Prof. Romas Lazutka. Evgenios Levin nuotrauka

2010 m. ES valstybės narės įsipareigojo iki 2020-ųjų sumažinti skurstančiųjų skaičių 20 mln. – nuo 120 iki 100 mln. Pastebėta, kad kol kas vyksta atvirkščias procesas – skurstančiųjų skaičius jau išaugo 24 mln. Apie skurdo keliamas problemas bei valstybės vaidmenį, mažinant socialinę atskirtį visuomenėje, kalbamės su socialinių mokslų daktaru, socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėju prof. Romu Lazutka. 

Vilniaus universiteto mokslininkai šių metų balandžio mėnesį pristatė ilgamečio tyrimo „Pajamų pasiskirstymo veiksniai: darbas, kapitalas ir gerovės valstybė“ rezultatus. Tyrimas atskleidė, kad augančių pajamų grietinėlę – net 21 proc. nusigriebia 5 proc. turtingiausiųjų šalies piliečių, tuo tarpu 5 proc. skurdžiausiai gyvenančiųjų tenka tik 1 proc. šalies pajamų prieaugio. Kuo pavojinga tokia tendencija visuomenei?

Yra daug argumentų, teigiančių, kad didelė pajamų nelygybė yra blogis ir netgi grėsmė. Vienas jų – skurdas. Skurdas šiuolaikinėje visuomenėje suprantamas ne tik ta prasme, kad žmonės badauja, bet jis suprantamas ir kaip reliatyvus dalykas. Jei gyventojo pajamos nesiekia net 60 procentų vidurinio gyventojo pajamų, laikoma, kad žmogus skursta. Šis rodiklis taikomas Europoje, tuo tarpu Afrikoje skurdo padėtis kitokia, nes bendras gyvenimo lygis kitoks. Didelė pajamų nelygybė atskleidžia labai netolygų sukurto produkto paskirstymą. Lietuvoje kartu su nelygybe labai paplitęs ir skurdas. Jį reikia mažinti, paimant pinigus iš tų, kurie jų turi daugiau, taip mažinant nelygybę ir sprendžiant socialines problemas.

Pajamų nelygybė daro įtaką sveikatai, išsilavinimui, skatina nusikalstamumą, psichikos ligas, savižudybes. Skurstančių žmonių galimybės, palyginti su aukštesniojo sluoksnio gyventojų galimybėmis, yra labai apribotos. Lietuvoje didžiuojamasi privačiomis gimnazijomis, tačiau tokiam didžiavimuisi nėra jokio pagrindo. Dalis vaikų mokosi geriausiose mokyklose, o kitiems lieka prastos, nes jie negali susimokėti ar nusisamdyti korepetitorių, kad įstotų į geriausias mokymo įstaigas. Taigi, susiklostė situacija, kai mažas pajamas gaunantys žmonės negali savo vaikams suteikti geresnio išsilavinimo, nepaisant vaikų įgimtų gabumų.

Daug tyrimų atskleidžia, kad nelygybė daro įtaką sveikatai. Didesnes pajamas gaunantys žmonės gali užsitikrinti sveikesnį gyvenimo būdą, sąlygas, jie turi motyvaciją būti sveikesni, o mažai uždirbantieji, bedarbiai tiesiog aukojasi sveikatos sąskaita, neturi nei laiko, nei noro jai skirti dėmesį. Plinta ligos – tokios kaip tuberkuliozė, kuri, vadovaujantis ES standartais, pas mus per daug paplitusi. Tyrimai atskleidžia, kad, pvz., JAV nepilnamečių nėštumas, labai paplitęs tarp nepasiturinčiųjų, užkerta kelius siekti mokslo ir sėkmingos darbinės karjeros.

