Artėjant Švč. Trejybės iškilmei, kurią minėsime šį sekmadienį, kartojame prieš porą metų publikuotą tekstą.

Klaipėdoje įsikūrusi „Pranciškoniška pasauliečių akademija“ vykdo Kūno teologijos paskaitų ciklo seminarą, kurį veda Tarptautinio teologijos instituto (Trumau, Austrija) absolventai, Šeimos ir santuokos studijų magistrai – Emilija ir Mindaugas Radušiai. Siūlome antrąjį šio ciklo straipsnį, parengtą pagal seminare skaitytą pranešimą.

Krikščionybė ir žmogaus kūnas

„Žmogus – kartu dvasinė ir kūninė būtybė – išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais“ (KBK, 1146). Mums, kūniškoms būtybėms, tai yra tam tikra prasme vienintelis būdas patirti dvasinį pasaulį – per fizinį ir fiziniame pasaulyje, per kūną ir kūne.

Krikščionybė neneigia kūno. „Odėje kūnui“ Katekizmas skelbia: „Kūnas yra išganymo ašis“. Mes tikime Dievą, kūno kūrėją; mes tikime kūno prisikėlimą, kuris atbaigia jo sukūrimą ir atpirkimą“ (pagal KBK, 1015).

Prisiimdamas kūną kaip Įsikūnijimą, Dievas nuolankiai susitinka su mumis būtent čia – fizinėje būtyje, mūsų žmogiškume.

Norėdami suvokti šios įžvalgos reikšmę, visų pirma turime atsisakyti kai kurių klaidingų kūno sąvokų. Iš aplinkinio pasaulio perimame vienokį ar kitokį požiūrį į kūną. Šių laikų kultūroje žmogaus kūnas arba padaromas stabu, arba laikomas kaip bevertis. Pavyzdžiui, kai reklamoje išnaudojamas ne kūno seksualumas, demonstruojami kūniški pomėgiai – ištaigingas maistas, hormonų protrūkiai ar jaudulį keliantys potyriai.

Tad kūnas neturėtų būti laikomas prigimtine kliūtimi dvasiniam gyvenimui. Tokios idėjos kaip manicheizmas Bažnyčios yra paskelbtos erezija. Tuomet, kai linkstame kūną nuvertinti, krikščionybė moko, jog kūnas ir seksualumas „visada lieka nepakankamai branginamos vertybės“ (KT 45, 3).

Taigi problema dėl mūsų sekso prisotintos kultūros yra ne ta, kad kūnas ir lytiniai santykiai yra pervertinami. Problema ta, kad jie nepakankamai įvertinami – nematoma, kokie jie iš tikrųjų vertingi.

Abi šios tendencijos kyla iš požiūrio, kai kūnas laikomas nereikšmingu; tikrąja žodžio prasme – nieko nereiškiantis. Viskas, ką darome su kūnu, kultūros požiūriu yra nereikšminga. Net ir kai kurie krikščionys linkę apie kūną galvoti kaip apie atsitiktinį priedėlį ar kiautą sielai apgyvendinti.

Tačiau Biblijoje kūnui teikiama neįkainojama vertė. Kūnas nėra tik asmens dalis; jis yra asmuo tiek, kiek asmuo priklauso fiziniam pasauliui. Mes nesame sielos, atsitiktinai sujungtos su kūnu; veikiau mes esame kūno asmenys.

Ši tiesa instinktyviai pripažįstama kalboje. Niekada neišgirsite vaiko, sakančio kitam vaikui: „Nemušk mano kūno!“, veikiau girdėsite: „Nemušk manęs!“ Nesakome: „Suzanos kūne yra vėžys“, o „Suzanai yra vėžys“. Ar galite įsivaizduoti save, sakantį kitam: „Man tu patinki ir aš noriu su tavimi bendrauti, bet nenoriu matyti, girdėti, liesti, uosti ar turėti sąlytį su tavo kūnu“? Koks tuomet būtų santykis? Apskritai jokio, nes kūnas yra priemonė, per kurią esame pasaulyje ir bendraujame vieni su kitais.

Vadinasi, kūnas yra regima asmens išraiška.

Santuoka Dievo plane

Šventajame Rašte yra daug Dievo meilę žmonijai apibūdinančių analogijų (santuokinė, tėviška, broliška meilė). Kiekviena jų yra vertinga. Ir Senajame, ir Naujajame Testamentuose daugiausia vartojamas santuokinės meilės įvaizdis. Šį įvaizdį labiausiai mėgsta ir didieji Bažnyčios mistikai.

