Mikelandželas, Adomo sukūrimas, XVI a.

Pradžios knygoje rašoma, kaip Dievas per šešias dienas sukūrė pasaulį, kaip iš dulkių sutvėrė žmogų. Mokslininkai visatos atsiradimą linksta aiškinti Didžiojo sprogimo teorija, žmogaus – evoliucija. Ar Biblijos pasakojimai ir mokslo hipotezės suderinami? Kaip skaityti Pradžios knygos tekstus? Kokia jų prasmė?

Šiais klausimais kalbėta prieš savaitę vykusiame Josepho Ratzingerio knygos „Pradžioje Dievas sukūrė“ pristatyme. Tai naujausia popiežiaus emerito Benedikto XVI į lietuvių kalba išversta knyga, tikra egzegezės klasika, skaitytojams suteikianti daugiau aiškumo apie biblinius tekstus sukūrimo tema.

Kaip skaityti Pradžios knygą?

Biblistės doc. dr. Ingridos Gudauskienės nuomone, apimtimi menkutėje knygelėje – esminės Biblijos skaitymo pamokos. Pirmoji – perskyra tarp formos ir turinio. Norint adekvačiai perskaityti tekstą, svarbu suvokti, su kokios literatūrinės formos tekstais susiduriame. Laidotuvių raudos neskaitome taip pat kaip vestuvių giesmės. Sukūrimo tekstai yra įvilkti į mito formą, teigia I. Gudauskienė. Pirmo ir antro Pradžios knygos skyrių pasakojimai labai skiriasi, nes pasiekė mus iš skirtingų laikotarpių, tarp jų yra apie trijų šimtų metų atstumas, ir gimė jie skirtingose aplinkose.

Pirmasis, kaip šiandien sutaria egzegetai, atsirado greičiausiai Babilonijos tremties laikotarpiu, t. y. VI a. prieš Kristų, arba iškart po tremties. Tai teologiškai brandus tekstas, kuriame ryški mesopotamiškosios mitologijos, kalbėjusios apie pasaulio kilmę, įtaka. Mesopotamija – kraštas tarp dviejų upių, Tigrio ir Eufrato, tad tos aplinkos žmogus dažnai išgyvendavo potvynius, ir jam buvo svarbus klausimas apie Žemės atsiradimą.  „Šiame pasakojime apie kūrimą matome pirmapradį chaosą, vandenyną, tamsą, ir pamažu Žemė išnyra iš vandenų apsemties“, – komentuoja mokslininkė. Literatūriniu požiūriu pirmasis pasakojimas – himniška proza. Antrasis pasakojimas apie sukūrimą – archajiškenis, greičiausiai buvo parašytas IX a. pr. Kr. Tikėtina, kad jis parašytas Kanaane, kur nebuvo tokios potvynių patirties kaip Mesopotamijoje, todėl pasakojimas prasideda ne nuo viską gaubiančių vandenų, o nuo dykumos. Dykynėje pamažu atsirado sodas, buvo apgyvendintas. Pasaulio atsiradimo vaizdinys jame pateikiamas visai kitoks.

Doc. dr. Ingrida Gudauskienė / Asmeninio archyvo nuotrauka

Ties Biblinio teksto forma J. Ratzingeris nesustoja ir klausia apie jo prasmę. Pirmajame Pradžios knygos skyriuje pasakojama apie galingo Dievo užmojį, kuris įgyvendinamas labai ramiai. Kūrinija įsteigiama pamažu, dėsningai, taikiai Dievo žodžio galia. „Dievas tarė“ ir vis kažkas atsirado. Kodėl Babilonijos tremties metu pabrėžtinai akcentuojama Dievo žodžio galia? Todėl, kad jame buvo sutelkti visi pažadai Izraelio tautai, aiškina biblistė, o Babilonijos tremties metu atrodė, kad visi jie žlugę. Todėl pasakotojas griebiasi galingo vilties mosto, tremtį patiriančiam žmogui bylodamas, kad Dievo žodis paslaptingu būdu dar prasiverš istorijoje. 

Trečioji J. Ratzingerio pamoka, anot I. Gudauskienės, yra apie visuminę prieitį prie Biblijos. Krikščionis, skaitydamas Bibliją, žino, kad nuo pirmojo puslapio yra vedamas į Jėzaus Kristaus įvykį, net jei apie jį nerašoma. „Svarbu daryti jungtis tarp prasminių dalykų, kuriuos atrandame bibliniuose tekstuose, ir tų, kurie atsiveria Jėzaus Kristaus įvykyje“,  – kalba mokslininkė. Pavyzdžiui, sujungę pirmojo sukūrimo pasakojimo Dievo žodžio teologijos proveržį su Naujuoju Testamentu, matome, kad įsikūnijęs Dievo Žodis Kristus, kaip ir Dievo žodis kūrimo eigoje, transformuoja tikrovę, perkeisdamas chaoso elementus, suteikdamas kokybiškai naują kryptį.