Didelė nelygybė gresia demokratijai, nes turintieji daug pinigų gali papirkti valdžią. Kiekvienas žmogus – tiek milijonierius, tiek vargšas – turi tik vieną balsą. Demokratinė sistema taip yra užprogramuota – lygiomis teisėmis dalyvauti valstybės valdyme. Tuo tarpu, jei yra didelė pajamų nelygybė, turtingieji tiek legaliais, tiek nelegaliais būdais gali paveikti rinkimų rezultatus ar valdžios elgesį sau naudinga linkme. Nelegalūs būdai – tai tos dėžutės, apie kurias išgirdome neseno skandalo metu, o legalūs būdai yra galimybė paremti partijas, netiesiogiai paveikti žiniasklaidą, o per ją ir rinkėjus. Darbdavių organizacijos gali nusisamdyti ekspertų, gerų ekonomistų, o profsąjungos, nevyriausybinės organizacijos dažnai to sau leisti negali. Ir nutinka taip, kad viešosios nuomonės paveikti žmonės, kurie patys negali susigaudyti, balsuoja už tokius politikus, kurie jiems nenaudingi.

Jūsų atliktas tyrimas atskleidė, kad pajamų nelygybė iki socialinių išmokų Lietuvoje ir Latvijoje yra panaši, kaip ir vadinamosiose gerovės valstybėse – Švedijoje ir Danijoje. Po valstybės perskirstymo nelygybės lygis Baltijos šalyse jau drastiškai skiriasi nuo Skandinavijos šalių. Kaip mūsų valstybė galėtų mažinti didžiulę socialinę atskirtį tarp turtingiausiųjų ir neturtingiausiųjų savo piliečių?

Tas tyrimas neapėmė dalies pajamų. Iš tiesų nelygybė yra didesnė, nes tiksliai neįvertintas šešėlis, kuris tose šalyse yra skirtingas. Šešėlines pajamas gauna nedidelius atlyginimus uždirbantys žmonės, prisiduriantys šimtą kitą prie savo pajamų. Turtingieji taip pat gauna šešėlinių pajamų, bet paprastai daug didesnių, o tai rodo, kad iki apmokestinimo ta nelygybė faktiškai yra dar didesnė. Perskirstymas Lietuvoje yra mažesnis, nes valstybė surenka mažiau pinigų, tad ir žmonių rėmimo galimybės mažesnės. Pensijų sistema taip sukonstruota, kad liktų lėšų mažai uždirbančiųjų pensijoms. Lietuvoje mokesčių perskirstymas yra labai nedidelis, o tai reiškia, kad, valstybei sumokant mokesčius, iš jos atgaunama maždaug tiek pat. Kitose valstybėse dideles pajamas gaunantieji sumoka daug daugiau, o mažas pajamas gaunantieji – daug mažiau, bet atgauna iš valstybės daugiau nei turtingieji.

Didelės pajamos nuslepiamos, tuo tarpu nedideles pajamas gaunantieji moka per didelius mokesčius. Sodros duomenys rodo, kad tūkstančiai įmonių savininkų, save įdarbinę įmonių vadovais, dažnai sau moka mažesnę nei minimalią algą, nuo kurios sumoka atitinkamai mažesnius mokesčius. Kyla klausimas, kaip jie pragyvena, savo samdomiems darbuotojams mokėdami net didesnes algas už minimalią, o sau – tik minimalią. Aišku, kad tokie įmonių savininkai įmonių turtu naudojasi savo asmeniniams tikslams: užuot pirkdami automobilį sau, jie jį perka įmonės vardu, atostogas apiformina kaip komandiruotes. Asmeninės pajamos įtraukiamos į įmonių sąnaudas, mažinamas pelnas, mokamas mažesnis pelno mokestis.