Šventasis Raštas prasideda pirmųjų tėvų santuokos aprašymu Pradžios knygoje ir baigiasi santuokos tarp Kristaus ir Bažnyčios aprašymu Apreiškimo knygoje. Santuokinė teologija, siekdama suprasti Šventąjį Raštą, į tokią jo pradžią ir pabaigą žvelgia kaip į raktą. Taip interpretuodami suvokiame, kad Dievo amžinasis planas yra mus „vesti“ (Oz 2, 18) – gyventi kartu su mumis amžinuosiuose meilės ir bendrystės mainuose.

Svarbu patikslinti, kad santuokinę meilę naudojame tik kaip Dievo slėpinio analogiją. Analogijos visuomet tuo pat metu nurodo ir panašumą, ir esminį skirtumą. To nesuprantant, kyla pavojus dieviškąjį gyvenimą interpretuoti pernelyg remiantis žmogiškuoju patyrimu (tarkime, Dievas nėra lytiškas).

Jeigu ir visos analogijos yra netinkamos, Jonas Paulius II tiki, kad santuokos analogija yra tinkama. Kalbėdamas apie vyro ir moters bendrystę ir užsimezgusią gyvybę, jis teigia: „Visame šiame pasaulyje nėra tobulesnio, išbaigtesnio Dievo – Vienybės ir Bendrystės – atvaizdo. Žmogiškai kalbant, nėra nė vienos žmogiškosios tikrovės, kuri labiau atitiktų šį dieviškąjį slėpinį.“

Štai ką išmokstame iš Jono Pauliaus II mokymo apie kūno teologiją: Dievas norėjo, kad Jo amžinasis „santuokinis planas“ būtų mums taip akivaizdžiai aiškus, kad įspaudė jo atvaizdą pačioje mūsų būtyje, sukurdamas mus kaip vyrą ir moterį, pašaukdamas tapti vienu kūnu.

Švč. Trejybės ikona

Kalbėdami apie žmogiškąją tikrovę kaip apie dieviškosios tikrovės atvaizdą, turime būti atsargūs ir atsižvelgti į begalinį skirtumą tarp Dievo ir Jo kūrinių.

Iš ko matyti, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą? Tradicinis atsakymas – iš proto ir laisvos valios. Popiežius pritaria šiam atsakymui, vartodamas terminus „savimonė“ (arba „sąmoningumas“) ir „apsisprendimas“.

Savimonė (protas) matyti iš to, kad Adomas pažįsta kitus gyvius, pavadina juos vardais ir pastebi, kad pats nuo jų skiriasi. Jis save suvokia kaip „asmenį“, o ne „daiktą“.

Adomo apsisprendimą matome iš to, kad jis gali laisvai rinktis. Skirtingai nuo gyvūnų, jam duodamas įsakymas, kad galėtų naudotis savo laisve: „Nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti“ (Pr. 2, 17). Tik žmogus yra savo veiksmų šeimininkas. Tik žmogus gali pažinti tiesą ir laisvai veikti pagal ją.

Tačiau Jonas Paulius II neapsiriboja vien iš naujo pakartotu tradiciniu atsakymu. Čia jis pateikia vieną iš giliausių savo įžvalgų. Anot jo, Pradžios knygos 1 skyriuje teigiama, kad Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą ne kaip žmones apskritai, o kaip vyrą ir moterį. Keista, kad per tris tūkstančius metų niekas iš tikrųjų neįžvelgė šios eilutės reikšmės. Tai reiškia, kad mūsų, kaip vyro arba kaip moters – tai yra viena kitą papildančių lyčių – įsikūnijimas atskleidžia labai svarbų dalyką apie mus ir apie patį Dievą.

Taigi kalbėdami apie neregimą „paslaptį, nuo amžių uždengtą Dieve“, mes kalbame apie du dalykus: 1) Dievas yra meilės bendrystė (mainai) ir 2) mes esame paskirti dalyvauti tuose mainuose. Šių dviejų dalių slėpinys yra tai, ką žmogaus kūnas ženklina nuo pat sukūrimo momento. Kaip? Būtent skirtingų lyčių grožiu bei paslaptimi ir pašaukimu tapti vienu kūnu (žr. Pr. 2, 24).

