiavimuose, kituose su Lietuvos atgimimu susijusiuose renginiuose“, – skelbia Romo Juškelio kūrybos fondas, įkurtas po jo mirties ir besirūpinantis fotomenininko kūrybinio palikimo išsaugojimu bei viešinimu.

Inventorizuojant pernai netikėtai mirusio kauniečio R. Juškelio kūrybinį palikimą, archyvus, galima sakyti, sugriuvo mitas apie R. Juškelį kaip estetą, žaidėją abstrakčiomis formomis, viražo technikomis. Nes jis fotografavo ir žmones, kuriems buvo svarbu pakilti ir masiniais renginiais viešai skelbti savo laisvės troškimą, R. Juškeliui buvo natūralu ne tik išplėsti savo organizacinius gebėjimus šia linkme, bet ir kartu dalyvauti, užfiksuoti fotoaparatu.

Romualdas Požerskis, kalbėdamas apie savo Sąjūdžio laikų fotografijas, yra minėjęs, kad jam, įpratusiam fotografuoti dideles žmonių mases (pvz., atlaidų fotografijų ciklą), techniškai buvo lengva persirikiuoti ir fotografuoti didžiulius mitingus, eisenas. O R. Juškelis buvo labiau pratęs fotografuoti Kauno atspindžius ar manekenus vitrinose – tokį įspūdį galima susidaryti iš jo nuotraukų, kurios buvo eksponuojamos. Šios jo nuotraukos geriausiai žinomos ir dabar.

R. Juškelis buvo darbštus, kuklus, kruopštus menininkas, turėjo ir pedagogo talentą, populiarino fotografiją, mokė jos meno ir vaikus, ir suaugusiuosius, tačiau jis netraukė visų ant vieno kurpalio, nenorėjo, kad visi būtų panašūs į jį patį.

Tai, ką R. Juškelis fotografavo Sąjūdžio metais, buvo skirta istorijai, skirta gyvuoti ilgai. Jis fotografuodavo nesureikšmindamas savęs, neieškodamas sensacijų, nesiverždamas į priekį, nešaukdamas ką nors nufotografavęs pirmas, neskelbdamas savo užfiksuotų akimirkų svarbiausiomis, aktualiausiomis. Ir tik dabar, jo palikimą peržiūrint, galima drąsiai teigti, kad jis buvo ir visapusiška asmenybė, ir visapusiškas fotomenininkas.

Ir tais laikais, ir dar dabar Lietuvos fotografijos mokykloje reportažinė kryptis buvo labai stipri, pakako jos meistrų – būti geru fotoreporteriu tuomet buvusi vos ne duotybė. Gal tuomet R. Juškeliui norėjosi, kad Lietuvos fotografijoje būtų daugiau pusiausvyros, daugiau eksperimentų ar modernumo. Tačiau dabar, žiūrint ir jo rengtus reportažus, matyti autoriaus išsiugdytas įprotis pastebėti detales, fragmentus, kuriuos galima suvokti ir kaip simbolius, ir kaip apie visumą kalbančias detales, galima matyti, kaip tai praturtina jo žmonių ir įvykių fiksavimą cikluose. Kaip tai suteikia tiesiog amžinybės dimensiją tam, kas tada buvo matoma kaip aktualija, kaip akimirka, nors ir skirta istorijai.

Simbolinės kalbos, estetikos, formų geometrijos įsijungimas R. Juškelio Sąjūdžio laikotarpio cikluose ne tik padidina jų dokumentinę, meninę vertę, bet ir suteikia galimybę ateinančioms kartoms įsijungti į tą simbolinį energijos lauką ir suprasti, apie ką kalbama – simbolių, mitų, legendų, grožio kalba yra amžina ir visiems bendrai suvokiama. Būtent tokia kalba ir kalba R. Juškelio reportažai, tik dabar tai lengviau pastebima ir įvertinama.

R. Juškelis buvo kaunietis, tyliai dirbantis reikalingus darbus, dosniai dalijęs save. Nelabai daug kur važinėjęs. Nelabai norėjęs, kad jo gyvenimas būtų buvęs kitoks. Jis nuolat stebėjo savo miesto veidą – tokį patį kasdien ir kasdien iš naujo vis kitokį, pažinojo jame daug žmonių ir buvo jų žinomas. O kai R. Juškelio netikėtai nebeliko, supratau, kad ir Kaunas jau niekada nebebus toks, koks buvo.

Paskutiniais gyvenimo metais Romas Juškelis daug dirbo prie savo archyvo, skenavo negatyvus, skaitmenino savo fotoalbumus, todėl džiugu, kad jo kūrybiniam palikimui saugoti ir tvarkyti įkurtas fondas – ir tam, kad jaunieji fotografai galėtų susipažinti su jo kūryba, ir tam, kad išsiilgusieji jo fotografijų galėtų jomis vėl pasidžiaugti.

Paroda Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje bus eksponuojama iki birželio 13 d. Ją apžiūrėti galima penktadieniais atvirų durų valandų metu nuo 11 iki 15 val.

Parodos atidarymo akimirka. Profesorius Vytautas Landsbergis.
Parodos atidarymo akimirka. Irena Degutienė.
Romas Juškelis. Partizanų palaikų perlaidojimas.
Romas Juškelis. Partizanų palaikų perlaidojimas.