Šiandien, kai Vakarų visuomenėse Bažnyčios dvasinė ir moralinė įtaka akivaizdžiai silpsta, ne vienas krikščionis klausia savęs – o kas toliau? Nemenka našta šis klausimas sveria ir kunigų pečius. Lietuvoje, kaip ir daugumoje Rytų Europos kraštų, hierarchinės struktūros dar neremia solidi pasauliečių grupių atrama. Kaip judėti pirmyn?

Popiežius Pranciškus, tęsdamas dar Jono Pauliaus II, tiksliau, Vatikano II Susirinkimo įkvėptą kvietimą evangelizuoti šių dienų pasaulį, skelbia specialų maldos laikotarpį, kviesdamas viso pasaulio katalikus tikrai ne į apkasus, o į misijas. 2019 m. sukaks 100 metų, kai popiežius Benediktas XV parašė svarbų dokumentą, kuriame pabrėžė: „Kas skelbia Dievą tebūna Dievo žmogus“.

Tad ką reiškia būti misionieriumi šiandien? Kurios istorinės pamokos gali vėl pasitarnauti, o kurioms situacijoms reikalingas visiškai naujas požiūris? Šiuos ir daugybę kitų aktualių klausimų kelia sau mūsų dienų Bažnyčia pasaulyje, jais domimės ir mes, Bernardinai.lt redakcija.

Gal ne visi žinome, kad Lietuvoje gerai pažįstamas kunigas Antanas Saulaitis yra buvęs ir misionieriumi tolimojoje Brazilijoje tarp čiabuvių. Neseniai kun. Antanas dalyvavo jėzuitų surengtame tarptautiniame forume, kurio metu diskutavo itin aktualia tema – miesto evangelizacija. Redakcijoje kalbėjomės apie kunigo misionierišką patirtį ir apie šiandienos evangelizacines įžvalgas. Jūsų dėmesiui – pirmoji pokalbio dalis apie tai, kas yra misionierystės esmė.

Jėzuitai yra didieji misionieriai, vieni pirmųjų europiečių nukeliavę iki tolimosios Kinijos, Japonijos, Indijos. Pavyzdžiui, benediktinai pasitraukia į abatijas, įkuria savo „miestus“ – dvasinės traukos centrus. Kaip trumpai galėtume nusakyti jėzuitišką laikyseną pasaulio atžvilgiu?

Visa tai kyla iš krikšto: jo dėka visi jį priėmę yra misionieriai. Nebūtinai Kinijoje, Indijoje ar kur nors sąvartyne.

Jėzuitai matė savo laikmetį. Ordino kūrimosi laikotarpiu buvo ką tik „atrastos“ tolimos šalys, žemynai, tad jie mąstė, kaip nešti Gerąją naujieną ten. Pačioje Europoje taip pat reikėjo atnaujinti Bažnyčią po ilgo viduramžių laikotarpio, kuomet būta išties mažai pokyčių.

Buvo ką tik įsiplieskusi M. Liuterio reformacija – parduodamų atlaidų klausimai ir kiti dalykai, peržengę bet kokias ribas, tad reikėjo plataus masto atnaujinimo, siekiant, kad eilinių žmonių tikėjimas būtų kuo sąmoningesnis. Šv. Ignaco pasekėjai steigė mokyklas, įvairias misijas, – šiandien, sakytume, įvairias programas – parapijose, kaimuose ir ypač miestuose.

Šv. Ignacas kalba apie tai, kad Dievą reikia rasti visur – tai radikali laikysena.

Taip, pažvelkim, pavyzdžiui, į architektūrą. Kur yra Vilniaus jėzuitų šv. Kazimiero bažnyčia? Rotušės aikštėje – anuomet tai buvo judriausia mieste turgaus aikštė. Kaune mūsų bažnyčia taip pat prie rotušės, Šiauliuose – prie turgaus. Ką jau kalbėti apie visas vietas pasaulyje – visada kuriamės ten, kur yra judėjimas, kur renkasi žmonės.

Buvo manoma, ir tai galioja ir šiandien, kad labai svarbu padaryti įtaką visuomenėje ir bažnyčioje atsakingas pareigas einantiems žmonėms, nes jie dalyvauja priimant svarbius sprendimus, turi poveikį daugeliui. Svarbu palaikyti tuos, kurie turi didesnę įtaką, suteikti jiems progų lavintis, ugdytis.

Jūs pats turėjote galimybę būti ne vien kunigu jėzuitu sau pažįstamoje terpėje, bet ir dirbti misijose Pietų Amerikoje, bendrauti su tikrai didelės įtakos neturinčiais asmenimis – paprastais liaudies žmonėmis. Ką jums davė ta patirtis?

Nežinau, iš kur, bet man visada atrodė, kad reikia rūpintis kiekvienu konkrečiu žmogumi – nėra tokio dalyko kaip „žmonės“ – nesvarbu, mieste ar kaime... Tad svarbiausia – dėmesys atskiram žmogui, jaunam ar senam.