Dievas per lytiškumą mus pašaukė dalyvauti „amžinųjų meilės mainų versijoje“. Kitaip tariant, Dievas sukūrė mus kaip vyrą ir moterį, kad, tapdami nuoširdžia dovana vienas kitam, taptume Jo meilės atvaizdu. Toks nuoširdus dovanojimas sukuria asmenų bendrystę ne tik tarp lyčių, bet taip pat – natūralia įvykių eiga – su trečiuoju, gimstančiu iš jų abiejų. Tokiu būdu lytinė meilė tam tikra prasme tampa ikona, žemišku vidinio Švč.Trejybės gyvenimo atvaizdu.

Kaip visa tai susiję su mūsų sukūrimu pagal Dievo paveikslą? Pradžios knygoje pateikiama užuomina, kuri iki galo atskleidžiama tik Naujajame Testamente: „Padarykime žmogų...“ (Pr 1, 26). Vadinasi, pats Dievas yra Asmenų bendrystė, Trejybė, kurioje Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia atsiduoda vienas kitam nenutrūkstančiu meilės ryšiu. „Dievas yra meilė“ – skelbia šventasis Jonas (1 Jn 4, 8).

Tėvas visą save atiduoda Sūnui, nieko nepasilieka sau; Sūnus su begaline meile ir dėkingumu perduoda dovaną atgal. Ši bendrystė yra tokia tikra ir gyvybinga, kad išsiskleidžia trečiajame Trejybės asmenyje Šventojoje Dvasioje.

Atgal į pradžią

Iš pradžių taip nebuvo...

„Iš pradžių taip nebuvo...“ (Mt 19, 3-9). Mes lyg kokie fariziejai pirmiausia susidomime tomis sąlygomis, kada visgi galima atleisti žmoną. Tad daug studijų atlikta gilinantis į tai, ką vis dėlto Kristus turėjo galvoje sakydamas „jei ne dėl ištvirkavimo“.

Jonas Paulius II atkreipė dėmesį į du kartus pasikartojančią nuorodą į pradžią. Jėzus nukreipia mus į Pradžios knygą, į pačių pradžią, į pirmykštį Dievo planą, kurį pažinę geriau suprasime savo padėtį ir atrasime atsakymus į lytiškumo ir santuokos klausimus. Kartu Kristus liudija apie esminį pasikeitimą – širdies kietumas bei šeimos griūtis nebėra neišvengiami gimtosios nuodėmės padariniai. Atėjo naujas etapas, nauja tikrovė, dėl kurios sugrįžimas atgal yra prasmingas, o ne vien rauda virš griuvėsių.

Perfrazavus Jėzus sako maždaug taip: „Negi manote, kad visos įtampos, konfliktai, sielvartai moters ir vyro santykiuose yra normalu? Tai nėra normalu. Tai nėra taip, kaip Dievas norėjo, kad būtų. Atsitiko kažkas siaubingai klaidingo.“

Štai įvaizdis, kurį Ch.Westas mėgsta vartoti, kad geriau suprastume: tarsi mes visi važinėtume po miestą mašinomis nuleistomis padangomis. Guma draskosi besitrindama į ratlankius, ratlankiai įlinkę, o mums atrodo, kad tai normalu. Galų gale juk visų ratai taip atrodo. Pagal šią analogiją, Jėzus sako fariziejams (ir mums visiems): „Pradžioje jūsų padangose buvo oro.“

Jei norime žinoti „tapimo vienu kūnu“ prasmę, anot Kristaus, turime atsigręžti į pradžią, kai nuodėmė dar nebuvo sudarkiusi visų dalykų. Tai standartas, norma. Iš Jono Pauliaus II Sukūrimo istorijos analizės galime naujai suvokti, kaip esame žemai puolę, tačiau nenusivilkime. Kristus atėjo į pasaulį ne tam, kad pasmerktų tuos su nuleistomis padangomis, jis atėjo pripūsti mūsų padangų. Mes negalime sugrįžti į pirmapradę nekaltumo būseną – tai jau liko praeityje. Tačiau, sekdami Kristumi, galime priimti Dievo pirminį santuokos planą ir su Kristaus pagalba jį įgyvendinti (žr. KBK, 1615).

