Aistė Pilkienė Asmeninio archyvo nuotrauka

Aistė Pilkienė, Vilniaus universiteto medicinos studijų ketvirtakursė, neseniai pirmąsias santuokos metines su vyru Martynu Pilkiu atšventusi žmona, studentė ateitininkė, laisvą nuo studijų laiką skirianti darbui ligoninėje. Tai mergina, kuri ne tik moksleiviams, bet ir studentams yra tapusi uolios ir darbščios studentės bei drąsios katalikės pavyzdžiu. Apie Tiesą, Laisvę, iššūkius studijose, apaštalavimą savo aplinkoje su Aiste kalbėjomės artėjant Lietuvos jaunimo dienoms.

Neseniai minėjote su Martynu pirmąsias savo santuokos metines. Ar nebuvo Tau šiek tiek neramu dar studijuojant kurti šeimą? Juk studijuoji tikrai daug laiko atimantį dalyką.

Tiesą pasakius, ne. Dauguma žmonių susituokia anksčiau (kūniška prasme). Daug jaunų žmonių jau gyvena kaip šeima ir iki santuokos. Tiek man, tiek mano vyrui Martynui buvo svarbu, kad mes negyventume iki santuokos kartu, o kai myli žmogų, tai labai nori būti su juo, būti arti jo, nori jį kiekvieną dieną matyti, jaustis saugi, o santuoka yra pasakymas, kad myliu tave, noriu būti su tavim visą gyvenimą, ir man nereikia laukti, kol baigsi mokslus, kol susirasi gerą darbą, kol įsigysime butą, kol nusipirksime šunį, nusipirksime mašiną...

Mes viso to neturim, bet mums buvo svarbiau būti kartu. Santuoka buvo kaip etapas į visiškai kitą gyvenimą, kokybiškai kitokį santykį, ir aš labai džiaugiuosi. Aišku, ne visiems pasiseka taip anksti sutikti žmogų, kaip kad mums pasisekė vienam kitą surasti. Bet nežinau poros, kurie mylėtų vienas kitą, vaikinas pasipirštų merginai, o ji nesutiktų tuoktis. Aš kol kas tokių žmonių nepažįstu ir manau, kad kiekviena mergina nori saugumo ir stabilumo. Manau, jog santuoka, kai žmogus prisiekia prieš Dievą, prieš kitus žmones, kad jisai tave mylės ir gerbs visą gyvenimą, suteikia tokį saugumą, kokio niekas negali sukurti.

Bet kokie kiti draugystės saitai, kad ir kaip mylėtumėt vienas kitą, kad ir kaip jums nereikėtų jokių priesaikų, jokių sutarčių, gali labai greitai pasikeisti, o kai susituoki, visai kitaip žiūri į tą žmogų. Kartais su kai kuriomis susituokusiomis bičiulėmis pasikalbame, jos sako: būčiau nesusituokus, tai susidėčiau daiktus, išeičiau, ir viskas, o kai jau susituokei, tada visai kitaip sprendi konfliktus, nes žinai, kad tai nėra laikina, jei iškilo problema, tai ją reikia spręsti, o sprendimo būdas nėra išeiti iš namų, nes prisiekei, prisiėmei tam tikrą atsakomybę, ir tai išlaisvina. Man atrodo, kai apsisprendi, tada išlaisvėji. Jeigu žmogus nenori tuoktis, vadinasi, jis nėra tikras dėl to žmogaus, nes jisai dar galvoja, ar tikrai tas žmogus yra mano gyvenimo meilė, ar tikrai tas žmogus yra tas, su kuriuo norėčiau praleisti visą savo gyvenimą, kuriam norėčiau įsipareigoti, kuriuo pasitikiu, kad jis manęs nepaliks. Aišku, mes negalime būti tikri šimtu procentų nei dėl vieno žmogaus, net už save negalime šimtu procentu atsakyti. Mes nežinome, kaip bus, bet dabar aš žinau, tikiu, myliu ir noriu būti ištikima tam žmogui, žinau, kad ir kitas žmogus nori būti ištikimas.

