Vaikystės debesys. Brolių Černiauskų nuotr. 2016 m.

Gegužės 15-oji

Kas Gamtoje yra smulkmena, o kas – stambmena? Tokia diskusija gali būti be pabaigos. Vertinimas priklauso ne nuo žvėries ar augalo dydžio, o nuo vertintojo interesų ir pasaulėjautos. Pats mažiausias Lietuvoje surastas moliuskas Pigmeum punctatum, besislepiantis po akmeniu mažo upelio dugne, kai kam gali būti labai svarbus, nes parodo, kad vanduo čia neužterštas, gali gyventi ir vėžiai, ir upėtakiai.

Mažiausias žiedinis augalėlis – mažoji plūdena – iš tolo atrodo lyg nevertingas mauras, ypač tada, kai padengia visą nedidelės kūdros vandens paviršių. Bet kaip tą plūdeną mėgsta žuvys ir vandens paukščiai! Tai ne smulkmena, tereikia tik pagalvoti apie tą didįjį, nuolat besisukantį Gamtos ratą, kur jokių nereikalingų detalių nėra. O kas yra meška, retkarčiais pasirodanti Biržų girioje ar Gudų girios pakraščiuose? Štai dabar pamatė ją ornitologai ir Trakų rajone. Įdomu, bet ji yra atsitiktinė paklydėlė, nerodanti jokios tendencijos. Juk ir keistieji paukščiai pelikanai, ir spalvingieji flamingai mūsų krašte buvo pastebėti ne vieną kartą.

Gyvosios gamtos rūšių unikalumas kiekvienam gali savaip atsiskleisti, bet labai dažnai prisimename ne patį kokios nors „smulkmenos“ atradimo faktą, o tiktai aplinkybes, kurios net ir po daugelio metų gali būti sureikšmintos ir romantizuotos. Apie vieno retai matomo vabzdžio „stambumą“ kadaise labai įspūdingai pasakojo mums gamtininkas Bronius Šablevičius. Tai buvo gal prieš 25-erius metus, gyvenome jau Dzūkijoje, Darželių kaime, netoli geležinkelio, kuriuo dar važiuodavo traukiniai į Druskininkus ir į Gardiną. Tą dieną su vaikais rinkome mėlynes sename pušyne, netoli Grigo namų, prie miško keliuko – pro čia ir turėjo atžingsniuoti pas mus Bronius, išlipęs iš traukinio. Ir sulaukėme. Nusiėmė svečias kuprinę, mėlyniaujame kartu. O Elzė, aplenkdama Gediminą, atbėgusi pasakoja svarbiausias naujienas:

– Tu žinai, Broniau, mes vakar prie Grūdos matėm stirną. Stovėjom ir žiūrėjom, kaip ji muistosi. Labai pyksta, kad uodai puola.

– Stirną Lietuvoje pamatyti tai smulkmena, – sako Bronius.

– O kas tada ne smulkmena? – nustemba Elzė, truputį supykusi.

– Aš tau galiu papasakoti, kad ir pats mažiausias vieno milimetro straubliukas gali pasirodyti kaip tikra stambmena.

– Tai papasakok!

– Buvau Šilalėje, rinkau ten straubliukus. Jų yra daugybė rūšių, graužia viską, čiulpia lapų syvus, ir kai žinai, kur ieškoti, surandi nesunkiai. Prisirinkau visokių, bet pačio mažiausio straubliuko taip ir neradau. Grįžau į savo Ignaliną, iškraunu iš kuprinės ką atsivežiau, žinau, kiek darbo turėsiu, kol visus tiksliai aprašysiu, apibūdinsiu, bet man taip apmaudu, taip gaila, kad vis dėlto nesuradau to mažylio. Tik jaučiu, kažkas kutena man ausį, aš – capt! Straubliukas! Žiūriu pro didinamąjį stiklą – tas pats, mažylis! Tai argi ne stambmena? Parsivežiau iš Šilalės ąžuolynų... į Aukštaitijos nacionalinį parką.

Bevardis akmuo Šaltabarščių kaime. Brolių Černiauskų nuotr. 2016 m.