Kai dirbau lietuvių parapijoj, mieste gyveno 11 milijonų gyventojų, o mes turėjome gal 15 vietų, kur aukodavome Mišias. Ten rinkdavosi eiliniai lietuvių kilmės žmonės, dažniausiai darbininkai, mokytojai, raštininkai. Rodėme dėmesį jų šeimoms, vaikams, reikalams. Kartu organizuodavome kultūrinius, religinius, tautinius renginius... Tai būdinga visiems jėzuitams, kad ir kur jie dirbtų: ar tarp indėnų, ar su profesūra...

Jums teko dirbti ir tarp indėnų.

Taip, aš talkinau Šiaurės Rytų Brazilijoje, kur gyvena indėnų palikuonys, per šimtmečius suartėję su bendrąja kultūra, tačiau išlaikę ir stiprią savo tapatybę.

Tai buvo žavus laikas, nes labai daug mokėmės iš jų. Kaip sako popiežius Pranciškus ir ką žino bet kuris geras misionierius, nėra taip, kad atvažiuoji ir pateiki visų reikalų sprendimą. Avažiuoji klausytis žmonių: ką jie sako, ką daro, ir būni solidarus su jais, su jų troškimais, reikalais, žiūri, kuo galima pagelbėti.

Žinoma, nesi vienas – yra visas Bažnyčios tinklas, yra jėzuitų ar asmeninių pažinčių tinklas, kuris gali patalkinti. Šiandien labai akivaizdu, kiek tinklai – ar socialiniai, ar asmeninai – yra reikalingi, kad kas nors išsijudintų.

Net ir prie geriausių norų įsilieti į kitą kultūrą nėra paprasta. Nors ir esame nusiteikę mokytis, klausytis, vis tiek atsinešame savo bagažą, įpročius, įsitikinimus. Kaip jums sekėsi šis nugludinimo procesas?

Pagrindinis dėsnis yra klausyti ir klausytis. Nemanyti, kad tai, ką aš manau, žinau, tikiu, suprantu, tai, kaip aš gyvenu – yra žmonijos „viršūnė“. Nereikia pamiršti, kad yra daug būdų gyventi pasaulyje, įvairių kultūrų ir įvairių būdų būti krikščioniu – ne vien miesto ar miestelio nesąmoningu bažnyčios lankytoju...

Tai liečia ir kitus dalykus, pavyzdžiui, maistą, papročius, pasisveikinimą... Kiek arti dera stovėti bendraujant, kokių žodžių ar posakių nevartoti, nes jie yra užgaulūs, – pamažu viso to išmoksti. Vis siekdamas kuo geriau susikalbėti, būti naudingas žmonėms, užuot siekęs įnešti jiems ką nors visiškai svetimo, kas netinka jų pasaulėjautai.

Kalbate apie įsitraukimą į jų gyvenimo būdą, kultūrą, o kaip sekėsi perduoti Evangelijos žinią? Man atrodo, kad tai sudėtinga žinia. Bet gal žmonės yra pasiruošę ją išgirsti?

Žinoma, mes tikime, kad Dievas kalbina kiekvieną žmogų, ir kiekvieną – skirtingai. Gal per jų savitą tikėjimą, papročius, tradicijas ir pan.

Žmogus yra atviras tai Gerajai naujienai, tačiau ji perduodama ne tiek žodžiais, kiek elgesiu: pagarba, atjauta, supratimu, solidarumu, bendryste... Svarbiausia kažką kartu daryti – tai, kas ugdo teisingumą tarp žmonių ar visuomenėje. Gal teikti pagalbą sveikatos srityje, gerinti susisiekimą, pasirūpinti vaikų ugdymu ar padėti suorganizuoti tradicinių amatų verslą... Pavyzdžiui, Brazilijoje žmonės rinkdavo dumblius iš jūros ir juos parduodavo. Stengėmės sugalvoti, kaip jie galėtų daugiau uždirbti ir išlaikyti savo šeimas, išlaisvinant juos iš vietos pirklių išnaudojimo.

Tikrai atsiranda progų, ar vakare bendraujant, ar kažką bendrai darant, pasikalbėti ir religinėmis temomis. Tačiau svarbiausia, kad žmogus jaučia artumą – tada viskas kitaip.

Atvykote į jau gyvuojančią katalikų bendruomenę.

Parapija, kurioje praleidau daugiausia laiko, šimtą metų buvo likusi be kunigo. Mano draugas jėzuitas klebonavo ten porą metų, pakvietė ir mane jam padėti.

