Tęsiame pokalbį su kunigu jėzuitų Antanu Saulaičiu, kuris dalijasi mintimis apie tai, kaip skelbti Gerąją Naujieną šiandienos vakarietiškame didmiestyje. Šia tema buvo diskutuojama tarptautiniame jėzuitų susitikime, skirtame miesto sielovadai. Remdamasis įvairių pasaulio šalių pavydžiais, kunigas perteikia įsitikinimą, kad šiandien neįmanoma veiksmingai perteikti Evangelinės žinios be sutelktų pastangų.

Ilgą laiką apie kitus žemynus buvome pratę galvoti kaip apie misijų kraštus. Šiandien visi matome, kad Europa – vienas didžiausių misijų kraštų. Neseniai dalyvavote jėzuitų tarptautiniame susitikime, kuriame diskutavote apie evangelizaciją ir pirmiausia – miesto evangelizaciją. Kuo ji išskirtinė?

Išties didmiesčio situacija radikaliai skiriasi nuo mažo miestelio ar kaimo. Nėra taip, kad Bažnyčia turi keistis dėl pokyčio – tiesiog turime pripažinti, jog pasaulis labai greitai keičiasi. Miestas pateikia tiek įvairių galimybių, tiek ir kliūčių. Čia mezgasi įvairūs santykių tinklai, pavyzdžiui, religinės bendruomenės – tiek krikščioniškos, tiek ir nekrikščioniškos. Tad vienas iš svarbių įsitraukimo į miesto kontekstą elementų yra religiją išpažįstančių žmonių bendradarbiavimas.

Kitas dalykas – socialinė rūpyba. Tūkstančius metų pagrindinis Bažnyčios uždavinys buvo tęsti Jėzaus darbus – gydyti ligonius, maitinti, būti arti. Taip radosi ligoninės, mokyklos, prieglaudos, našlaitynai. Lietuvoje pirmąja psichiatrine ligonine galime vadinti 17 a. prie Šv. Kryžiaus bažnyčios Vilniuje įsteigtą bonifratrų ligoninę.

Šiandien šį Bažnyčios rūpestį perima valdžia: bent Europoje yra socialinės pašalpos, pensijos ir visa kita, ko anksčiau nebuvo. O Bažnyčios vaidmuo keičiasi. Kyla klausimas, kaip galima bendradarbiauti su visomis visuomeninėmis organizacijomis, kurios rūpinasi žmonių gerove – ne vien sveikata ir švietimu, bet ir valstybiniais, socialiniais, kultūriniais reikalais. Miesto parapija tam puikiai tinka: bendradarbiauja su kultūros, meno, muzikos, istorijos ir kt. sričių specialistais, tačiau ne tam, kad visus žmones sukviestų į bažnyčią, bet kad pati išeitų iš bažnyčios pastato ir įsitrauktų į veiklą bendram viso miesto labui.

Kitas pavyzdys – rūpinimasis jaunimu. Vilniuje kalbame, kad reikėtų Bažnyčios globojamo ar remiamo jaunimo centro, kur jauni žmonės galėtų susitikti, bendrauti, – ne smuklėje ar kavinėje, o kitokioje aplinkoje – kaip daroma ne vienoje pasaulio šalyje.

Lietuvoje jau plečiamas masinės komunikacijos priemonių ir socialinių tinklų panaudojimas: pavyzdžiui, per televiziją ar radiją transliuojamos Mišios, ko anksčiau nebuvo galima; puikiai veikia interneto dienraštis Bernardinai.lt – daroma didžiulė įtaka ir kuriamas ryšys tarp žmonių.

Susitikime buvo išryškintas vienas labai svarbus dalykas: neegzistuoja minia, egzistuoja – asmuo. Būtinos mažos bendruomenės. Tą seniai žino Lotynų Amerika, tas pat dabar vyksta Afrikoje, kur gyvuoja šimtai tūkstančių mažų bendruomenėlių, kurios pakui susijungia į didelę. Mažoje grupėje žmogus gali įnešti savo asmeninį indėlį, užuot jautęsis anonimu vienas tarp tūkstančio. Gražu patirti tą minią per šventes, tačiau, jeigu apsiribojame vien masiniais renginiais, nėra erdvės konkrečiai veikti, solidariai bendradarbiauti.