Gegužės 22-oji

Darželyje pražydo mėlynieji vilkdalgiai. Šalia garbanotų baltai žydinčių kvapiųjų garduoklių ir kuklių pakalnučių šie vilkdalgiai atrodo labai ryškūs. Ką galėtų reikšti būtent toks tamsus mėlynumas, nepakartojantis nei žibuoklių, nei veronikų, nei neužmirštuolių, nei šalavijų, nei palemonų mėlynumo? Vilkdalgis atrodo didingai, jo lapai primena kalavijus. O tokio mėlynumo atspalvio niekur daugiau nepamatysi. Ypač anksti rytą, kol rasotos žalumos neišblukina saulė. Vidudieniais dabar reikia klausytis, kaip gaudžia bitės kaštonų, obelų ir gudobelių žiedynuose, o rytais užsižiūrėti į vilkdalgius. Jų nelanko jokie vabzdžiai, jų nejudina vėjas – tik rimtis ir susikaupimas mėlynųjų vilkdalgių buveinėje...

Einu į Sodą prie Krūčiaus pėsčias, tegu mano dviratis pailsi šiandien, Biologinės įvairovės dieną. Tenka skintis kelią per ievų ir šeivamedžių džiungles. Ievos jau peržydėjo, bet užuodžiu žydinčių šermukšnių stiprų kvapą, o šernų takai irgi saugo labai savitą, prie pat žemės slūgsantį aromatą, visur zyzia šimtai uodų. Todėl kylu aukštyn, tolstu nuo upelio brūzgynų ir patenku į mažą saulėtą aikštelę, kur išvien želia keturlapės vilkauogės. Keistas šis augalas: keturi dideli lapai, rodantys keturias pasaulio šalis, ir vienas neryškus gelsvas žiedas. Žalias vilkauogių sąžalynas sustabdo mano mintis taip pat, kaip ir ryškūs mėlynojo vilkdalgio žiedai. Kodėl būtent šiandien, būtent čia, garšvų, vaisginų, pipirlapių ir miškinių sorokių karalijoje, taip išvešėjo magiški vilkauogių radarai? Želia čia ir keli žalčialunkių krūmeliai, jau auginantys žalsvas uogas, o juk žalčialunkio sinonimas – tai vilkokarnis. Kodėl šioje mažytėje jelanėje, jeigu almaniškai joje apsižvalgytume, yra taip, o ne kitaip? Niekada nesužinosi, ir niekas tau nepaaiškins – gali nors vilku kaukti. Niekas nė negirdės, o tu prisimindamas Vytauto Almanio aprašytų Altajaus jelanių įspūdingumą galėsi tik tyliai, tiktai sau pakartoti seniai žinomą tiesą apie šio pasaulio Kūrėją: kokie gražūs, kokie skirtingi Tavo kūriniai.

Vakaras kieme. Brolių Černiauskų nuotr. 2016 m.

Sode vis dar žydi uoginės, raudonosios, skiautėtalapės obelys, jau baltuoja visų rūšių gudobelės. Ir visų godotinų medžių lajose gaudžia bitės. Šienauju pražydusias šiurkščiąsias taukes. Pusę žydinčio plotelio nušienauju, pusę palieku, tegu žydi. O tos nušienautos vėl atžels ir sužydės gal tik po trejeto savaičių. Šitaip paprastai ir pratęsiu šio gražaus pusiau laukinio gėlyno žydėjimą. Ta gudrybė seniai žinoma, šitaip galima prailginti ne tiktai ištvermingų daugiamečių žolių, bet ir kai kurių vienamečių augalėlių fenologines fazes, tai svarbu ir žmogaus akims, ir bitėms. Šiurkščioji taukė labai nektaringa, ji yra vaistinės taukės giminaitė, o atvežta į mūsų kraštą iš Skandinavijos. Bet nėra agresyvi invazinė, tad kontroliuoti jos plitimą nesunku. 

