Ar žinojimas, kas mūsų laukia ateityje, gali atnešti džiaugsmo pojūtį? Toks retorinis klausimas iškyla tuomet, kai susiduriama su įvairiais magijos elementais, siūlančiais žmogui pažvelgti į ateitį, teigiančiais galimybę koreguoti likimą, ar nurodančiais būdus, kaip pasiekti trokštamų rezultatų. Tačiau ar žmogus pats žino, ko iš tiesų trokšta, ir ar siekiamas rezultatas bus toji tikroji laimė? Iš tiesų, susiduriant su burtininkais, aiškiaregiais, maginiais operatoriais, pasiduodančiais norui valdyti savo gyvenimą su ezoterikos pagalba, iškyla klausimas, kokioje vietoje žmogus palieka savąjį santykį su Dievu? Kiek tvirtas lieka atsidavimas Dievo valiai ir kaip pasaulis keičiasi atidarius „stebuklingus“ burtų, apžavų, užkalbėjimų, užkeikimų vartus?

Žvelgdamas į magijos egzistavimo principus, kunigas G. Amorthas pastebėjo, jog „magija, kaip iškreipta religijos forma, būdinga pirmykštėms tautoms, egzistavo visais laikais ir gyvena kartu su skirtingomis religijomis visuose kraštuose“. Magija yra įsišaknijusi visur ir nepriklauso nuo kultūros, mokslo raidos, individų ar visuomenės ekonominės pažangos.

„Religijotyros žodyne“ magija apibūdinama kaip „idėjų, vaizdinių ir veiksmų sistema, pagrįsta įsitikinimu, kad egzistuoja antgamtinės jėgos ir ryšiai, kuriuos, o kartu ir gamtą, žmogus gali valdyti, jei žino ir moka atitinkamus žodžius ir veiksmus“. Stengiantis suvokti magijos ritualų procesus, pastebima, jog magija – „tai ne kas kita kaip ritualinis valios valdymas. Kartais ji gali nusmukti iki manipuliavimo kitų žmonių psichika, kai magas siekia pasiglemžti jų valią. Vis dėlto pagrindinis jos tikslas yra tam tikromis procedūromis, jų junginiais suintensyvinti natūralias žmogaus galimybes“.

Sakoma, jog egzistuoja dvi magijos rūšys: baltoji magija, kuri naudojama gėriui, ir juodoji magija, kuri naudojama blogiui. Baltoji magija arba „angelų magija“ – apeigos, siekiant angelų palankumo ir pagalbos. Juodoji magija – ritualai, kuriais siekiama iššaukti demonus. K. Agripa knygoje „Juodoji ir baltoji magija“ teigia, jog tikriausias kelias į juodąja magiją – noras viešpatauti, kai pasiryžtama žudyti. Juodojoje magijoje naudojamos neigiamą poveikį skatinančios maginės formulės, apeigos. „Savo esme juodoji magija yra šventvagystės ir žudymo derinys, siekiant visiems laikams iškreipti žmogaus valią ir gyvame žmoguje sukurti šlykščią velnio šmėklą“, teigia Levi. Egzorcistas kaip šėtono ginklus įvardija naikinimo galią, aiškiaregystę, spėjimo, susidvejinimo, gydymo galią. Toks asmuo naudojasi blogio jėgomis tiek, kiek įstengia pasipriešinti Dievo planui ir pasiaukoti piktajai dvasiai. „Be savęs paties, jis gali paaukoti savo vaikus, kitus asmenis, besikreipiančius į jį. Tokio veikimo padarinys yra pasibjaurėjimas viskuo, kas šventa“, – teigia Amorthas. Todėl asmuo, atliekantis šias praktikas, savanoriškai tampa šėtono tarnu.

Egzorcistų požiūriu, nėra baltosios ir juodosios magijos. Su šia nuomone sutinka ir satanizmo popiežiumi tituluotas A. Szandoras LaVey veikale „Šėtono biblija“, teigdamas, jog kiekvienas maginis ritualas, kad ir kokiu pavidalu pateiktas, skatinamas vidinio asmens ego, troškimo būti likimo valdytoju. Tačiau, kaip pabrėžia tėvas G. Amorthas, „kaimo burtininkas ar kokia senutė, pažįstanti tam tikras žoleles, kalba maldas ir nereikalauja jokio užmokesčio. Šiais atvejais nekyla jokio pavojaus ir nereikia leistis apgaunamiems žodžių. Kaip kad ir tuo, jog šie asmenys vadinami kaimo burtininkais ir burtininkėmis“.

Visais laikais atsiranda žmonių, kurie manosi gebą daryti įtaką kitiems. Tam dažniausiai naudojami kerėjimai, siunčiami užkeikimai. Kaip teigia R. Laurentinas, „kadangi egzistuoja natūralios nelaimės, kurios atsiranda dėl mūsų pačių nesuskaitomų klaidų, labai sunku identifikuoti burtus ir vertinti jų poveikį“. Žodžiu „kerai“ – nusakomas kenkimas kitiems per piktosios dvasios įsikišimą . Kaip teigiama „Transcendentinės magijos doktrinoje“, „kerėjimas – su apeigomis atliekama operacija, kurios tikslas kam nors pakenkti“. Užkeikimai – tai linkėjimas tam tikro poelgio ir iš to laukiamas reikiamas rezultatas, kai visa ko šaltinis yra piktoji dvasia.

Magijos atstovai naudoja priemones ir būdus, užkeikimus ir menus, gamtos ženklus, kuriais rodo nederamai smalsų, įžūlų norą įsiveržti į mums uždraustą dvasių pasaulį. Užkeikimo apeigos „veikia tik patį operatorių, ir jo kerėjimo (užkeikimo) tikslas – sustiprinti ir patvirtinti operatoriaus valią, atkakliai ir su jėga ją formuojant. Kuo sunkesnė ir šiurpesnė operacija – tuo ji veiksmingesnė ir įtvirtina valią proporcingai jos nugalėtai pasipriešinimo jėgai“. „Prakeikimo magija, grindžiama idėja, kad žmogui, gyvuliui ar kokiai nors veiklai įmanoma pakenkti atitinkamais piešiniais ir įsivaizduojamais veiksmais.“

Prakeiksmas kaip užkeikimo rūšis, kai ištariami pikto linkintys žodžiai, ypač kai prakeikiantįjį ir prakeikiamąjį sieja kraujo ryšys, gali turėti siaubingų padarinių. Užkeikimo nužiūrint metu vyksta užkerėjimas, pasitelkiama piktoji dvasia kenkti konkrečiam asmeniui. Dažniausiai naudojamas būdas – užkeikimas per daiktus. Tam tikrais ritualais „įkraunamas“ daiktas pritraukia piktųjų dvasių veikimą. Piktoji dvasia nepasilieka tame daikte, tačiau pasirinktas daiktas kenkia konkrečiam asmeniui, siekdamas per užkerėjimo apeigas numatyto tikslo. Kad užkerėtasis daiktas galėtų kenkti asmeniui, daiktas privalo turėti sąlytį su juo. Kaip teigia kunigas B. Kocanda OFMConv, „dažniausiai kerų veikiami taškai yra galva ir skrandis“.

Galva yra puolimų taikinys, kuris nuolatos atakuojamas. Pagrindinis puolimas vyksta naktį, kadangi dėl pasyvios būsenos miegantį asmenį piktoji dvasia gali veikti žymiai laisviau. Todėl norėdami išgauti gebėjimą mąstyti naikinantį rezultatą, kuris palaipsniui atsiliepia ir visam kūnui, į pagalves dedami užkerėti daiktai. Kaip teigia egzorcistai, atliekant tyrimą pagalvėse arba čiužiniuose randama įvairių daiktų: spalvotų sumazgytų kaspinų, geležies arba medžio gabalėlių, kraujo krešulių. Dažnai nutinka taip, kad praskleidus pagalves ar čiužinius šie svetimkūniai nepastebimi, kol neapšlakstoma šventintu vandeniu ar nepridedamas šventųjų paveikslėlis.

