Tęsiame ciklą „Vieni iš mūsų“ apie vienuolių gyvenimą. Šįkart savo istoriją pasakoja brolis pranciškonas Benediktas Jurčys. Pasak jo, nuo mažumės buvo pacifistas, o stebuklingas išsigelbėjimas kalnuose galutinai lėmė apsisprendimą padovanoti gyvenimą Dievui ir žmonėms.

Gimėte ir augote sovietmečiu, kai nuo mažumės buvo skiepijama ateistinė ideologija. Papasakokite, kaip visgi išsiugdėte kitokias vertybes.

Augau labai militarizuotoje Klaipėdos zonoje, tiesiai priešais mūsų namą buvo tankų įgula, tankų, kurie kiekvieną vakarą išvažiuodavo į mokymus, o labai anksti ryte sugrįždavo. Anuomet kelias buvo padarytas iš akmeninio grindinio, tad mūsų namas tiesiog šokinėdavo nuo tankų keliamų vibracijų. Todėl nuo pat mažumės svajojau, kad tie tankai kuo greičiau išnyktų. Manyje susiformavo antimilitaristinė dvasia. Žinojau, kad tikrai nebūsiu kareivis, ir nebūsiu tuo, kuris daro kažką blogo kareiviams, nes norėjau būti taikos žmogumi.

Pievose tarp Vilniaus ir Kretingos. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Nuo vaikystės man labai patiko dirbti darže, mat turėjome kolektyvinį sodą. Kai jau pradėjau geriau pažinti pasaulį ir skirti ideologijas, supratau, kad mano pašaukimas vis dėlto yra ne kovoti su blogiu, su ideologijoms, o sodinti gėles. Todėl visad norėjau, kad ten, kur aš esu, būtų daug medžių ir daug gėlių.

O už tikėjimo dovaną turiu būti dėkingas savo tėveliams – tiek mamai, tiek tėčiui. Mano tėtis buvo labai žymus sukirpėjas, vadovavo Klaipėdos sukirpimo mokyklai, pas jį siūtis rūbų atvažiuodavo teatro režisierių ir, žinoma, kunigų, nes tėtis dar mokėjo sukirpti sutaną ir sugebėdavo bet kokį piešinį perkelti į medžiagą. Mūsų namuose lankydavęsi kunigai, be abejonės, padarė man įtaką.

Kartą vienas kunigas mums paskolino Naująjį Testamentą. Tai buvo gal 1972-ieji metai, kai tik pasirodė Naujasis Testamentas. Mama manęs paprašė, kad jį atšviesčiau ir turėtume kopiją. Nuėjau į įstaigą, kur darydavo leidinių kserokso kopijas, tačiau ten man atsakė, kad tokių knygų jiems dauginti neleidžia. Galvoju, ezoterinę literatūrą dauginti galima, o Naujojo Testamento – ne. Supratau, jog tai skirta dar labiau sumenkinti ir sužeisti Katalikų Bažnyčią. Tai buvo kulminacija, kai galutinai supratau, kas yra kas.

Tačiau kaip atėjo mintis, kad reikėtų tapti kunigu ir pranciškonu? Broliai pranciškonai tuo metu veikė tik pogrindyje.

Svarstant, kuo turėčiau būti, stipriausias apsisprendimo lūžis įvyko senelio namuose, matant, kaip jis slaugo mano močiutę. Ji sirgo cukralige ir kojų galūnės jau buvo pradėjusios pūti. Iš ten visi išsikėlė, liko tik jiedu, ir aš mačiau, kaip senelis tarnauja. Jis plaudavo močiutės žaizdas, o manęs prašydavo, kad atvažiuočiau ir skaityčiau jiems Šventąjį Raštą.