Paskui dar šienauju takus, mulčiuoju juoduosius serbentus Vaikšnoro Ravo šlaite, laistau įšaknydintas eglių šakas ir mažą uosį, kurio kamieną jau nubrozdino stirninai valydamiesi savo ragus. Ir visą laiką girdžiu visokių bitinių plėviasparnių gaudesį. Kai taip staiga atšyla, visi nektaro išsiilgę vabzdžiai sukrunta. Tik Vaikšnoro Ravo aukštupy tylu. Bet kaip čia sužaliavo kelminiai paparčiai! Tendencija labai aiški: dar vieni metai, ir jie savo skėčiais apklos abu erozinės raguvos šlaitus. Ir tada visos žemuogės prapuls. O atsirado čia žemuogės tik todėl, kad praretinau lazdynų krūmus. Kairiajame šios raguvos krante – nedidelė miškapievė su alpiniais dobilais, dvilapėmis blandimis, šliaužiančiomis sidabriukėmis ir žemuogėmis. Iš ten ši saulės uoga ir atėjo į Vaikšnoro Ravo šlaitus. O dabar prapuls? Gaila žemuogių. Tai ką daryti? Šienauti papartyną, kad šios žemės uogos išliktų, ar nešienauti?

O juk šitokių dilemų iškyla kiekvienam, kuris į savo ar valstybės mišką žvelgia kaip šeimininkas, kaip Lietuvos kraštovaizdžio godotojas. Ką rauti su šaknimis, ką kirsti, o ką dar paauginti? Jeigu ketiname kurti miško parką ar dendrologinę kolekciją, tai kirsti reikia daug. Ypač paupio miškuose. Džiunglėse biologinė įvairovė būna silpnesnė, nes įsigali agresyvios, o kartais ir invazinės rūšys. Be to, kiekviena medžių rūšis turi augti laisvai, kad susikurtų sau būdingą habitusą. Brūzgyne net ir tauriausias medis būna neišvaizdus, negali savo figūros parodyti. Klevas, liepa, šermukšnis, gudobelė, tiesa, gali augti antrame arde, kur saulės būna mažai, bet jie tada nežydi ir jokio derliaus nenokina. Gali būti net ir šitaip: baltažiedis vikmedis savo baltus, labai kvepiančius ir nektaringus žiedus iškelia į pirmą ardą, net į 30 metrų aukštį, tačiau mes jų nei matome, nei užuodžiame. Klaida padaryta prieš pusę amžiaus, šį medį reikėjo sodinti mūsų parkų pakraščiuose, kad visą jo grožį regėtume iš tolo.

Saulės laikrodis. Nida. Brolių Černiauskų nuotr. 2009 m.

Dabar tos dilemos dėl vikmedžių Lietuvoje jau nebėra, nes jie pradėjo labai plisti šakninėmis atžalomis ir pateko į naikintinų medžių sąrašą. Nelengva viską suderinti. Todėl šalia dendrologijos, šalia dekoratyvinės sodininkystės, šalia gėlininkystės ir atsirado landšafto architektūros mokslas. Nebliauzgas tai mokslas, turi keletą objektyvių kriterijų: jei medis ar krūmas gražiai žydi, tai tuos žiedus reikėtų matyti, o jeigu yra žiedas – turėtų būti ir bitė. Šitaip akivaizdžiai išsiskleidžia rūšies idėja. O kai apynį verčiame vyniotis žemyn – nusikalstame rūšies idėjai. Landšafto architektūros sferą galime labai išplėsti. Ir būsime teisūs. Žakas Delilis (Jacques'as Delille'is), poemoje „Sodai“ rašo: „Jei tu, būdamas sodininkas, negali manęs nustebinti – eik ganyti arklių!“

Atrodo, kad su tokiomis dilemomis nesusidūrė Druskininkų K. Dineikos sveikatingumo parko atkūrimo autoriai. (Neužmirštant pagarbos ir laikantis gero tono reikėjo prie tų akmeninių vartų iškalti visą daktaro Karolio Dineikos vardą, vien raidės K neužtenka.) Nesusidūrė su dilemomis – ir viską padarė nei šiaip, nei taip. Visi naujai pasodintieji medžiai Karolio Dineikos fizioterapijos parke (šermukšniai, geltonosios akacijos, gudobelės, vikmedžiai) yra siauralajai, žydi jie labai silpnai, ir jų varganų žiedų visiškai nelanko bitės. Toks miško parko želdinių unifikavimas, sodinant vien siauralajes ir kolonines formas, visiškai nesuprantamas. Daug ir nudžiūvusių medelių, ir jie kažkodėl nepašalinami. Skursta ir džiūva nauji želdiniai po pušų lajomis, matyt, todėl, kad maža šviesos ir visiškai nėra trako, kuris aktyviausiai kurtų dirvožemį. O koloninės formos tiesiog vargina žvilgsnį.