Neatsimenu, kuriais metais viename iš Prancūzijos didmiesčių vyskupas pasiūlė kiek neįprastą dalyką: Mišios parapijos bažnyčioje vyko tik sekmadieniais, o šiokiadieniais kunigai aukodavo Mišias kur nors pas žmones: šeimos buvo kviečiamos susitarti, pavyzdžiui, rasti kokią salytę daugiabučio kvartale. Kunigai susitaria su žmonėmis, ateina ir po Mišių bendravimas tęsiasi. Pats pasiruošimas, vietos parinkimas visai kitaip įtraukia žmones, – jie dalyvauja liturgijoje, išdrįsta pasisakyti, prieiti...

Kitas pavyzdys irgi iš Prancūzijos. Gal prieš metus vienas vyskupas atkreipė dėmesį į pasikeitusią miesto gyventojų dienotvarkę: savaitgalius, panašiai kaip Lietuvoje, daugybė žmonių praleidžia soduose. JAV, Šiaurės rytų regione, žmonės mažiausiai lanko bažnyčią, nes tradiciškai savaitgaliais stovyklauja, iškylauja po miškus. Tad vyskupas nutarė, kad jų vyskupijoje pareigą dalyvauti sekmadienio Mišiose galima išpildyti dalyvaujant jau penktadienio vakaro Mišiose – panašiai kaip visur kitur dabar galioja nuo 16 val. šeštadienį. Visa tai rodo pastangas prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo ritmo.

Atrodo, 1965-aisiais JAV vyskupai nutarė penktadieniais ne tiek raginti susilaikyti nuo mėsos, o verčiau lankyti senelius ar atlikti kitą artimo meilės darbą. Pasninkas – dovanoti kitam savo brangaus laiko.

Tai tik pavyzdžiai, kurie kalba apie tai, jog pasaulis pasikeitė ir kad krikščionys siekia konkrečiai atsakyti sau į klausimą, kaip mums gyventi Evangelija pasikeitus gyvenimo sąlygoms, būdui. Bažnyčia siekia padėti žmonėms geriau derinti iš krikščioniško gyvenimo kylančias pareigas su kasdieniu gyvenimu, dabarties keliamais reikalavimais.

Man labai įdomus aspektas, kuris, manau, Lietuvai puikiausiai tinka, kad didmiesty reikia ne moralizuoti, o skleisti Šventojo Rašto pažinimą. Šventojo Rašto pažinimas suteikia žmonėms sąlygas prisiliesti prie pačių šaknų. Per Bibliją pažįstame tiek pirmųjų krikščionių bendruomenių, tiek ir Senojo Testamento bendruomenių liudijimą. Žmonės įgyja įrankį, gali patys svarstyti, galvoti ir gilintis. Atsiminti ne vien posakį „akis už akį ir dantis už dantį“, bet ir kitus... Kad Dievo Žodis būtų ne pavienė blanki citata, o formuotų gyvenimo būdą, pavyzdžiui, mokytų atleisti...

Nežinau, ar Lietuvoje galiotų, tačiau ypač kalbama apie gedulo sielovadą. Kaime, kur žmonės vienas kitą pažįsta ir per laidotuves visi subėga, pavyzdžiui, JAV žmonės neša maisto gedinčiai šeimai... Miestas yra anonimiškas. Po laidotuvių čia visi išsiskirsto, ir žmonės lieka namuose vieni su tuščia vieta prie stalo. Būtų labai svarbu patarnauti žmonėms tokią akimirką.

Kitas aspektas – sužvejoti Bažnyčia nusivylusius žmones. Jų yra ir buvo visada, bet moderniame pasaulyje, kur dideli lūkesčiai gali būti ir nepateisinti, svarbu padėti suprasti, kad ir Bažnyčios žmonės yra eiliniai nusidėjėliai.

Buvo pabrėžiama, kad Bažnyčia būtų svetinga, atvira, įtraukianti pačius įvairiausius žmones. Daug kur, kiek teko pažinti, stengiamasi turėti, kaip minėjau, ne vien jaunimo, bet ir suaugusių ugdymo centrą, kur vietoj Pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo vaikams suaugusieji gali nuolat lavintis.

Viena didžiulė parapija JAV, Čikagoje, neturėjo sekmadieninės mokyklos vaikams, tačiau didžiulį katechetinį centrą, skirtą tik suaugusiesiems. Pusantro tūkstančio parapijiečių lanko įvairius būrelius ir kursus. Žinoma, prireikė didelio darbo, bet koks tai įnašas į žmonių ugdymą! Ir ten dėstomas ne Paltaroko katekizmas, bet ugdomi suaugę žmonės, padedama saviugdoje.

Kitoje vietoje, San Franciske, tokioje gana nejaukioje vietoje, jėzuitų parapija šalia bažnyčios nupirko namą, kuriame įkūrė jaunų suaugusiųjų centrą, į kurį ateina žmonės, turintys įvairių priklausomybių, kuriuos kiti gal atstumia, o ten visada gali užeiti arbatos ir pašnekėti... Yra knygų, žurnalų, yra sielovadininkas, su kuriuo gali pabendrauti.

Tai suponuoja tam tikrą ekspertų komandą: tikrai tokio centro neįkurs vienas pats parapijos klebonas ar pora kunigų.

Toks darbas visada yra sutartinis. Mes kartais juokaujame: kas vadovauja kaimo parapijai? Klebonijos šeimininkė. Ir tam yra pagrindas. Ką kalbėti apie miesto parapiją, kur reikia visokių žmonių: ir tų, kurie pataria, kurie veikia ar bendradarbiauja. Visa tai yra įmanoma.

Aišku, reikia kažkiek pinigų, bet tai ne pinigų, o galvosenos klausimas. Tai tikrai įmanoma, jei tik atsiranda koks pasaulietis, ar dvasininkas, ar seselė – ypač seselės tam labai gabios – kurie randa raktą, kaip tai padaryti, suteikti užmojui dvasią, kaip pavyzdžiui, minėjau tuos namus prie bažnyčios, į kuriuos kiekvienas suaugęs žmogus gali užeiti. Reikia tik įžvalgos, kaip visa tai padaryti svetingai, gražiai ir... tauriai, kad nebūtų kokia nors keista užeiga. Tas pat tinka visose srityse: reikia turėt įžvalgą ir to tikslo siekti.

Panašiai kaime – tai jau nebe miesto sielovada – svarbu suprasti, kaip burti žmones, kad šie išsikovotų sau geresnes gyvenimo sąlygas, ar policijos priežiūrą, ar geresnes mokyklas, ir patys kažką dėl to darytų.

Tokį socialinį jautrumą bendruomenės vadovas - kunigas turėtų išsiugdyti seminarijoje.

Taip, turėtų. O mes dažnai auklėjam kunigus beveik akademiniu lygiu. Labai svarbu būti išsilavinusiam, tačiau tikslas nėra šis. Taip, kai kurie bus akademikai, tačiau geri profesoriai dažniausiai vasarą praleidžia talkindami kokioje nors parapijoje, kad išlaikytų ryšį su tikrais žmonėmis.

Kiek žinau, jėzuitų formacijoje tokia praktika yra privaloma. Štai kunigas ir rašytojas Jamesas Martinas SJ vienoje savo knygų pasakoja, kad ruošdamasis šventimams dvejus metus praleido Nigerijoje su pabėgėliais, ir jam tai buvo reikšminga žmogiška ir dvasinė patirtis.

Daug lengviau ko nors mokytis, jei žinai, kam tai bus reikalinga. Jei mokausi teisės, nėra lengva suprasti, kam man kalti mintinai paragrafus ir numeriukus, bet jeigu žinau, kad su šiomis žiniomis galėsiu reikšmingai pakeisti žmonių gyvenimus, tai viską keičia.

Tas pat galioja kitose srityse. Gali Šventąjį Raštą puikiausiai pažinti, o kaip padaryti, kad vaikas, jaunas ar vidutinio amžiaus žmogus pats galėtų jį skaityti, su kitais dalytis bei suprasti, kaip gali pritaikyti jį savo gyvenime?

Kalbame apie įvairius būdus, „maistą“, kurį galima duoti, bet ar žmonės jo alksta? Ar Evangelijos skelbimo nestabdo įsitikinimas, kad žmonėms nerūpi tokie dalykai kaip Dievas, teisus gyvenimas, jo prasmė. Kad dauguma susidomėję vien materialine gerove, elementariu saugumu. Ar išties nėra to Dievo ieškojimo, kad ir kaip jis pasireikštų, ar mes tiesiog, kaip sakote, neperskaitome kitaip keliamų klausimų?

Ar žmonės trokšta? Tai sužinoti galime įsiklausydami į tai, ką žmogus išreiškia. Kai kuriais atvejais tą galima padaryti stebint gyvenimo sąlygas. Gal žmonės nuolat kažkuo skundžiasi, tai yra ženklas, kad kažko jiems viduje trūksta – ir ši stoka ne tik dėl valdžios ar socialinės, politinės sistemos kaltės. Tad reikia žiūrėti, kaip galima juos sustiprinti. Žinoma, ne bažnytiniais ar graikiškais bei hebrajiškais žodžiais, bet kasdiene kalba.

Aš vis žiūriu į žmones. Tarkim, tėvams visada aktualus vaikų auklėjimo klausimas, tie, kas augina paauglius, tikrai mato, kad jiems reikia kažko daugiau, norint su jais susišnekėti. Arba kaip apsieiti su vaiku, kuris dėl kažkokių priežasčių atrodo kitoks nei visi. Arba žmonės, kurie ilgą laiką slaugo savo artimuosius namuose – be abejo, pritrūksta kantrybės, jėgų, ir jam reikalingas patarimas, kaip pasirūpinti savimi ir atlikti visa, ką yra nusprendęs kito labui. Visa tai yra temos, nuo kurių galima pradėti.

Kartais žmogus sužino, kad jam kažko trūksta iš kitų. Panašiai nutinka, pavyzdžiui, kai žmogus pamato, kad visi kaimynai aplink jį turi dviratį – tada supranta, kad ir jam būtinai jo reikia...

Užtenka žmonių, kurie trokšta ir kuriems reikia Dievo. Kuriasi tinklai: šeimos nariai, šeimynos, bendradarbiai... Jie visi vieni kitiems daro įtaką: tiek gerą, tiek ir blogą. Tikėkimės, kad tik gerą!

Nuo ko jūs šiandien pradėtumėte evangelizuoti Lietuvą?

Pradėčiau žiūrėti, kas jau daroma, ir siekčiau, kad būtų kuo labiau bendradarbiaujama. Žiūrėkit, kaip ilgai užtruko, kol Lietuvoje, o ir kitur atsirado vyskupų konferencijos – ir net šiaip bendras vyskupų pasitarimas. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vokietija tokias struktūras turėjo jau dar iki Vatikano II susirinkimo. Apie 1870-uosius metus Vokietijoje, kai valdžia atėmė visą nuosavybę vykstant „Kulturkampf“, vyskupai sakė: mums nebereikia rūpintis pastatais, tad ko imsimės vietoj to? Tada prasidėjo domėjimasis Šventojo Rašto studijomis, atsinaujino liturgija, giedojimas ir kt.

Tas pat galioja ir dabar: reikia žiūrėti, kas jau vyksta ir ką galime padaryti, kad žmonės kuo sąmoningiau galėtų tikėjimu gyventi.