Toliau savo mokyme popiežius atkreipia dėmesį į kitą ištrauką iš Evangelijos pagal Matą (22, 23–33), kuri tampa antru kūno teologijos atspirties tašku. Šį kartą kalboje Jėzų sugauti mėgina sadukiejai, klausinėdami apie prisikėlimą bei septynis kartus už vyro ištekėjusią moterį. Čia Jėzus kalba apie pabaigą, prisikėlimą amžinajam gyvenimui, kai jis vėl šlovingai pasirodys, kaip kitą raktą Dievo planui žmogaus meilės atžvilgiu suprasti.

Visą savo mokymą Jonas Paulius II sudeda į tarp šių dviejų atskaitos taškų – žmonijos istorijos „pradžios“ ir „pabaigos“ – atsiveriančio Dievo plano rėmus. Išganymo

planą jis mato keturiais etapais:

1. PIRMAPRADIS ŽMOGUS (Rojus – už mūsų potyrio ribų, suprasti ar įsivaizduoti galime tik per Dievo žodį Biblijoje).

2. NUPUOLĘS ŽMOGUS

3. ATPIRKTAS ŽMOGUS

4. IŠAUKŠTINTAS ŽMOGUS (iš naujo Rojus – už mūsų potyrio ribų, suprasti ar įsivaizduoti galime tik iš Dievo žodžio Biblijoje).

Pirmapradė vienybė

Adomo žodžiai: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr. 2, 23) išreiškia didžiulę nuostabą ir susižavėjimą.

Ievą – skirtingai nei gyvūnus – jis atpažino kaip sau lygų asmenį, kurį galėjo mylėti. Kitaip tariant, pamatė tą, kuriai galėjo iki galo atsiduoti ir kuri galėjo priimti jo dovaną, atsakyti tuo pačiu, sudaryti sąjungą, įprasminančią jų egzistenciją.

Pastebėkite, kad dėmesio centre yra kūnas. Adomas sužavėtas jos kūnu, nes, kaip paaiškina popiežius, tai „pagaliau“ yra kūnas, kuris išreiškia asmenį (pavadinti gyvūnai tėra kūnai, bet ne asmenys). Hebrajų kalba „kūnas“ ir „kaulai“ reiškė visą žmogų. Taigi moters sukūrimas iš Adomo šonkaulio yra metaforinis būdas pasakyti, kad abiem, vyrui ir moteriai, būdingas tas pats žmogiškumas. Abu yra asmenys, sukurti pagal Dievo paveikslą. Abu yra „vieni“ pasaulyje ta prasme, kad abu skiriasi nuo gyvūnų (priminė vienatvė); abu yra pašaukti gyventi meilės sandoroje.

„Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr. 2, 24). Ši vienybės patirtis įveikia žmogaus vienatvę, nes jis nebėra vienas be „kito“. Tačiau ji patvirtina viską apie žmogaus vienatvę tuo atžvilgiu, nes vyras ir moteris yra asmenys, kitokie nei gyvūnai.

Tapimas vienu kūnu nėra tik dviejų kūnų susijungimas (kaip tarp gyvūnų), bet yra „‘sakramentinė‘ išraiška, atitinkanti asmenų bendrystę“. Žmogaus kūnas neregimą Dievo slėpinį, kuris pats yra amžinoji asmenų bendrystė, padaro regimą; Dievo, kuris pats yra meilė.

Jonas Paulius II žengia žingsnį pirmyn, teigdamas, kad „žmogus tampa Dievo atvaizdu ne tiek savo vienatvės, kiek bendrystės momentu“. Kitaip tariant, žmogus atvaizduoja Dievą „ne tik savo paties žmogiškumu, bet taip pat per asmenų bendrystę, kurią vyras ir moteris kuria nuo pat pradžios“. Dievas nebegalėjo seksualinei meilei suteikti didesnio tikslo ir kilnumo. Kaip anksčiau kalbėjome, santuokinė vienybė skirta, kad tam tikru būdu taptų Švč.Trejybės vidinio gyvenimo ikona. Dievas sukūrė mus kaip vyrą ir moterį ir pašaukė bendrystei kaip jo paties slėpinio pirmapradį (pirminį, fundamentalų) apreiškimą sukurtame pasaulyje.

Pradžios knygos žmogus [vyras] suvokė, kad jo egzistencija buvo Dievo dovana ir kad kaip tik todėl buvo pašauktas santykį su Dievu užmegzti laisvai – atsiliepti jam su meile ir dėkingumu. Adomas, kaip ir visi žmonės po jo, yra pašauktas į vidinį gyvenimą; jis geba išgirsti Dievą ir jam atsakyti.

