Pristatome naujausių knygų vaikams apžvalgos 2-ąją dalį.

Rachel Renée Russell „Prietrankos dienoraštis 11. Ne itin draugiškos priešės istorija“. Vilnius: „Alma littera“, 2017 m. Vertė Lina Būgienė.

Man pačiai vardas (ar pravardė) „Prietranka“ ne prie širdies. Nors mėgstu iš savęs pasijuokti ir retsykiais pavadinti save kerėpla ar kaip kitaip, visgi nenorėčiau, kad tokiomis save laikytų mano dukros ar kas kitas jas taip pravardžiuotų.

Skaitydama svarsčiau, koks tos „Prietrankos“ vardas originalo kalba ir ką galvojo autorė, taip pavadindama pagrindinę veikėją. Nepaisant to, pradėjusi skaityti maloniai nustebau. Knygelę skaityti lengva, o ir turiniu sudominti autorei pavyksta iki pat pabaigos.

Man labai patiko tai, kad autorė leido „Prietrankai“ sėkmingai išsikapstyti iš įvairiausių nemalonių situacijų – pagalvojau, kad mergaitėms, kurios šią knygą skaitys, tai gali įkvėpti stiprybės, pasitikėjimo savimi bei padėti nesijausti vienišoms.

Mano akimis, „Prietranka“ iš tikrųjų gali būti puikus pavyzdys vyresnėms pradinukėms ar jaunesnėms paauglėms (knygos nugarėlėje nurodyta, kad knyga rekomenduojama 9–13 metų skaitytojams) – juk ji tokia draugiška, išradinga, emocinga ir vis dėlto besimokanti valdyti savo emocijas.

Man patiko dar ir tai, kad „Prietranka“ kaip tik tokia, kokia, mano manymu, ir turėtų būti 9–13 metų mergaitė: nors bendraujanti su berniukais, tačiau meilės intrigų nemezganti. Tai tiesiog puiku, nes tokio amžiaus mergaitės dar spės pereiti ir įsimylėjimų bei varžymosi su kitomis mergaitėmis dėl berniukų simpatijų etapus, o kol kas yra ir kitų įdomių bei spręstinų klausimų.

Kita vertus, man šiek tiek kliuvo tai, kad iliustracijose visos merginos labai gražios, nuostabių veido bruožų, lieknos, ilgomis kojomis ir trumpais sijonėliais. Galima pagalvoti, kad kitokios merginos ir negalėtų būti. Ko gero, tokia išvaizda galėtų jaunosioms skaitytojoms sužadinti norą į tas ilgakojes trumpasijones lygiuotis ar nusivylimą savimi, jei to padaryti nepavyksta.

Isla Fisher „Vadovauja pašėlusi auklė“. Vilnius: „Alma littera“, 2017 m. Vertė Ina Jakaitė.

Knyga traukte įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių. Skaitydama nejučia prisiminiau knygas apie Merę Popins, nors iš tiesų auklė Mardžė į Merę Popins panaši nebent tuo, kad yra nepaprasta ir vaikams geba atskleisti visai kitokį pasaulį, nei jie įpratę matyti. Skaičiau ir žavėjausi auklės kūrybiškumu, galvodama, kad šią knygą būtų verta paskaityti esamoms ar būsimoms auklėms.

Nors vietomis auklės išmonė pristatoma kiek nerealistiškai (sakykime, kalbant apie auklės vaikams demonstruojamus triukus), iš jos tikrai galima pasimokyti gebėjimo kurti fantastiškiausias istorijas, kurių klausydamiesi vaikai nesipriešina net nemėgstamiausiems dalykams: prausimui, brokolių valgymui, mokymuisi groti muzikos instrumentais.

