Violončelininkas, kompozitorius, prodiuseris, dainų autorius, dainininkas Arthuras Russellas.

Po savo atrinktų naujausių mėnesio albumų apžvalgų kartais sulaukiu komentarų iš serijos „visa nauja muzika yra kaip išsivadėjęs mineralinis“. Tokia nuomonė turi teisę egzistuoti, ir aš ją besąlygiškai gerbiu. Dar daugiau, ne kartą esu minėjęs, kad muzika jau yra išgyvenusi savo geriausius laikus, kitaip tariant, ji pasibaigusi, jos traukinys nuvažiavęs. Viskas, kas aidi dabar, tėra tas dundesys, kuris dar ilgai girdėti pridėjus ausį prie įkaitusių bėgių.

Tačiau yra ir kita tokio požiūrio pusė. Jei imsime atidžiai žvelgti į muzikos istoriją, pamatysime, kad kiekviena epocha apie tuo metu šiuolaikine buvusią muziką mąstė labai panašiai. Ir ne tik muziką, daugumą meno formų. Nesąmonės, iškrypimai, nesuprantami ir niekam neįdomūs, dekadentiški – tai tik vieni iš daugelio epitetų, kuriuos amžininkai taikė visiems, pradedant nesuprastu Bachu, baigiant džiazo muzika, „The Rolling Stones“, pankroku, hip-hop, IDM. Ir tik laikas visada parodo, kas yra kas. Mes negalime atpažinti ir įvertinti genijaus be laiko distancijos.

O laiko ir genialumo santykis yra įdomus. Paprastai genialūs kūrėjai laikui nepavaldūs, nepriklausomi nuo jo ir amžininkų būna dažniausiai visiškai nesuprasti. Kokiu tikslu jie pasiunčiami savo paprastai trumpiems gyvenimams į mūsų tarpą? Atidaryti duris. Net kai mes patys nematom, nei kur tos durys, nei kad jos uždarytos... Tik po kurio laiko ateina vaiskus aiškumas, kad jei šis Durininkas nebūtų laiku pravėręs nematomas duris, mūsų inertiškos didenybės nebūtų ten, kur yra. Neklausytų Tos muzikos, nematytų Tų filmų, Tų paveikslų, nepadarytų Tų atradimų ir nesuvoktų Tų dėsnių.

Būtent apie tokį Durininką šiandien ir noriu trumpai papasakoti. Tai žmogus, genialus kūrėjas, kurį atradau visai neseniai, tačiau per tą trumpą laiką jis nupurtė mane savo grožiu tiek kartų ir padarė tokią įtaką, kokią padaro retas kūrėjas. Ir, regis, ne mane vieną. Pasaulis tik dabar, tik labai po truputį pradeda girdėti Arthurą Russellą.

Arthuras gimė 1951 metų gegužės 21 dieną. Balandžio 4-ąją 1992-aisiais menininkas paliko šį pasaulį. Mirė jis beveik niekam nežinomas, be cento kišenėje, beveik visiškai netekęs tariamo tariamos realybės suvokimo. Paskutiniai jo ištarti žodžiai vyresniam ir jo niekada nesupratusiam broliui buvo „Ar tu tuo tikras?“

Arthuras Russellas paliko vos vieną studijinį albumą. Tačiau po mirties jo bute buvo atrasta 800 muzikos įrašytų juostų ritinių, keli šimtai audiokasečių, šimtai lapų poezijos. Prieš gerą dešimtmetį jo archyvas imtas tvarkyti, ir į dienos šviesą vienas po kito ėmė lįsti nauji albumai. Žinoma, išleista vis dar tik mažoji dalis.

Ir nors šiuo metu visame pasaulyje suskaičiuojama apie 400 Arthurui Russellui skirtų interneto svetainių, blogų, jo genialumas vis dar tik imamas įsisąmoninti. Kalbama, kad jis savo kūryba ne tik peršoko savo laiką. Tai visiškai akivaizdu. Visai gali būti, kad jo muzikinis mąstymas laiką peršoko kone puse amžiaus. Bent jau tokios nuomonės laikosi Arthurą pažinoję ir dažnai savo namuose glaudę bičiuliai kompozitoriai Philipas Glassas, Steve‘as Reichas. O štai geras Arthuro draugas poetas Allenas Ginsbergas jį atvirai vadino savo didžiausiu įkvėpimo šaltiniu, žmogumi, išmokiusiu muzikos ir keisčiausiu, bet nuostabiausiu XX amžiaus dainarašiu.