Tuo metu buvau labai sportiškas, žaidžiau futbolą ir kiekvienais metais vykdavau į kalnus. Tad prisimenu, kad išbėgu į kiemą, giliai įtraukiu į plaučius oro ir tada neriu į kambarį, kuriame gulėjo močiutė, skaityti Šventojo Rašto. Kai oro nelieka, užverčiu knygą ir vėl išbėgu į lauką įkvėpti oro. Toji susidūrimo su tarnyste ligoniams patirtis buvo viena iš priežasčių, dėl ko tapau pranciškonu. Žinojau, kad pogrindyje yra vienas kitas pranciškonas, susiradau juos ir įvyko tai, kas turėjo įvykti.

Paminėjote žygius į kalnus. Kokią įtaką šis pomėgis ir patirtys turėjo jūsų asmenybės formavimuisi?

Tai vieni iš stipriausių prisiminimų. Kartu su draugais teko pabuvoti ir Elbruso, ir Kazbeko viršūnėse, ir Tian Šanio, ir Fanų kalnuose. Be abejonės, kiekvienos kelionės metu įspūdžių patirdavome tiek daug, kad po to sugrįžę žiemos vakarais gerdavome atsivežtų vaistažolių arbatą ir dalindavomės atsiminimais. Taip užsidegdavo noras kitąmet būtinai vėl išvykti, patirti kažką naujo.

Kalnų viršūnėje – Kristaus pergalė

Eidavome nešini 25–28 kg kuprinėmis ant pečių. Tos kelionės mane subrandino, ir per vieną kelionę įvyko lemtingas atsitikimas. Prieš pat man apsisprendžiant pradėti studijas kunigų seminarijoje (o tai nebuvo lengva, visgi sovietmetis ir draugai iš manęs tikėjosi kažko kito, o ne kunigo vienuolio) ėjau vienas pats per perėją Pamyro kalnuose ir įkritau į sniego duobę. Vienas niekaip nebūčiau iš ten išlipęs. Būdamas toje duobėje jau praktiškai patyriau, ką reiškia mirti.

Tą istoriją man ne per seniausiai priminė vienas iš pagrindinių to įvykio veikėjų, kuris mane išgelbėjo. Kai jis mane ištraukė, o ištraukė ne bet kaip, bet visada iš tokios situacijos žmonės traukiami su virve, ir kai aš užsikabinau už virvės mazgo, supratau, kad vis dėlto turiu būti pranciškonu. Kaip Dievas mane ištraukė ir padovanojo gyvenimą, taip ir aš dabar turiu traukti kitus. Tai buvo mano rimto pašaukimo pradžia.

Pomėgis kopti į kalnus yra išlikęs iki šiol, tik jau su draugais judame kita kryptimi, į Alpių kalnus, kur kasmet stengiamės praleisti porą savaičių. Aš jau netgi buvau įpuolęs į priklausomybę nuo kalnų. Prisimenu, kaip išvykdamas iš misijų Dušanbėje, Kirgizijoje, nuėjau prie vieno ledyno ir meldžiausi, kad man nebereikėtų čia grįžti, nes tai jau buvo tapę liga. Iš tikrųjų kalnai yra graži liga.

Kokius dar pomėgius puoselėjate?

Esu kolekcininkas, kelionės išmokė mane žiūrėti į pasaulį kitomis akimis. Iš kelionių vis parsiveždavau kokį nors maldos kilimą iš Viduriniosios Azijos, ir taip per daug metų susikaupė didžiulė maldos kilimų kolekcija. Taip pat domiuosi japonų kultūra, XIX a. japonų litografija.

Be to, Dievas man buvo toks geras, kad pirmasis iš atsikuriančios provincijos brolių susipažinau su lietuviais pranciškonais Amerikoje, tarp jų ir su poetu Leonardu Andriekumi, kuris mane įvesdino į savo pasaulį. Tada pirmą kartą pamačiau apeigines Afrikos kaukes, kurias vėliau parsivežiau kaip tėvo Leonardo palikimą.

Kitas pomėgis – sportas. Man patinka žaisti lauko tenisą. Norint įvykdyti visus projektus, kurių yra labai daug, reikia būti sveikam. Taip pat jau 44 metus mano kūnas apsieina be mėsos ir kiaušinių.