Tačiau Biblijoje nurodoma, kad žmogui reikia kažko daugiau: „Negera žmogui būti vienam“. Savo vienatvėje Adomas patyrė ilgesį kito asmens, panašaus į save – „jam tinkamo bendrininko“. Ir mes pilnatvę patiriame, tik vienydamiesi su kitais žmonėmis.

Būtina pabrėžti, kad žodis bendrininkas arba padėjėjas (hebrajiškai ezer) šioje eilutėje nereiškia „virėjos, skalbėjos ir tarnaitės“. Senajame Testamente mūsų „padėjėju“ dažniausiai vadinamas Dievas (žr., pvz., Iš 18, 4; Ps 33, 20). Žmogui [vyrui] reikia tokio padėjėjo, kuris jam primintų ir padėtų įgyvendinti didžiausią gyvenimo prasmę, t. y. mylėti. Kitaip tariant, vyrui reikia moters tam, kad taptų visaverčiu žmogumi, lygiai taip pat moteriai reikia vyro.

Ką apreiškia žmogaus kūnas? Vertindami kūną, iš karto atpažįstame svarbią tiesą: vyro kūnas turi nuostabią ir unikalią galią susijungti su moters kūnu, o moters kūnas su vyro kūnu. Akivaizdu, kad jie buvo sukurti vienas kitam. Kartu su šia galia žmogui yra įgimtas tokios jungties troškimas, priešingos lyties trauka ir susižavėjimas. Kūnas, kuriam būdingas lyčių papildymas, atskleidžia tai, kad esame sukurti santykiui, tarpasmeninei sąjungai.

Adomas pripažįsta, kad Ieva turi jo žmogiškąją prigimtį, nors savo kūnu yra kitokia. Šis lytinis vyro ir moters papildomumas – jų kūno skirtumai, dalijantis bendra prigimtimi – apreiškia jų pašaukimą į santykį. Tiesą sakant, lytiniai skirtumai yra tai, kas suteikia galimybę vienas kitam dovanoti save. Natūralus kūnų atitikimas susijungti yra regimas vidinio gebėjimo sudaryti asmenų bendrystę atspindys. Tai, kaip rūpestingai Dievas sukuria žmones, rodo, kad lytiniai skirtumai nėra tik išoriniai. Lytiškumas yra daugiau nei paviršutiniška, biologinė duotybė. Juo negalima manipuliuoti kaip su plaukais ar akių spalva. Pagaliau  įvairūs metodai, kuriais siekiama chirurginiu ar farmaciniu būdu pakeisti lytį, tepakeičia išorines savybes. Lytiškumas yra neatsiejama nuo mūsų, kaip vyrų ar moterų, asmens.

Toliau Pradžios knygoje sakoma: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24). „Pirmapradę sąjungą“ vyras ir žmona išpildo per lytinę sueitį, kuri išoriškai išreiškia jų mintyse ir širdyse esančią tiesą.

Santuokinė kūno prasmė

Santuokinė kūno prasmė – pašaukimas mylėti, kaip myli Dievas, užrašytas žmogaus, kaip vyro ir moters, kūne. Gyvendami pagal santuokinę savo kūno prasmę, išpildome visos savo būties ir egzistencijos prasmę.

Mąstydami apie ją, išvystame akivaizdžią tiesą: kūnas sukurtas santuokinei sąjungai. Ši sąjunga įrašyta mumyse, įspausta skirtingose vyro ir moters lytyse. Dievas neliepė Adomui su Ieva užmegzti platonišką santykį, susitikti protais, pasiekti dvasinę harmoniją. Jis jiems įsakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Jiems buvo skirta susijungti fiziškai ir tokiu būdu išreikšti bei įtvirtinti asmeninę sąjungą giliausiu būties lygmeniu.

Vadinasi, turime grįžti į pradžią, kad išgirstume kūno žinią, įrašytą kiekviename asmenyje: aš turiu galią ir esu sukurtas asmenų bendrystei – t. y., tarpasmeninei sąjungai, kurioje laisva valia iš meilės atiduodu save kitam ir kaip atsaką priimu meilę iš kito. Žmogaus kūnas byloja: „Aš esu dovana. Turiu galią laisvai atiduoti save kitam asmeniui intymioje meilės bendrystėje.“ Gyvūnų kūnas šitaip nebyloja. Pingvinai, babuinai ar aligatoriai gali poruotis, bet negali padovanoti save kitam intymioje meilės bendrystėje.