Pats Arthuras buvo violončelininkas, kompozitorius, prodiuseris, dainų autorius, dainininkas, eksperimentinės, indiškos ir klasikinės muzikos žinovas, Niujorko avangardo scenos veikėjas ir tuo pat metu aistringas disco (!) muzikos gerbėjas. Tai, ko gero, vienintelis kompozitorius pasaulyje, siejamas ir su disco muzikos scena, ankstyvuoju didžėjavimu, ir tuo pat metu su minimalistine akademine, net su folk muzika!

Didelę dalį savo kūrinių jis sukūrė gyvendamas vadinamojoje Virtuvėje („The Kitchen“). Tai buvo savotiškas nekomercinis tarpdisciplininių menų ir skvotų centras, pastatas tarp Dešimtosios ir Vienuoliktosios aveniu Manhatene, kur trynėsi, kūrė daugybė iškilių epochos menininkų. Užtenka paminėti Philipą Glassą, Laurie Anderson, Peterį Greenaway, Michaelą Nymaną, Steve‘ą Reichą, Fredericą Rzewskį, Brianą Eno, Davidą Byrne‘ą. Kai kurie iš Virtuvės vaikėzų (kaip aukščiau paminėti) tapo ryškiomis meno pasaulio žvaigždėmis. Kiti – nėrėsi iš kailio, kad išgyventų, kūrė, darė viską, kad juos išgirstų, tačiau bergždžiai. Tarp pastarųjų buvo Arthuras Russellas.

Nepadėjo jam net kolaboracijos su garsiais bičiuliais, kurie iš visų jėgų bandė Arthurą ištempti į rampos šviesą. Būdamas gyvas jis koncertavo su jau minėtais S. Reichu, Ph. Glassu, „Talking Heads“, didžiąją gyvenimo dalį artimai draugavo ir koncertavo su A. Ginsbergu, kurį išmokė muzikos.

Kyla klausimas, kodėl. Kodėl niekas nenorėjo leisti Arthuro muzikos, kodėl jis buvo priverstas savo kambaryje kurti į stalčių, kodėl visi jo sugalvoti projektai, suburtos grupės netrukdavo žlugti? Viena vertus, amžininkai sako, kad Arthuro Russello muzikos niekas nesuprato. Ji buvo ne tik per sudėtinga radijo stotims, per keista šokiams, jis buvo tarsi ne iš šio pasaulio. Rašė Arthuras griaudamas visas dainarašystės tradicijas, taisykles.

Ir kai jam atrodydavo, kad parašė tikrai žmonėms prieinamą hitą, klausytojui iš šono tai skambėdavo it beprotiškai melancholiškas kūrinys disco ritmu, nesibaigiančia violončelės solo, švelniu, vos girdimu vokalu ir melodija, kuri prasidėdavo ir būdavo plėtojama nenuspėjama trajektorija. Dar labiau žmonės nesuprato jo blaškymosi tarp žanrų. Violončelė ir ritmo mašina? Tau galvoje negerai? Ką tu ten murmi, neįmanoma suprasti, ką dainuoji? Čia kas, poezija? Kam tiek daug aidų?

Kita vertus, kaip ir panašaus likimo Nicko Drake‘o atveju, Arthuras Russellas turėjo genijams paprastai savitą būdą. Jis buvo neįtikimai kuklus, net bailus, turėjo kompleksų, bet kartu buvo nepaprastai užsispyręs ir įžeidus. Amžininkai sakė, kad didesnio perfekcionisto irgi nebuvo įmanoma surasti. Jis niekada, nė vieną akimirką per savo gyvenimą nebuvo patenkintas nė viena savo įrašyta, užrašyta eilute, nė viena išgauta nata. Kai kuriuos kūrinius tobulindavo ir keisdavo dešimt ir daugiau metų, kol drįsdavo kam nors parodyti. Po parodymo susigūždavo ir vėl eidavo tobulinti. Jo neveikė pagyros, jį smaugė kritika, tačiau užvis labiausiai jis negalėjo suvokti, kaip kitiems tai pavyksta. Kaip jie sukuria populiarią dainą? Kaip jie uždirba tiek pinigų? Jis bandydavo gaudyti madas, sekti, kas populiaru, blizgu ir pats tai imituoti. Pavyzdžiui, jis nuoširdžiai žavėjosi ABBA. Tačiau kai imdavo pats bandyti sukurti ką nors panašaus, išeidavo visiškas kosmosas. Kosmosas, kurį metų metus reikėdavo tobulinti, kosmosas be galutinės versijos.

Todėl greitai iširdavo visos jo grupės, jis greitai supykdavo ant kolegų, kurie suorganizuodavo kokį nors svarbų koncertą, svarbią perklausą. Kodėl tai padarėte jūs, ne aš? Bet juk tu nebūtum to daręs, nebūtum niekada pasiryžęs... Tada trinkt durimis, ir Arthuras Russellas vėl vienas savo kelių kvadratinių metrų kambarėlyje, palinkęs prie sintezatoriaus, stovintis ir pritariantis savo naujai melodijai violončele.

Gimė ir augo Arthuras didelėje ūkininko šeimoje Ajovos valstijoje. Nuo vaikystės jis buvo pratinamas prie gyvulių, traktorių, buvo mokomas būti vyru. Nuo pat vaikystės jį kamavo itin sunki aknės forma ir dėl spuoguoto veido jis nuolat tapdavo mokslo draugų pašaipų objektas. Todėl labai anksti Arthuras užsidarė savyje ir ėmė apskritai vengti bendrauti. Su bet kuo. Net su tėvais, kurie neturėjo jokio meninio skonio ir atsisakė net pradėti kalbą apie kokią nors keistą Athuro mokyklos bibliotekoje atrastą knygą.

Viena pirmųjų tokių keistų ir paauglį sukrėtusių knygų buvo Tibeto mirusiųjų knyga. Įsivaizduokite fermerį vidury laukų, kuriam absoliučiai nepažinus pasaulis kitapus karvių, traktorių ir prietaringų valstiečių. Ir staiga jo rankose... Tibeto mirusiųjų knyga. Po to į rankas pateko Johno Cage‘o muzikinė literatūra, apvertusi visą muzikos suvokimą. Nuo vaikystės mokykloje Arthuras griežė violončele ir skambino pianinu. Nes taip buvo teisinga, nes taip darė jo vyresnioji sesuo.

Atsiradus pirmai progai Arthuras pabėgo iš namų ir nusigavo į tuometinę hipių, sektantų ir visokio plauko avantiūristų sostinę San Fransiską. Ten jis iškart nėrė į dvasines praktikas ir tapo savotiškos budizmo interpretacijos mokiusio Neville‘io G. Pemchekovo Warwicko mokiniu. Ir nors vėliau A. Ginsbergas tvirtino, kad ponas Warwickas buvo klasikinis šarlatanas, būtent jis įkalbėjo ir įtaisė A. Russellą į Ali Akbar muzikos koledžą, kur jaunuolis ėmė studijuoti Šiaurės Indijos muziką.

Dar daugiau – Warwickas matė neeilinius muzikinius Arthuro gabumus ir vietoj ilgų mėnesių meditacijų jam liepdavo dienų dienas sėdėti ir tobulinti grojimo violončele techniką. Per keletą metų Arthuras taip įvaldė violončelę, kad jam pakakdavo vieną kartą išgirsti kad ir pačią sudėtingiausią melodiją ir jis tučtuojau galėdavo ją atkartoti. A. Ginsbergas sakydavo, kad A. Russello muzikinė atmintis tiesiog neturėjo lygių, jis atsimindavo ištisas simfonijas, sudėtingiausius kelių valandų trukmės indiškus kūrinius. 

A. Ginsbergas buvo subūręs savo grupę, pats bandė dainuoti ir skaityti muzikos fone, tačiau kai jo grupėje atsirado Arthuras Russellas, vienas garsiausių to meto poetų pastarąjį tiesiog įsimylėjo. Beje, pačia tikriausia ir tiesiausia to žodžio prasme. Kartu jie ėmė koncertuoti ir bastytis po Ameriką. Tačiau akivaizdi žvaigždė buvo A. Ginsbergas, o A. Russelas – tik pritariantysis, todėl ilgainiui ambicingas, bet kuklus talentas pabėgo į Niujorką, kur ketino pradėti solo karjerą.

Dainas, instrumentinius kūrinius A. Russellas rašė nuo pat vaikystės. Ir atsidūręs Virtuvėje jis jau turėjo nemenką bagažą. Be to, mokėjo vadovauti kolektyvui, diriguoti, akimirksniu kurti aranžuotes ir tobulai improvizavo. Niujorke jis įsiliejo į grupę „The Necessaries“, kuri tuo metu grojo power pop muziką. Grupės frontmenu tapo dainininkas ir gitaristas Edas Tomney, nors buvo minčių vokalo partijas patikėti A. Russellui.

Vis dėlto, pasak grupės narių, jaunuolis dainavo per švelniai. Todėl jam teko rūpintis muzikine grupės dalimi, aranžuotėmis. A. Russellas šito negalėjo ištverti. Jis buvo tikras, kad jam neleidžia būti frontmenu dėl jo spuogų ir iš pavydo. Su „The Necessaries“ jis įrašė porą albumų ir metė bičiulius tuo metu, kai šie suorganizavo didelį svarbų turą.

Visą savo laiką, kiekvieną paros minutę Arthuras skirdavo muzikai. Jei jos nekurdavo, neįrašinėdavo, tai eidavo prie vandens ir galvoje dėliodavo melodijas, ritmus. Vanduo jam darė didelę įtaką, jis namie net įsitaisė milžinišką akvariumą, kad galėtų nuolat įkišęs pirštą pasukioti jį vandenyje ir išgirsti čiurlenimą. Čiurlenimą ir visus vandens garsus jis laikė tobulais pasaulio garsais, pačia tobuliausia ir neatkartojama muzika. Dar jį domino aidas, kylantis garsui atsimušant į vandenį arba sklindantis po vandeniu. Eksperimentai su tokiu akvariuminiu aidu galiausiai ir pagimdė vienintelį autoriui gyvam esant išleistą albumą „World of Echo“ (1986).

A. Russellas ne tik kūrė ir be paliovos įrašinėjo pačią įvairiausią muziką, bet ir toliau gilinosi į afrikiečių tautinius ritmus, tyrinėjo indiškas harmonijas. Davidas Byrne‘as yra sakęs, kad A. Russellas išrado ir spėjo nusivilti world muzika dar tada, kai ja net nekvepėjo ir nebuvo tokio termino. Nors su Afrika, Indija jau senokai koketavo džiazo pasaulis.

Kartą A. Ginsbergas paklausė A. Russello: „Kokią muziką tu kuri, ar bent žinai, ko nori iš tų visų skirtingų stilių? Puikų, liūdną ir sarkastišką humoro jausmą turėjęs muzikantas atsakė, kad jis aiškiai žino, ką daro, ir jo muzika vadinasi budistinis popsas. Tai mano vertimas. Angliškai šis terminas skambėjo „bubblegum buddhist music“, arba menkavertė, vaikiška budistinė muzika.

Su šiuo apibūdinimu vėliau nesutiko Philipas Glassas, pabrėžęs, kad tai, ką darė A. Russellas, buvo ne paaugliškas šlamštas, bet iš esmės laiką aplenkusios kompozicijos, sujungusios, regis, nesujungiamus pasaulius: akademinį minimalizmą, disco, poeziją, folk, Rytų ir Afrikos muzikines įtakas. Kūrėjas buvo visiškai atsisiejęs nuo bet kokio stiliaus, ir tai suteikė jam laisvę nardyti tarp jų kaip žuviai... akvariume. 

Jei reikėtų apibūdinti ideologiją, žinutę, kurią A. Russellas bandė ištransliuoti, daug kas mini žodį „ezoterika“. Jis žavėjosi vėlyvąja ezoterine Johno Coltrane‘o kūryba ir pats savo tekstuose dažnai visiškai ignoruodavo įprastas žemiškas kūniškas temas. Tai irgi nepadėjo dainoms tapti populiarioms...

Galima tai vadinti ezoterika, galima dvasiniais ieškojimais, tačiau svarbiausia, kad Arthurui Russellui net ir keisčiausiuose kūriniuose pavykdavo užkabinti jautriausias, švelniausias stygas, prisiliesti prie paties grožio šaltinio ir tekstais, ir melodijomis. Estetinio potyrio, tiesiog dangiško nepaprastų melodijų grožio ar kokios tobulai gražios eilutės jam nepavykdavo išvengti net labai stengiantis sukurti ką nors nuožmaus arba priešingai – labai madinga. Bėda ta, kad tos grožio ir švelnumo stygos tuo metu visiškai nerezonavo su daugumos klausytojų kamertonais. Naiviai tikėdamasis, kad jis eina koja kojon su mada, pats to nesuvokdamas Arthuras išties ėjo priekyje visų madų.

Absoliutus nepripažinimas, skurdas ilgainiui susargdino A. Russellą paranoja. Jis ėmė įtarinėti, kad visi vagia jo idėjas. Net ir tas, kurios dar tik jo galvoje. Jis labai rimtai svarstė paduoti į teismą „The Rolling Stones“ už vieną melodiją, kuri, pasak kūrėjo, jo galvoje gimė dar prieš keletą metų. Menininkas ėmė įtarinėti, kad tai, ką girdi galvoje pats, girdi ir kiti, tad tapo dar uždaresnis, beveik su niekuo nebendraujantis ir retai išeinantis iš savo buto.

Vienintelis žmogus, kurį Arthuras prisileisdavo artyn, buvo jo ilgametis draugas, o retkarčiais ir gyvenimo partneris Tomas Lee. Tai jis įkalbėjo Arthurą išsitirti dėl ŽIV. Ir paaiškėjo, kad ŽIV testas teigiamas. Tuo metu tai buvo beveik aiškus nuosprendis.

Tačiau sužinojęs, kad yra ŽIV nešiotojas, Arthuras tik su dar didesniu entuziazmu pasinėrė į muziką. Ir šiuo laikotarpiu, savo gyvenimo pabaigoje, sukūrė, įrašė stipriausius, gražiausius kūrinius. Netrukus jam buvo diagnozuotas gerklų vėžys, ir dainuoti vyras galėjo tik kęsdamas didelį skausmą. Tačiau jis dainavo ir įrašinėjo beveik neperstodamas. Savo draugui šypsodamasis muzikantas sakydavo: „Aš viską žinau, aš mirštu, man liko nedaug. Bet patikėk, man dėl to nė kiek nebaisu. Viskas yra OK. Mirtis yra OK.“

Pagaliau prieš pat pabaigą, daugelio nuomone, ir taip pačiuožęs A. Russello protas pakriko visiškai. Jam diagnozuota demencija. Jis beveik nustojo kalbėti, ne visada gebėdavo pažinti jį ligoninėje lankančius šeimos narius ir likusį jam laiką praleido vienas, nuo visų atsiskyręs savo viduje.

Prieš pat mirtį ant Arthuro lovos ligoninėje pasėdėti atėjo Allenas Ginsbergas. Arthuras jį pažino ir plačiai nusišypsojo. Abu apie valandą nepratarė vienas kitam nė žodžio.

Athuras Russellas mirė sulaukęs 40-ies.

Prabėgus daugeliui metų, imtas atrasti, vertinti šio unikalaus muziko kūrybinis palikimas, imti perleidinėti kai kurie jo įrašai, rinkiniai. 2004 metais muzikos žurnalas „Stylus“ paskelbė Arthurą Russellą labiausiai nusikalstamai pražiopsotu XX amžiaus kūrėju ir unikalaus stiliaus genijumi, kuris buvo per keistas dabarčiai, per keistas praeičiai ir kurio tikrasis įvertinimas dar laukia ateityje.

Muzikos kritikos leidinys „Pitchfork“ palygino A. Russello muzikinę drąsą su Milesu Davisu: „XX amžiuje, be jų, nebuvo gimęs nė vienas kitas taip nuolat savęs ieškantis, save nuolat perkuriantis muzikantas.“

2008 metais apie Arthurą Russelą sukurtas filmas „Wild Combination: A Portrait of Arthur Russell“ („Beprotiška kombinacija: Arthuro Russello portretas“), išleista kūrėjo biografija. 2016 metais BBC sukūrė dar vieną filmą – „Arthur Russell: Vanished into Music“ („Athuras Russellas: išnykęs muzikoje“). Kasmet pasirodo vis daugiau nepublikuotos muzikanto kūrybos.

Įvairūs pasaulio orkestrai (pavyzdžiui, Londono šiuolaikinės muzikos orkestras) ima atrasti ir groti instrumentinę A. Russello muziką, šiuolaikiniai garsūs muzikantai (nuo Sufjano Stevenso, José Gonzálezo, „Radiohead“ iki Kanye Westo, naudojančio Arthuro kūrinio ištraukas, ir klubinės muzikos kūrėjų) minėti jį kaip įkvėpimo šaltinį. Nors tampantis labai įtakingas tarp muzikos pasaulio žmonių, Arthuras Russellas vis dar nėra toks komerciškai sėkmingas, koks svajojo tapti stebėdamas savo garsius bičiulius. Galbūt niekada toks ir nebus. Galbūt jis skaudžiai sarkastiškai prikištų, jog Nickui Drake‘ui pasisekė labiau, nes anas nespuoguotas...

Tačiau Arthuras Russellas atidarė duris, kurių kiti net neįtarė esant.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.