Kopos. Brolių Černiauskų nuotr. 2009 m.

Kai žalios koloninės tujos juosia laidojimo namų teritoriją, turbūt taip ir turi būti, – svarbu, kad čia atvykęs žmogus pajaustų rimtį bei susikaupimą. Bet sveikatingumo parke turėtų būti viltingesnė įvairovė. Kaip matyti, labiausiai Druskininkų sveikatingumo parke kenčia apyniai. Ir koks gi gudragalvis sugalvojo, kad šiai lietuviškai lianai, miške įkopiančiai į dvylikos metrų aukštį, bus natūralu ir sveika leistis viršūne žemyn? Apynio žiedams ir spurgoms reikia šviesos, todėl jis ir kopia į aukštį, ir tik ten sukuria savo išskirtinį kvapą. O toji moderniška apynių pavėsinė stebėtinai žema, gal tik pusantro metro, ir išgaubta ji taip, kaip projektuotojo vaizduotė diktavo, visai negalvojant apie apynį.

Būtų buvę gerai, jei kas būtų pataręs tam dizaineriui ar augalų modeliuotojui susirasti dar prieškario nuotraukas iš Kauno botanikos sodo (jos buvo spausdinamos ir žurnalo „Kosmos“ Gamtos priede), o ten farmacininkas ir apynių žinovas Stasys Gudanavičius, pasipuošęs balta šiaudine skrybėle, stovi prie apynių plantacijos, ir gerai matyti, kad jo apyniams pritaikytos kartys – net penkiolikos metrų aukštumo. Beje, ir istorikas Simonas Daukantas yra apie tai rašęs – kaip reikia „kutinti tą žolę“, kad iš jos daugiau grožio ir naudos turėtume. Galime pasiskaityti, ką apie apynius rašė Stasys Gudanavičius, kaip juos apibūdino Simonas Daukantas, tačiau ką tokio itin specialaus ir taip kaligrafiškai tiksliai apie gydomąjį apynio poveikį mums aiškina Druskininkų parko kūrėjai – niekaip ir su geriausiais norais neperskaitysi. Todėl, kad ta informacinė, kažkokiu lazeriu išgraviruota blizgi plokštė įtaisyta visai prie pat žemės, o tekstas net ir smalsiai pasilenkusiam pensininkui, net ir su kokybiškais „Fielmann“ akiniais, deja,  neįžiūrimas...

Ir kodėl viskas taip prastai suderinta? Net didžiažiedės našlaitės įkalintos cemento loviuose, tarsi čia būtų ne sveikatingumo parko gyva žemė, o didmiesčio dulkėtas skveras. Matyt, čia vis dėlto trūksta gaivaus išminties spindulio. Bet kodėl šiame per ilgą laiką išretėjusiame pušyne užtekdavo ir saulės, ir gaivumo, kai čia dirbo Karolis Dineika? Aš gerai tą laiką prisimenu, tai buvo prieš 40 metų. Tada visiems atrodė, kad šis fizioterapijos parkas ir Saulės takas palei Ratnyčėlę – tai didžiausi kurorto Gamtos turtai. Viskas keičiasi, deja, į nesupratingumo pusę.

Svečias. Brolių Černiauskų nuotr. 2009 m.

Birželio 1-oji

Kai morkų ar petražolių lysvėje pridygsta mažų žvirbliarūčių, tikrai pravartu, kad senelis, užsidėjęs skaitymui skirtus akinius, pats gerai įsižiūri ir susidomėjusiam vaikaičiui parodo, kas yra kas. Bevainikė ramunė ir vaistinė ramunėlė taip pat labai panašios. Ir kvapas jų toks pat. Dygstanti piktžolė rietmenė panaši į pastarnoko daigelį, o iš sėklos dygstančio svogūno neatskirsi nuo daugiamečio lino. Darže daug panašių diegelių, ir kartais tikrai verta prisiminti svarbiausią miškininkų pamokymą: jei abejoji – palik, dar nekirsk. Būna juk, kad ąžuolas pakenkia obelaitei, bet kol ji nežydi, dar nežinai, ko ji verta. Todėl nekirsk. Reikia palaukti.

Taip ir darže. Jei neskiri, kur morka, kur žvirbliarūtė – nieko neretink. Bet daržininkai tą savo žinojimą, tą tik jiems būdingą patirtį, sukaupia kur kas greičiau ir savaimingiau. O kai kurie tartum ir gimsta žinodami. Dažnai prisimenu, kaip Darželių kaime apie vaistinių augalų panašumus ir skirtumus kalbėdavo daržininkė ir žolininkė Marcelia Gaidienė: kai žinai – skiriasi. Taigi reikia augalą žinoti, tada ir atskirsi. Jau koks panašus tas šliaužiantysis čiobrelis į keturbriaunį, tikrąjį čiobrelį, o kai žinai – skiriasi. Ir toks žinojimas dažniausiai ne iš knygų ateina. Ir niekada nebus gana to žinojimo.

Todėl nenuostabu, kad amžinai judrus ir, sakytum, viską jau žinantis sodininkas ar guvi, supratinga daržininkė, žiūrėk, metams bėgant darosi dar žingeidesni, jiems to savo žinojimo vis maža. Ir tai nėra smulkmena. Daktarai, pavyzdžiui, aiškina, kad būtent toks žinių godumas ne vieną senolį apsaugo nuo Alzheimerio ligos. Savaime aišku, kad Gamtoje nežinomų takų daugiau nei darže. Visų takų ir takelių jau tikrai neišvaikščiosi iš lėto besendamas, bet kartais atsitinka, kad paprastas, lyg ir savaime suprantamas reiškinys tau vieną dieną gali pasirodyti kaip pradžiamoksliškas akibrokštas – tu jo paprasčiausiai negali atpažinti, tu nežinai ir negali tuoj pat savo anūkui paaiškinti.

Štai guli ant tako rudas, didokas ekskrementas, o jame žiaurokai supresuoti grambuoliai, beveik visai nesuvirškinti. Ant kupstinės šluotsmilgės kupsto irgi pūpso toks nemenkas grambuolinis pusriestainis. Tie chitininiai vabalo antsparniai ypač kieti, užtat varnėnai juos tiesiog ant tako snapais ir nudaužo prieš nusinešdami apdorotą skanėstą į inkilą savo vaikams. Bežiūrint nesunku suprasti, kad ir viena, ir kita pastebėtų išmatų riestė jokiu būdu ne paukščio. Ne varnėno. Ir tikrai ne mūsų katino Tigrio. Tai kas iš apsukresnių žvėrelių sugeba pasigauti skraidantį ar medžio viršūnėje lapus graužiantį grambuolį? Aptarinėjame tokį keblų neaiškumą su anūku Roku, o pro šalį namo į Baubinų vienkiemį pėdindamas apygirtis senbernis Vladzys tik pastabiai baksteli lazduke į rudą barankėlę ant kupsto: „Kažkokia žvėris, regėk, prisirijo karkvabalių ir nesuvirškino. Gal kiaunė, ji bėgioja plonomis medžių šakelėmis taip pat vikriai kaip voverė. Bet pats nematęs negali būti tikras...“

Taip ir lieka mums tas netikrumas. Tas nežinojimas. Tuo labiau kad ir troboje tučtuojau vartomas vokiškas visokių pėdsakų ir ženklų atlasas, kaip matosi, kiaunės ekskrementus vaizduoja visai kitokius, negu regėjom ant tako ir ant to kupsto.

– Tai ką daryti? Kaip sužinoti? – klausia antrokas Rokas. – Gal ten lokys prikakojo?..

– Pasėdėtum prie senos blindės pamiškėje kokią savaitę – ir tikrai sužinotum, kas ką ėda ir kas kaip tuštinasi. Pats įsitikintum. Grambuoliai labai mėgsta blindes, o kiaunės gyvena kiekviename miške. Kantriai patykotum kaip kruopštus entomologas arba kaip atkaklus zoologas keletą parų, vienas prasislapstytum maskuojančioje palapinėje – pats gerai viską įsižiūrėtum ir suprastum. O dar ir nufotografuotum, ir kitiems parodytum. Tai ne menkniekis. Gamtos tyrėjams kiekviena spirelė svarbi.

– Smulkmena! – juokiasi jau atostogaujantis vaikas. – Daug įdomiau fotografuoti fejerverkus.