Kaip įvardintumėte savo pagrindinę misiją?

Pagrindiniai mano kūdikiai yra žmonių bendruomenės. Kartais man sako: „Tu tiek daug žinai, tiek turi ką papasakoti, gal pradėk rašyti memuarus.“ Tačiau aš atsakau, kad mano knygos yra tos bendruomenės, kurias per gyvenimą pradėjau kurti. Kad ir toje pačioje Dušanbėje ar Kryžių kalne, kur stačiau koplyčią ir visaip stengiausi, kad žmonės ją atrastų. Reikėjo bendruomenę sukviesti, ją prisijaukinti ir palydėti. Teko statyti gyvąją Bažnyčią ir Vilniaus Bernardinuose, ir Kaune, Šv. Jurgio bažnyčioje. Na, o paskutinioji mano knyga yra Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios bendruomenė. Visos tos knygos yra labai skirtingos, nors visose jose skelbiamas tas pats Jėzus.

Benediktas Jurčys OFM (kairėje) ir Evaldas Darulis OFM

Kas jums yra brangiausia pranciškoniškame dvasingume?

Man brangiausias yra pats šv. Pranciškus. Atrodo, toks paprastas sakinys, kai jis maldoje prašo: „Viešpatie, leisk man patirti tai, ką tu patyrei ant Kryžiaus, bei išgyventi tą meilę, kuria Tu mylėjai žmones.“ Tie du kraštutinumai, skausmas ir meilė, mane kaip magnetas traukė prie Pranciškaus. Dabar žvelgdamas į savo gyvenimą matau, kad jame buvo daug skausmo, bet tuo pat metu ir daug meilės. Tai yra gražiausia mūsų ordine.

Kaip apibūdintumėte brolio pranciškono kasdienybę?

Brolio kasdienybė yra labai sudėtinga. Mes gyvename nuolatinio budėjimo režimu. Kiekvienu momentu gali ateiti žmogus su labai skaudžiomis problemomis, nuo kurio negalima atsiriboti, kitaip nebūtume pranciškonai. Reikia įsijausti, įsiklausyti į žmogų, o tai nėra paprasta. Čia nėra rutinos. Mes visaip bandome ją sukurti, nes būtų lengviau dirbti, todėl kovojame bent dėl to, kad kartu melstumėmės, kartu valgytume ir dar vakare kartu pabūtume.

O save galėčiau pavadinti solidarumo ir prasmės elgeta. Klaipėdoje per solidarumo renginius bandau sugrąžinti žmonėms gyvenimo prasmę ir viltį. Tai, kas mane motyvuoja ir sugrąžina jėgas, yra žmonių noras rengti vis daugiau „Vilties renginių“. Šiemet vyko jau 21-asis „Vilties renginys“, o visi jie man susideda į gražią „Vilties miesto“ dėlionę. Jeigu nebūtų, tarkime, „Vilties gimnastikos“, kurios metu dauno sindromą turintys vaikai sportuoja kartu su sveikais vaikais, jeigu nebūtų renginio autistiškiems vaikams „Vilties žvilgsnis“, jeigu nebūtų judėjimo negalią turinčių irkluotojų, jeigu nebūtų baikerių, važiuojančių tūkstantį vilties kilometrų, kas tas miestas būtų? Birių krovinių terminalas? O dabar, kai viskas sueina į vieną dėlionę, miesto žmonės pradeda matyti prasmę, kad kiti ir kitokie žmonės yra turtas. Prisiliesdami prie autistiškų vaikų ar kitų sutrikimų turinčių žmonių, tampame mažiau Akropolio žmonėmis ir labiau žmonėmis pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tad mano kasdienybė ir misija šiandien yra būtent tokia. 

Parengė Monika Midverytė OFS

MBO Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos informacija

Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos logo

 

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Monika Midverytė OFS, Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas.