Pieter Brughel „Kraštovaizdis su krentančiu Ikaru“ (wikiart nuotr.)

Skaitau Williamo Carloso Williamso eilėraštį „Kraštovaizdis krentant Ikarui“, kuriame meistriškai aprašomas genialus dailininko Pieterio Brueghelio paveikslas. Pavasaris. Ūkininkas įnikęs į savo kasdienį darbą, kažkur netoliese su avių banda klajoja piemuo. Saulės prikelta bunda ir suklesti gamta. Lengvas pavasarinis vėjelis maitina laivų bures. Jūra ramiai tyvuliuoja, glostoma saulės spindulių. Ir tik kampe regime raibuliuojantį vandenį, iš kurio kyšo skęstančio Ikaro ištirpusiais vaško sparnais kojos.

Kodėl Ikaras krito? Svarsčiau apie tai lietingą dieną sėdėdamas Krasnogrūdos dvaro, kur kadaise savo vasaras leisdavo poetas Czeslawas Miloszas, o dabar veikia Paribio fondas, prieangyje. Ikaras ir Paribio fondo veikla atspindi du skirtingus požiūrius į tai, ką reiškia lyderystė, ką reiškia asmeninis augimas, ką reiškia atsakomybė.

Ikaras yra beatodairiško veržimosi į priekį, stengiantis visus kitus palikti sau už nugaros, simbolis. Esi stiprus tiek, kiek gali aplenkti kitus, pakildamas aukščiau. Riba tik dangus, kurio link veržiesi. Vieno laimėjimas čia neišvengiamai yra kito nesėkmė, nes pirma vieta tėra viena. Nuolatinis kopimas karjeros laiptais, socialinio statuso vaikymasis. Tačiau kur atsiduria Ikaras, visus palikęs sau už nugaros? Visiškoje vienatvėje, nes būti atsigręžus į kitą nugara reiškia prarasti santykį su kitais. Ikarą žemyn nubloškia ne saulė, jį nubloškia vienatvė, susvetimėjimas, į kurio spąstus jis įkliūna. Socialinis statusas, postas – visa tai yra laikina, kaip ir tie vaško sparnai. Vieną dieną tu – pirmas, o kitą dieną tave nublokš kažkas galingesnis. Vieną dieną tu – viskas, kitą dieną – jau niekas. Ūkininkas toliau ramiai sau aria žemę. Ikaras jam nerūpi. O kodėl turėtų? Juk jis taip nutolo nuo šios jo kasdienybės, kad tapo visiškai svetimas, tas, su kuriuo nebesusikalbėsi, su kuriuo nebegali pasidalinti savo rūpesčiais, džiaugsmais, siekiais.

Visai kitokį lyderystės pavyzdį kaskart matau apsilankęs Paribio centre, Krasnogrūdoje. Krzysztofas Czyzewskis ir jo bendraminčiai atsikėlė į Seinus ir Krasnogrūdą, kur pasienyje su Lietuva ir įsteigė Paribio centrą. Jų lyderystė yra atsigręžimas į žmones, ne noras juos aplenkti, o pastanga susitikti, kalbėtis, suprasti. Paribio fondas kalba apie sienas, kurias turėtų peržengti tiltai, leidžiantys žmonėms susitikti. Tų sienų gali būti įvairių, ne tik tarp valstybių. Seinuose sienos egzistavo bendruomenės viduje – dėl istorijos, tautinių, religinių, kalbinių pasidalijimų.

Ir Seinai tėra tik mažas platesnio pasaulio atspindys. Galime apsidairyti aplinkui ir čia, kad pamatytume sienas, šiandien dalijančias ir mūsų visuomenę. Galime bandyti įveikti tas sienas rengdami didžias strategijas, o po to pamokslaudami žmonėms, kaip ir kodėl jie turėtų gyventi. Tačiau taip veikiausiai sukursime tik dar vieną sieną, atskiriančią tuos, kurie žino, išmano ir supranta, nuo tų, kurie, paskendę savo kasdienybės makalynėje, yra kupini prietarų, iracionalumo. Jokia didi vizija nieko nepasieks, jei liks tik iš viršaus nuleidžiamu projektu, jei vyraus monologo, o ne dialogo kultūra, jei bus norima tik keisti žmones kaip perprogramuojamus kompiuterius, nė nepasistengus pažinti jų pačių ir jų gyvenamosios aplinkos, jei nebus kantraus kasdienio darbo, kurio pirminis tikslas yra jungiamojo audinio, galiausiai įtraukiančio vis daugiau skirtingų žmonių su visomis jų skirtybėmis, kūrimas.

Lyderystė atsigręžus kitam į akis, akcentuojant ne savo, bet kito svarbą, paliekant erdvės ne tik savo, bet ir kito patirtims yra Krasnogrūdos veikimo modelis. Tai yra modelis, paremtas ne vieno didelio galios centro telkimu, o mažųjų pasaulio centrų kūrimu ir puoselėjimu. Mažųjų pasaulio centrų egzistavimas neatsiejamas nuo pasitikėjimo kitais, nuo pasirengimo dalintis galia, atsakomybe, užuot viską siekus sutelkti savo rankose, taip kuriant valdovo ir pavaldinio santykį. Tokio pasitikėjimu grįsto modelio šiandien itin trūksta Lietuvoje, kur pilietinė visuomenė vis dar dažniausiai traktuojama tik kaip pasyvi recipientė, kur vietos savivaldoje daugėja baudžiavinius santykius įtvirtinti siekiančių kunigaikštukų.

Kas yra Ikaras? Tai žmogus, kuris nori pažinti aukštybes, nepažindamas nė vieno šalia esančio žmogaus. Tai žmogus, kuriam tegali žiūrėti į nugarą, nes jo akys yra nugręžtos nuo tavęs. Ikaras – tai aš, kai pametu kryptį. Ikaras yra kiekvienam mūsų gresianti pagunda, kurią atsverti gali tik pažinti ir kurti santykį trokštantis žvilgsnis kitam į akis. Kaip kad Krasnogrūdoje.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.