Lietuvoje labai didelis atsiskaitymas grynaisiais pinigais, o apskaita ir kontrolė valdžios institucijoms sudėtinga. Dabar jau plačiai paplitęs atsiskaitymas internetu, mokėjimų kortelės, tad reikėtų siekti skaidresnės įmonių finansinės veiklos. Jei matoma, kad samdoma daug darbuotojų pusei etato, kyla natūralus klausimas: kodėl negalima samdyti perpus mažiau visu etatu? Pertvarkant mokesčių sistemą svarbu kartu sutvarkyti gyventojų bei įmonių pajamų ir išlaidų apskaitą, siekiant nustatyti, kur dingsta pinigai. Imdami Eurostato, Statistikos departamento duomenis, skaičiuojame bendrąjį vidaus produktą (BVP) ir nacionalines pajamas, parodančias, kiek pajamų tenka šalies gyventojams. Tyrimai atskleidžia, kad mūsų šalies nacionalinės pajamos yra daug didesnės nei apmokestinamosios. Įmonės, gaunančios didelį pelną, dažnai legaliai neparodo parduodamos produkcijos bei gautų už ją pajamų. Tuomet ir atsiranda tie šimtai tūkstančių eurų dėžutėje ir dalis algų vokeliuose… Kol nebus sutvarkyta apskaita, panaikintos visokios išimtys, tol nepasieksime tvarkos. Turėtų būti nacionalinis susitarimas, kuriam pritartų visuomenė, norinti normalių pensijų, algų, geros infrastruktūros. Jei to nėra, žmonės emigruoja.

Kaip pakomentuotumėte mūsų verslininkų norą atsivežti pigesnės darbo jėgos iš trečiųjų šalių? Aiškinama, kad reikia aukštųjų technologijų darbuotojų, tuo tarpu sąraše, pateiktame Vyriausybei, matome suvirintojų, statybininkų, siuvėjų profesijas.

Tai labai rizikinga. Matome iš kitų šalių pavyzdžių, kiek lėšų reikia skirti tų žmonių integracijai. O užaugę jų vaikai dažnai nepajėgia ar nenori mokytis ar dirbti. Jie nemoka šalies, kurioje gyvena, kalbos, nesistengia ar neapjėgia dirbti, laikytis įprastų elgesio ir bendravimo normų. Darbdavys, nusamdęs pigiau tokį darbuotoją, sutaupo, o visuomenė vėliau turi išleisti kelis kartus daugiau tokio žmogaus integracijai. Tačiau darbdaviui tai nerūpi, jam rūpi jo pelnas.

Imigracijos politika turi būti labai subtili ir netrumpalaikė, ji turėtų siekti pritraukti aukštųjų technologijų specialistų. O atsivežus statybininkų gali nutikti taip, kad sprogs nekilnojamojo turto burbulas, ir tų statybininkų nebereikės, jie bus atleisti. Kitur jie negalės dirbti dėl kalbos barjero. Ir kas tada?

Ar aukštosios technologijos užtikrins Lietuvos, kaip valstybės, sėkmingą vystymąsi?

Esame kol kas technologiškai pažangiausiųjų šalių periferijoje, tačiau turime Suomijos, kuri kažkada buvo silpna agrarinė šalis, pavyzdį. Tam reikia pastangų, reikia, kad valstybė investuotų į išsilavinimą, kad kuo daugiau gyventojų dirbtų aukštųjų technologijų srityje. Dabar yra biotechnologijos salelės – kelios gamyklos, kurios taip nėra paplitusios pasaulyje, bet turi ateitį. Panašiai prieš kelis dešimtmečius buvo ir su informacinių technologijų plėtra. Tos šalys, kurios joms teikė daug dėmesio, tokios kaip Pietų Korėja, vystėsi labai sparčiai. Valstybė turi investuoti į mokslą, studijas, palankias sąlygas studijuoti ir dirbti. Valstybė, steigianti laisvąsias ekonomines zonas, turėtų pasirūpinti ir jų infrastruktūra: vandentiekiu, keliais, elektra, lengvatine žemės nuoma, neišpūstomis patalpų nuomos kainomis. Labai svarbi ir socialinė apsauga.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.