Tam reikalingas vyskupijų bendradarbiavimas, o mes turime daugybę pavyzdžių, kai viena vyskupija daro vienaip, kita – kitaip. Atsimenu, kai LVK išleido laidotuvių apeigyną, o tuo pačiu metu vyskupas J. Žemaitis išleido savo. Nežinau, kiek leidiniai skiriasi, bet ženklas buvo aiškus: „Jūs darykite bendrai, o aš darysiu savo.“

Seniau, kai vyskupai buvo kunigaikščiai – suprantama, kad kiekvienas žiūrėjo savo rūmų, kariuomenės, ar autoriteto... Todėl ir yra tokie svarbūs sinodai, kur visi vyskupai gali kartu laisvai pasisakyti ir bendrai nuspręsti.

Iš patirties žinome, kad dideli ir svarbūs dalykai prasideda nuo mažų: gal ne vieną stabdo įsitikinimas, jog turi iškart sukurti tobulai veikiantį projektą. Be to, esame greiti aštriai kritikuoti kitų pastangas...

Dažnai kritikuojame, neįžvelgdami, kur link juda užmojis. Kartą JAV susibūrė krūvon 5 sutuoktinių poros, auginusios paauglius. Jie susitikdavo pasitarti, kaip paaugliams perteikti tikėjimo dalykus. Ir taip sugalvojo tai, kas dabar vadinama TEK rekolekcijomis. Viskas prasidėjo mažame pajūrio miestelyje, mažoje šeimų grupėje, ir išaugo į pasaulinį dalyką ir su labai dinamiška programa. Aš pats esu joje dalyvavęs – programa veikia kaip elektra!

Arba kiti šeimų sąjūdžiai, kilę iš keleto žmonių, kurie stengėsi suprasti, ką gali padaryti dėl kitų. Kai kurie sąjūdžiai išnyko arba išnyks, – svarbiausia, kad tuo metu konkrečiai atliepė į žmonių poreikius. Pavyzdžiui, „Cursillos de Cristiandad“ sąjūdis iš Ispanijos persmelkė visą pasaulį – ten, kur kultūra tam palanki. Jų įžvalga, pavyzdžiui, kad pirmiausia vyrai turi atlikti rekolekcijas, o tik paskui moterys, yra labai išmintinga. Moterys priverčia vyrus atlikti rekolekcijas, nes pačios jų labai nori, ir pastarieji nesigaili...

Statistika skelbia, kad pasaulyje daugėja jokiai religinei grupei savęs nepriskiriančių asmenų. Ką galvojate apie šį procesą?

Gali būti, kad šie žmonės visada buvo tarp mūsų, tiesiog gal dabar jie drįsta tai garsiai pripažinti, pasipriešinti nuomonei, jog visi turi būti katalikai ar kokio kito tikėjimo.

Kita vertus, žmogaus troškimai visada lieka tie patys: kad ir kokie būtų laikai ar žmonės – džiunglėse ar didmiesty. Žmogus nori būti mylimas ir mylėti, nori būti gerbiamas, oriai gyventi, būti saugioje vietoje – ypač savo vaikus saugiomis sąlygomis auginti.

Yra daugybė liudijimų apie žmones, kurie buvo abejingi arba išvis atsisakė tikėjimo, o vėliau jiems viso to prireikė. Nereikia jų smerkti ar sakyti, kad jie niekam tikę... Viena iš atsimetimo priežasčių yra ta, kad daugybė žmonių, kurie vadina save krikščionimis, savo elgesiu ar pasirinkimais, balsavimu, pareigų vykdymu neatitinka to, ką išpažįsta – tai tam tikra veidmainystė.

Sutikime, tai, ką dažnai vadiname „religiniais dalykais“, nebūtinai yra dalis to branduolio, kuris yra tikėjimas, išreiškiamas kasdieniu gyvenimu.

Kalbino Saulena Žiugždaitė