Taip pat naudojamas tiesioginis piktosios dvasios veikimo būdas, kai asmeniui, kuriam norima pakenkti, patiekiamas maistas arba gėrimas, turintis sukelti norimus padarinius. Kunigo G. Amortho teigimu, kenkimo veiksmingumas priklauso ne tiek nuo panaudotos medžiagos, kiek nuo noro pakenkti veikiant demonui. Gaminant maistą ar gėrimą, pridedant įvairiausių priedų, kalbamos formuluotės, kuriomis kreipiamasi į demonišką pasaulį. „Beveik visuomet tokiu būdu paveiktas asmuo, be kitų negalavimų, kenčia būdingus skrandžio skausmus, kuriuos egzorcistai pajėgia gerai atskirti ir kurie pranyksta išplovus skrandį ar žarnyną.“ Kaip pažymi egzorcistai, užkerėjimo metu siekiama išskirti, sukelti ligas, kad asmuo įsimylėtų, privestų asmenį iki susinaikinimo.

Kunigai griežtai pasisako prieš amuletų nešiojimą, nes tai yra su savimi nešiojami burtai. Nesuvokiantiems amuletų paskirties asmenims tokie daiktai gali pasirodyti paprasti, nieko nereiškiantys papuošalai, tačiau „magiškieji elementai“ tam tikru laiku gali tapti „energijos katalizatoriais“. „Amuletas yra daiktas arba jo atvaizdas, tuo tarpu talismanas gali būti simbolinis ženklas, abstraktaus piešinio atspaudas, alfabeto raidės ir pan“.

„Egzistuoja indiški, egiptietiški ir graikiški taismanai, kabalistiniai senųjų ir šiuolaikinių judėjų sukurti medaliai, gnostinės gemos su abraksu, bizantiniai amuletai, paslaptingos Slaptųjų draugijų narių naudotos monetos, kartais vadinamos orgijų žetonais, tamplierių medaliai ir masonų papuošalai.“ Talismanų dažniausiai prašo nelaimingi žmonės, kai jaučiasi nuskriausti likimo. „Daugiausia magai su užkeikimais, prakeiksmais ir blogu likimu kovoja amuletais ir talismanais.“ Siekdami geresnės gyvenimo kokybės, žmonės nešiojasi negatyvius užtaisus, kurie gali dar labiau pakenkti ne tik jiems, bet ir jų šeimos nariams. Paruošiant talismanus, anot kunigo G. Amortho, naudojamas smilkymas, tačiau tai yra piktajai dvasiai paaukotas smilkymas, kuris yra visiškai priešingas liturginiam kultui. Talismanų gamintojai vadovaujasi valandomis, kurios nurodo, kokia planeta valdo tam tikrą paros laiką. Naudoja medžiagas, pavaldžias planetų veikimui. „Gaminant amuletus, didelė svarba teikiama prielaidai, kad jame įtaisytas tam tikras daiktas veikia astralinėje plotmėje – nematomoje, paslaptingoje dvasinėje plotmėje, kurioje yra žmogus.“

Išskiriamios trys pagrindinės priežastys, kurios skatina asmenį kreiptis į „magijos pasaulį“: tai baimė, smalsumas, galios. Kaip atkreipė dėmesį tėvas G. Amorthas, „kai menksta tikėjimas, tuomet daugėja prietarų“.

Kreipdamasis į burtininkus ar magus asmuo, kuris tikisi išspręsti savo problemas, gali patekti į demono žabangas. Jei asmuo, kuris pavedė burtininkui atlikti tam tikrą darbą, paaukoja auką, vykdo burtininko nurodymus – su šėtonu sudaro sąjungą, turinčią blogų padarinių kūnui ir sielai. Egzorcistas G. Amorthas teigia, jog Šventajame Rašte yra daugybė nuorodų, nukreiptų prieš magiją ir burtininkus. Tokiu būdu Dievas įspėja, jog vienas iš dažniausių demono veikimo būdų yra magija, kurios veikimu siekia pavergti žmogų ir jį apkvailinti. „Užsiiminėjantis magija žmogus mano, jog moka naudotis aukštesnėmis jėgomis, tačiau iš tiesų jos pavergia žmogų.“ Senojo Testamento Išėjimo knygos „Visuomeniniuose nuostatose“ rašoma: „Nepaliksi gyvos kerėtojos“ (Iš 22, 17). Kunigų knygoje girdime: „Vyras ar moteris, iššaukiantys dvasias ar užsiimantys kerėjimu, bus nubausti mirtimi. Jie turi būti užmušti akmenimis – jų kraujo kaltė kris ant jų pačių“ (Kun 20, 27).