Kalbėjom braziliškai – portugalų kalbos brazilų tarme. Kalbos mokėjimas priklauso misionieriui, tačiau svarbiausia yra elgesys. Vis pasakoju, kaip reikia pasisveikinti ir atsiveikinti su pažįstamomis moterimis, su kuriomis artimiau bičiuliaujamasi. Su netekėjusia moterimi ar paaugusia mergina – tarsi priglausti skruostus vieną po kito, ir pridėti „bučkį į orą“. Dukart – su ištekėjusia, tris – su netekėjusia, nes trečias – tai palinkėjimas susirasti gerą vyrą.

Nėra lengva iškart labai įgusti ir, neduokdie, supainiosi... Aš gal niekad nesuklydau, bet labai stengiausi taisyklės laikytis. Kita vertus, moterys labai jaučia, moka padėti – nejučia pajudina galvą.

Ir su Brazilijos lietuviais taip reikėjo, nes ten užaugusiems šie vietos papročiai jau buvo jų kultūros dalis. Nors buvome labai artimi, kartu šventėme vestuves, krikštus, šeimos šventes, tačiau vis tiek reikėjo gerai atsiminti, jausti, kas kokiai kategorijai priklauso.

Pietų Amerika man asocijuojasi su stipriu liaudies pamaldumu, etninės kultūros apraiškos persmelkusios ir katalikybę. Kaip jūs žiūrėjote į šiuos aspektus?

Galime pasimokyti iš popiežiaus Pranciškaus, kilusio iš Pietų Amerikos, iš Argentinos ir labai gerai pažįstančio kitas šalis, – nes vyskupai ten labai bendradarbiauja, bendrauja, – kitaip nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, kur kiekvienas vyskupas yra tarsi atskiras kunigaikštis.

Yra tokių net nesuprantamų dalykų, kiti papročiai siekia net viduramžius. Pamenu, viename iš tų žvejų kaimų per Šv. Sebastiono šventės laiką, apie Naujuosius metus, eidavo tradicinė procesija. Žmonės gieda panašiai kaip maro laikais 16 a.,17 a. ar 18 amžiaus pradžioje – tokias nevilties persmelktas giesmes. Labai įdomi, paliečianti, dramatiška muzika. Sakytum, ką tik pusė žmonių išmirė ar ką tik bombardavo ir dabar žmonės gedi savųjų...

Turi labai gražių Didžiosios savaitės pamaldumo formų. Mes einame Kryžiaus kelius, o tame miestelyje iš vienos koplyčios ar bažnyčios vyrai pajuda su Jėzaus skulptūra, iš kitos – su Marijos, ir visi susitinka tam tikroj vietoj – taip išgyvenamas Jėzaus susitikimas su savo Motina.

Visi su specialia apranga. Paskui visi kartu eina apiegų į bažnyčią ar prie bažnyčios, nes niekad netelpa tiek žmonių, kiek susirenka. Procesijos išlikusios toli gražu ne visose kultūrose.

Ką bekalbėti apie Peru ar Andų kalnus, kur yra daugybė papročių iš senų – inkų ar panašių laikų. Pavyzdžiui, išlikusi pagarbos lamoms ar kitiems gyvūnams, nuo kurių priklauso jų gyvybė, – panašiai kaip Šventojoje Žemėje avys.

Europoje kai kuriose vietose taip pat yra išlikusių tokių liaudiškų elementų. „Amoris laetitia“ popiežius skatina, kad Bažnyčios atsakingieji vertintų ir įtrauktų į liturgiją liaudiškas pamaldumo formas.

Lietuvoje galvoju, pavyzdžiui, apie Jonines. Manytum, kad tai grynai pagoniška šventė, tačiau juk tai Saulės – ilgiausios dienos šventė. Ji niekaip nesikerta su krikščionybe, tiesiog, yra kažkas kito...

Tai, kaip žmonės šventina ar prižiūri savo namus, arba kaip laidoja, irgi skiriasi tarp įvairių šalių. Tad negali visur įvesti vakarietiškų – europietiškų ar amerikietiškų – papročių, kur jie bus visai svetimi. O bet koks pamaldumas – neatskiriamas nuo teisingumo: siekio, kad visi žmonės būtų gerbiami, kad niekas nebūtų skriaudžiamas, kad būtų skatinamas bendruomeniškumas.

Šiandien mums daug aiškiau, kad krikščionybė nėra vien europietiška ir gali įgyti įvairiausių raiškos formų, tačiau jūsų misijų dienomis – tai buvo nemenkas iššūkis ir naujovė.

Taip, 16 ir 17 amžiuje taip pat buvo būdinga ši laikysena. Vėliau 19 a. ir 20 a. pradžioje katalikybė susipriešino su modernybe ir tik Vatikano II susirinkimas 1962–1965 ryžtingai atvėrė Bažnyčią pasauliui. Ypač svarbus dokumentas, pavadintas „Lumen gentium“ – „Tautų šviesa“, kuris perteikia jau visiškai kitokią nuostatą. Ši laikysena nebuvo tik racionaliai išmąstyta, bet paremta ir konkrečia sielovados patirtimi bei praktika. 

Laukite tęsinio.