Skaitydama susimąsčiau, ar tik man pačiai nebūtų naudinga tapti kūrybiškesnei, dažniau prisiminti tai, koks yra įvairių kasdienių veiklų tikrasis tikslas (ar svarbu „teisingai“ apsirengti ir dėl to nuolat su vaikais ginčytis, ar leisti jiems išsirinkti tai, kas patinka, ir kartu tuo pasidžiaugti; ar būtina valgyti taip, kaip „reikia“, o gal leisti vaikams pradėti nuo deserto, užbaigiant brokoliais ar kitu sveiku maistu).

Trumpai tariant, ši knyga yra lyg trumpas ir lengvas vadovėlis, padedantis kitaip pažvelgti į kasdieninius tėvystės iššūkius. Rekomenduoju auklėms, auklėtojoms, tėčiams, mamoms, seneliams ir visiems, kas augina ir bendrauja su ikimokyklinukais bei pradinukais. Ir, žinoma, vaikams (mano manymu, labiausia tiktų pradinukams), tik galvoju, ar paskaitę jie nepradės prašyti mamų ir tėčių, kad šie rastų antrą Mardžę.

Holly Webb „Pasišiaušęs šuniukas“. Vilnius: „Alma littera“, 2017 m. Vertė Dangirutė Giedraitytė.

Kol prisiruošiau pradėti skaityti, knygą nusičiupo mano dešimtmetė dukra. Ji man knygą apibūdino kaip istoriją apie mergaitę, kuri pasiima auginti šuniuką ir juo rūpinasi.

Pati ne kažin ko iš šios knygos tikėjausi, todėl pradėjusi skaityti nustebau – knygos turinys pasirodė esąs visai kitoks negu viršelio iliustracija: istorija buvo įdomi, „kabinanti“, ir perskaičiau, galima sakyti, vienu atsikvėpimu – kaip pradėjau, taip ir „keliavau“ per knygos puslapius, kol užverčiau paskutinįjį.

Tai pasakojimas apie mergaitės meilę iš prieglaudos paimtam šuniukui, bet ne tik – kartu tai istorija apie baimę būti atstumtam, pavydą, gebėjimą atleisti ir susitaikyti bei tai, ką reiškia tapti draugu ir juo išlikti.

Džiugu ir tai, kaip gražiai sutaria pagrindinės veikėjos šeima. Gražus, sklandus pasakojimas, iš kurio nejučiomis galima daug ko pasimokyti.

David Walliams „Blogiausi pasaulio vaikai“. Vilnius: „Tyto alba“, 2017 m. Iš anglų kalbos vertė Lauryna Butrimienė.

Knyga, kuri sudarė prieštaringą įspūdį: viena vertus, patrauklus viršelis, lengvai skaitomas šriftas ir daug gražių, įdomių iliustracijų, kita vertus, nuviliantis knygos turinys.

Kaip suprantu, knyga turi mokomąją paskirtį vaizdžiai paaiškinti vaikams, koks elgesys yra nepriimtinas ir kokių pasekmių gali sulaukti netinkamai besielgiantys vaikai. Deja, man pačiai knygoje pateikiami netinkamo elgesio pavyzdžiai (seiliojimasis, snargliai, utėlės ir prarūgusių šiukšlių kaupimas kambaryje) kėlė kone pasibjaurėjimą.

Atrodo, kad autorius stengėsi netinkamą elgesį parodyti ypač nepatraukliu būdu, vietomis aiškiai hiperbolizuodamas. Skaitydama negalėjau suprasti, ką sau galvojo Sofijos mama, leisdama mergaitei per dienų dienas žiūrėti televizorių ir šlamšti, o Gertrūdos mama – leisdama Gertrūdai prikaupti pilną kambarį šiukšlių ir dėvėti dvokiančias kojines.

Sakyčiau, kad, nors knyga savo išvaizda patraukli, bet skaityti ją nėra malonu. Gal tokie pasakojimai jaunuosius skaitytojus ir įtikintų elgtis mandagiau ir klausyti tėvų, bet galima būtų to pasiekti ir ne tokiu radikaliu būdu.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.