Šventajame Rašte teigiama, kad žmogus gali užmegzti ryšį su transcendentiniu pasauliu (Dan 2, 2). Biblijoje, kaip apie savaime suprantamą reiškinį, kalbama, kaip Dievas ir žmogus peržengia erdvės ir laiko ribas. Pranašas Elijas savo malda pažadina vaiką gyvenimui (1 Kar 17, 17–22), Petras spontaniškai pagydo paralitiką (Apd 3, 1–9), Paulius pakelia mirtinus gyvatės įkandimus (Apd 26, 1–6), taip pat neįprastai gydo ligonius ir apsėstuosius (Apd 19, 11–14). Visi šie stebuklai, kuriuos Dievas darė per asmenį – ne magijos, bet tvirto tikėjimo rezultatas. Jėzus Kristus ėjo vandens paviršiumi (Mt 14, 25), nuspėdavo ateitį (Mt 17, 27), prikeldavo mirusius (Jn 11, 1–45).

Religija apibrėžiama kaip prašymas, dėkojimas, garbinimas, o magija – kaip dominavimas antgamtinių jėgų ir esybių atžvilgiu ar jų valdymas.

Šventasis Raštas neteigia, jog reikia bijoti velnio, bet pabrėžia, kad turime jam priešintis, ir jis bėgs nuo mūsų (Jok 4, 7). Taip pat Bažnyčios mokymas įspėja, kad užkerėjimo atveju nebūtų kreipiamasi į burtininkus ar kitus asmenis, nevykdančius Bažnyčios patikėtos tarnystės, liepia nesivadovauti prietarais bei jokiomis neleistinomis priemonėmis. „Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja savo sūnų ar dukterį ugnimi, ar kuris užsiima būrimu, ar yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, ar kuris tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, ar kuris teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas yra pasibjaurėtinas Viešpačiui, už tokius bjaurius darbus Viešpats pašalina tautas tau iš kelio“ (Įst 18, 9–12).

Nors magija pasireiškia įvairiomis formomis, tačiau jos padariniai, kaip teigia kunigas egzorcistas G. Amorthas, visuomet yra tie patys – „žmogaus atitolimas nuo Dievo, jo įtraukimas į nuodėmę bei dvasinę mirtį“. Šėtono tikslas – įstumti žmogų į nuodėmę, nerimą, susvetimėjimą ir neviltį. „Demoniškoji dvasia elgiasi kaip priešas, siekiantis nugalėti ir apiplėšti.“ Todėl, naudodamasis žmogaus patiklumu, smalsumu, kenkia pačiam asmeniui per jo neatsargumą. Tačiau burtai dažnai dėl įvairių priežasčių nepasiekia savo tikslo, nes Dievas paprasčiausiai to neleidžia, arba asmuo yra gerai apsaugotas maldos bei gyvenimo vienybėje su Dievu.

Magija nėra žaidimas, laisvalaikio praleidimo ar kasdienybės užpildymo būdas. Kontaktuodamas su dvasiniu pasauliu maginėmis apeigomis, save laikydamas kaip laidininką žemėje, asmuo praranda Jėzaus kraujo apsaugą, kuri sulaiko šėtoną ir neleidžia jam vykdyti savo darbų. Iš pradžių asmuo, manipuliuodamas kitais, tampa tuo, kuriuo manipuliuoja piktoji dvasia. „Toks žmogus, norėdamas visiškai pasveikti, privalo ryžtingai priešintis savo polinkiams, ir viduje juos nugalėti, kad gautų atpirkimą ir išganymą.“ Magija užsiimančio asmens atsivertimo į krikščionybę metu bendradarbiauti pasikviestos dvasinės jėgos pradeda atvirai rodyti savo piktą veidą, siekdamos sunaikinti buvusį bendradarbį, kad neliktų piktųjų dvasių klastingą veiklą demaskuojančio liudininko.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.