Meilė yra ypač dvasiška, tačiau, kaip parodė Kristus, meilė išreiškiama ir įvykdoma kūne. Tiesą sakant, Dievas nuo pat pradžių įrėžė pašaukimą dieviškai mylėti per kūną – per mūsų lytiškumą.

Per savo nuogumą pirmieji vyras ir moteris atrado tai, ką popiežius vadina „santuokine kūno prasme“. Santuokinė meilė (arba vedybinė, sutuoktinių meilė) yra visiškai save dovanojanti meilė. Taigi santuokinė kūno prasmė yra kūno „galia išreikšti meilę: būtent tą meilę, kurioje asmuo tampa dovana ir – per šią dovaną – atranda pačią savo būties ir egzistencijos prasmę“ (KT 15, 1).

Šioje pastraipoje randame įžvalgą, kuri nusako kūno teologijos esmę: tai, ką popiežius vadina vedybine kūno prasme. Žodis vedybinė asocijuojasi su vestuvėmis; jis yra žodžio „santuokinė“ sinonimas.

Vedybinė kūno prasmė yra pašaukimas į save dovanojančią meilę, įrašytą vyro ar moters kūne. Susivienydami ir tapdami dovana vieni kitiems, mes išmokstame mylėti ir būti mylimi taip, kaip myli Dievas, ir per tai išpildome aukščiausią pašaukimą. Tampame Trejybės gyvenimo ir meilės atspindžiu ir pasirengiame tuo gyvenimu dalytis visą amžinybę. Ši tiesa galioja kiekvienam asmeniui – susituokusiam, viengungiui ar pasišventusiam celibato gyvenimui – tik kiekvieno išgyvenama skirtingu būdu.

Pilniausia vedybinės kūno prasmės išraiška fiziniu lygmeniu yra santuoka. Santuokoje išgyvenama vienybė yra unikali, nes savęs dovanojimas yra visapusiškas ir išskirtinis. Jos kūninė išraiška yra neišardomos sandoros ryšio ženklas, per kurį sutuoktiniai įsipareigoja vienas kitam visą gyvenimą trunkančiai sąjungai. Tik toks viską apimantis savęs dovanojimas gali įgyti autentišką lytinę išraišką.

Be to, pagal Dievo sumanymą sutuoktinių meilė yra atvira daugintis. „Vieno kūno“ sąjunga tarp vyro ir žmonos yra slėpiningu būdu „įkūnijama“, kai į pasaulį ateina nauja gyvybė. Tokiu būdu jų sąjunga prasiplečia, apimdama naujus asmenis, kurie yra lygūs savo orumu ir verti besąlygiško priėmimo. Tai įgalina sutuoktinius dar labiau atspindėti paties Dievo meilės slėpinį.

Žmogaus kūnas byloja: „Aš esu asmuo, todėl mano vertė neįkainojama. Su manimi privalu elgtis oriai  ir pagarbiai. Vienintelis deramas santykis su manimi yra meilė“. Kiekvienas atpažįsta šį orumą, jei perskaito žmogaus kūne įrašytą tiesą.

Nors santuoka yra unikali, ji ne vienintelis būdas vedybinei kūno prasmei išgyventi. Mes visi esame pašaukti dovanoti save kitiems per Dievo suteiktą vyriškumą arba moteriškumą. Mums visiems reikia „bendrininkų“ – tėvų, giminių, draugų ar bendradarbių – kurie padėtų atrasti pašaukimą mylėti, atiduodant save. Kaskart, kai kūno veiksmais nuoširdžiai dovanojame save kitiems, parodydami meilę ir pagarbą, ir kai tas dovanojimas yra priimamas ir į jį atsakoma tuo pačiu, sukuriama asmenų bendrystė. Be to, vedybinė kūno prasmė gali būti išgyvenama antgamtiniu būdu, kai pasišvenčiama celibatui, bet apie tai bus kalbama kitą kartą.

Parengė Emilija Radušienė

Pagal Marry Healy. „Vyrai ir moterys kilę iš Edeno“.

Chr. West. „Kūno teologija pradedantiesiems“.