Ar mokslinės teorijos prieštarauja tikėjimui sukūrimu?

Dar XVIII a. prancūzų matematikas, astronomas Pierre Laplace suformulavo teiginį, kad Dievas yra nereikalinga hipotezė. Geriausiu atveju Dievas laikytas laikrodininku, užsukusiu visatos mechanizmą, kuris toliau dirba nepriklausomai. Tačiau naują požiūrį ir domėjimąsi visatos atsiradimu pateikė Didžiojo sprogimo teorija, kuri, kaip teigia Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto profesorius Egidijus Norvaišas, įstatė mokslą į istorinę vagą, su ja radosi istorinis požiūris į visa, kas yra. Pagal šią teoriją, kuri dabar mokslininkų beveik visuotinai priimama, maždaug prieš 13,7 milijardo metų įvyko Didysis sprogimas. Pradžioje buvo milžiniška energijos sankaupa, kuri plėtėsi ir augo pagal fizikinius dėsnius, kūrėsi erdvė ir laikas. Pirmiausia atsirado protonai ir neutronai, po to – branduoliai, atomai, žvaigždės ir galaktikos. Teoriją pasiūlė belgų kunigas Georges Lemaître apie 1927 m., nuo to laiko ji vystėsi, ir šiandien ją priima ir tikintieji, ir netikintieji. Teorijos sužavėtas popiežius Pijus XII norėjo ją oficialiai pripažinti, tačau Lemaître‘as buvo prieš mokslinės teorijos ir tikėjimo painiojimą. Negalima teigti, sakė jis, kad mokslinės teorijos paaiškina Bibliją ar atvirkščiai.

Prof. dr. Egidijus Norvaišas Teorinės fizikos ir astronomijos instituto nuotrauka

Šiandien mums juokinga tai, kuo tikėjo babiloniečiai, šumerai, senovės žydai, o po kelių tūkstančių metų iš mūsų gali juoktis, kad tikėjome Didžiuoju sprogimu, kvarkais, stygomis. Filosofas, filologas doc. dr. Naglis Kardelis teigia, kad, nors mokslas yra praktiškai efektyvus, jis nėra absoliučiai teisingas, nereikia jam kelti tokių lūkesčių. Klaidinga manyti, kad iš empirinių faktų galima išvesti teorijas, mat pastarosios yra kuriamos deduktyviai, t. y. turint pamatinius principus. Žodis „hipotezė“ turi ir stiprumo, ir trapumo. Graikų kalboje jis reiškia įdėti į pamatą, numano pagrindą, ant kurio laikosi visa kita. Tačiau įsteigti tą pamatą ar įtarti jį esant mes turime patys valios aktu. Nėra kito būdo parodyti, kad teorija mokslinė, kaip tik ją paneigti arba, tariant sero Karlo Raimundo Popperio žodžiais, falsifikuoti. Tokias teorijas kaip Didžiojo sprogimo, evoliucijos ir kitas laikome mokslinėmis tik tuo atveju, jei jos iš principo ateityje gali būti neteisingos. Pasak filosofo, istorija rodo, kad dažniausiai su teorijomis taip ir atsitinka, jos patenka į mokslo šiukšlyną, iškeliamos kitos. Yra teorijų, pavyzdžiui, Ptolemėjo, kurios šiandien laikomos neteisingomis, tačiau praeityje neblogai aprašė dalykų padėtį ir tiko žmonių reikmėms.

Mokslininkai tikisi, kad netrukus gali būti sukurta „visko teorija“ (angl. theory of everything), kuri padėtų galutinį tašką aiškinant visatos fizinius pamatus. Tačiau tiksliai negalima pasakyti, nei kada tokia teorija bus sukurta, nei kas yra fizikiniai dėsniai kaip tokie, ar jų skaičius begalinis. „Yra daugybė dalykų, kuriuos šiuolaikinis žmogus, mažai susipažinęs su mokslu, laiko savaime suprantamomis duotimis – laikas, erdvė, medžiaga, materija. Nekalbant apie kvazarus, kvarkus, lazerius, mazerius, stygas, Higso bozoną ir pan. Tai yra paauglių, Z kartos, žargonas. Jie skaito portalų antraštes ir mano, kad seka priešakinį mokslo frontą. Iš tiesų jie nieko nežino, nes, kuo labiau gilinamės, matome, kad tai tik vaikščiojimas patamsiais, – kalba N. Kardelis. – Daugelis šiuolaikinių teorijų, ypač kosmologijos, nelabai gali būti patikrinamos empiriškai. Negalime įdėti visatos į laboratoriją, atlikti eksperimentų. Todėl jos išlieka metafizinės teorijos.“

Filosofo teigimu, senovės šumerų, babiloniečių, žydų pasaulio atsiradimo vaizdiniai yra vienoje gretoje su šiuolaikiniais teorinės fizikos konstruktais. Visa tai – hipotezės, kurių nereikia nurašyti. Jos įdomios, nes suteikia galimybę matyti pasaulį tam tikru kampu, juk, nekeldami hipotezių, negalėtume nė žingsnio žengti. „Visas mūsų gyvenimas yra kreipiamas tam tikros hipotezės ar hipotezių visumos. Nėra mąstymo, kuris būtų visiškai beprielaidinis, savaime suprantamas, akivaizdus“, – sako N. Kardelis.

Doc. dr. Naglis Kardelis

Evgenios Levin nuotrauka

Platonas „Timajuje“ parodo, kad pasaulio atsiradimą galima aiškinti iš proto perspektyvos ir iš medžiagos perspektyvos, svarsto, kaip pasaulis atsirado veikiant dieviškajam protui ir neišvengiamybei.  Jis pateikia dvi pasaulio sutvarkymo schemas, kurios papildo viena kitą. „Platonas nori pasakyti, kad pasaulį galime aiškinti iš proto, informacijos, dvasios perspektyvos ir iš materijos, medžiagos, būtinybės perspektyvos. Graikai mąstė apie dvasią, protą kaip laisvės stichiją, o medžiaga, materija buvo suvokiama kaip būtinybės plotmė“, – komentuoja N. Kardelis. Jau Platonas suvokė, kad bet koks bandymas paaiškinti pasaulio atsiradimą gali būti laikomas viso labo tikėtinu mitu. Tai nėra tiesa, tačiau ir ne pasaka,  o bandymas suvokti tiesą, sukurti tiesos kaip provaizdžio atvaizdą. Ši Platono nuostata, anot filosofo, tinka aiškinant ir biblinį pasaulio sukūrimą.

Kreacionistai klysta?

Mokslinio kreacionizmo, JAV atsiradusios mąstymo srovės, labiausiai paplitusios tarp protestantų, šalininkai teigia, kad, atmetus Pradžios knygos pasakojimo tikrumą, neliks pagrindo tikėti, jog tai, kas aprašyta Naujajame Testamente, vyko iš tikrųjų. Anot jų, Biblijos pasakojimai yra moksliškai teisingi, ir Žemė yra kokių 6 tūkst. metų senumo.

I. Gudauskienė teigia, kad svarbiausia vengti kraštutinumų, tokių kaip bandymas sutapatinti šešias dienas iš biblinio pasakojimo apie kūrimą ir šešis geologinius Žemės periodus. Vienas kraštutinumas  – traktuoti Biblijos pasakojimus kaip absoliučią mokslinę ir istorinę tiesą. Kitas – teigti, kad Pradžios knyga neturi nieko bendra su tikrove. „Negalime Biblijos nurašyti kaip istorinio šaltinio, nes tai yra vienas iš labai svarbių istorinių šaltinių ne tik to meto žydų, bet ir kitų tautų istorijai pažinti. Biblijoje randamus faktus dažnai patvirtina ir įvairūs nebibliniai šaltiniai“, – sako ji. Biblija nekalba, kaip atsirado pasaulis, kaip buvo sukurtas žmogus. Tai teologinė trilogija, kalbanti apie tai, kas yra Dievas, žmogus, pasaulis, ir kokie saitai tarp jų. „Skaitydami Bibliją, turime nutolti nuo klausimo, kaip viskas atsirado, ir eiti klausimo, kokia visa ko prasmė, linkme“, – teigia I. Gudauskienė.

„Principo lygmeniu kreacionistai pasako daugiau tiesos nei evoliucionistai“,  – komentuoja N. Kardelis. Nors konkrečius faktus, kaip pavyzdžiui, jauną, vos 6 tūkst. metų visatos amžių, kreacionistai aiškina prastai, esmę suvokia geriau, sakydami, kad kūryba negali būti redukuojama iki aklo stichinių jėgų veikimo. Anot filosofo, mes, šiuolaikiniai žmonės, esame pedantiški, linkę dėmesį skirtį detalėms, todėl prie kreacionistų kabinėjamės labiau nei prie evoliucionistų. Apskritai kiekviena teorija reikalauja tikėjimo akto tiek iš religingų žmonių, tiek iš ateistų.

J. Ratzingerio knygą „Pradžioje Dievas sukūrė“ galima nusipirkti internetiniame knygyne.