Manau, kad nemažai merginų atiduotų daug ką, kad galėtų būti tikros. O kalbant apie trečią kursą, mūsų tėvai susituokė dar anksčiau negu mes. Mano tėvai susituokė, kai mamai buvo aštuoniolika, tėčiui – dvidešimt, jie buvo daug jaunesni. Dar kai tik draugavom su Martynu, kalbėdavomės, kad negali draugauti dešimt metų. Jeigu myli žmogų, manai, kad jis yra tau tinkamas vyras arba žmona, nori su juo artumo, nori turėti su juo vaikų, nori būti, gyventi su juo. Mes, kaip katalikai, manome, jog iki santuokos turime gyventi skaisčiai ir tik santuokoje atsiskleisti kūniškai. Moterims gal truputį lengviau, bet vyrams ištverti prie mylimos moters, kuri juos traukia, tiesiog nesimylėti iki santuokos dešimt metų yra neįmanoma. Tu negali tik bučiuotis dešimt metų, tas santykis nuolat turi transformuotis į tam tikrą aukštesnį lygį. Išlaukti ilgai negali, tada skiriesi ir sakai: „Ne, aš nemanau, kad tu esi tinkamas tam žmogus, ir atleisk, bet negaištam vienas kito laiko ir einam skirtingais keliais.“ Žmonės kartais sako: „O kaip tu gali įsitikinti, kad tas žmogus tikrai tavo, nepagyvenęs su juo, kaip gali žinoti, ar jūs tinkate vienas kitam. Man atrodo, kad, norint patikrinti, koks tas žmogus gali būti blogiausias, reikia su juo eiti į kokį žygį. Mes ėjome į žygį ir vedėme dvidešimties moksleivių komandą: visiems skaudėjo kojas, visi buvo pavargę, neišsimiegoję, nepavalgę... Tada tu pamatai patį blogiausią ir pikčiausią vyrą, koks jis tik gali būti, kai jis yra nepavalgęs, neišsimiegojęs, nepailsėjęs. O žmogaus nepaliksi dėl to, kad jis numeta kojines prie lovos. Tikrai, tai nėra esminiai dalykai, daug svarbiau, kaip jisai žiūri į problemas, kaip elgiasi su tavim, kaip elgiasi su kitais žmonėmis, kokios yra jo vertybės ir kokie yra darbai. Iš to galima tiek pamatyti, ko tikrai niekada nepamatysi, jeigu tu susitikinėsi tik vakare ir lovoje. Juk dažniausiai vis tiek žmonės susitinka tiktai grįžę po darbų, po studijų į namus, tai jie gali apsimetinėti, kuo tik nori, o tikras žmogus išlenda tada, kai jam būna labai sunku, ir tada gali pamatyti, kaip žmogus elgiasi.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Su kokiais sunkumais teko susidurti pradėjus studijuoti universitete?

Gal pats sunkiausias dalykas, kurio iki dabar negaliu suvokti, yra tiek pačių studentų, tiek dėstytojų nesąžiningumas. Aš dar negaliu suprasti, kaip žmonės gali meluoti, pavyzdžiui, dėstytojui, kad buvo vienaip, nors mes visi matėm, jog buvo kitaip. Kartais matai, jog nėra jokių ribų melui, vien tam, kad paslėptų savo neatsiskaitymus, teisinamasi meluojant, ir tai šlykštu. Mane liūdina, kai žmonės be jokios sąžinės graužaties nusirašinėja. Šitą dalyką man sunkiausia priimti, nes lyg ir priimta, kad galima nusirašinėti, kad čia nieko blogo, kad jisai išsisukdamas nori meluoti, bandoma pateisinti, bet iš kitos pusės tai irgi labai neteisinga.

Aš norėčiau turėti daugiau jėgų reaguoti į neteisingumą, įvardyti, kad čia neteisinga, tai yra melas, tai kitų žmonių apgaudinėjimas, nepagarba dėstytojams, sau, bet kartais tikrai pritrūksta jėgų atvirai pasakyti tam žmogui arba žmonėms, kurie tai daro, ir kartais lieki mažam būrely draugų ir bendraminčių –pabambi, kad taip yra, bet jokių rimtų priemonių nesiimi – man atrodo, tai persiduoda ir į gydytojų praktiką (tada jie tiesiog mano, kad nieko blogo nėra meluoti, imti kyšius ir pan.)

Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar tikinčiam žmogui sunku studijuoti Medicinos fakultete?

Nemanau, kad tai yra tik tikinčiojo problemos. Tai būdinga visiems žmonėms, kurie mąsto truputį plačiau, nei mokslas gali aprėpti. Dabar yra tokia tendencija – įrodymais grįsta medicina – tu privalai remtis tiktai įrodymais grįsta medicina, jeigu nesiremi, tai tu – tamsuolis, visiškas atsilikėlis, netinki čia būti. Tai ypač matoma kalbant moraliniais klausimais, dėl kurių žmones labai nesutaria: tie patys abortai, eutanazija, dirbtinis apvaisinimas, kai žmonės labai siaurai galvoja. Kai šneki apie tokius dalykus, kuriuos labai formuoja žiniasklaida, labai sunku diskutuoti, nes jie turi vienintelį argumentą, kad tai yra viduramžiai ir nesąmonė, o kai pradedi giliau kapstytis, supranti, jog žmonėms pritrūksta argumentų, nežino, kodėl tai yra gera, kodėl jie renkasi šitą poziciją. Tik gaila, kad žmonės, turėdami tam tikrą poziciją, dažnai nesugeba jos apginti, ir jeigu jie sugebėtų tai padaryti, tada būtų galima diskutuoti. Kai žmonės tave nurašo viduramžiams arba vadina atsilikėle, nepažangia, būna tikrai sunku, bet reikia su jais kalbėtis. Jie nepatenkinti, kad gydytojai ar medicinos personalas negerbia pacientų, negerbia jų pačių kaip studentų arba jų tėvų, jų senelių, kai jie ateina į gydymo įstaigą...

Tai ir prasideda nuo to, kad mus moko, kad vieni yra aukštesni už kitus, kad maža gyvybė, negalinti savęs apginti, ne tokia reikalinga kaip žmogus, galintis duoti daug pinigų, nesveikas vaikas daug žemiau už sveiką vaiką (jeigu gimsta koks neįgalus vaikas arba jau nėštumo metu matyti, kad vaikas yra neįgalus, tada visi ima besilaukiančios moters gailėti, siūlo daryti abortą arba palikti tą vaiką, nes neva bus lengviau). Man atrodo, akcentai yra ne ten, mums labai trūksta empatijos iš tų pačių gydytojų, personalo. Kai yra tam tikri sprendimai, kur reikia empatijos silpnesniam, labai jos pritrūksta. Aš nekaltinu jų, manau, kad tai mus formuoja, niekas mums nekalba apie tai, na bent jau kol kas, visur medicina yra algoritminė – supranti labai pavienius dalykus, bet visumos nesugebi aprėpti, o tai labai svarbu, ir žmonės gali sakyti, kad jiems tai nerūpi... Kaip tik turėjome tokį atvejį, kai viena mamytė laukėsi, kūdikio augimas buvo sulėtėjęs (triko kraujotaka, nors jokios genetinės patologijos nerado, atrodė sveikas vaikas). Buvo du pasirinkimai: arba jis miršta gimdoje ir tada jį negyvą gimdo ir laukia kito vaiko, arba gelbėja, daro cezario pjūvį (aišku, tikimybė, kad kūdikėlis išgyvens, labai maža, bet yra vilties). Tada ta mama sako: „Aš nežinau, kas yra teisinga, nes jei tas vaikas išgyvens, tikėtina, kad jis turės kokių nors sveikatos sutrikimų, tiesiog sunkiau adaptuosis ankstyvojoje vaikystėje, bet palikt jį mirt...“ Reali situacija, kur mokslas negali atsakyti, kas yra teisinga. Mokslu grįsta medicina apima labai siaurą žmogaus gyvenimo dalį, ir dažnai žmogui daug svarbiau pasikalbėti, reikia jį išklausyti, paguosti, negu pasakyti, kad mokslas įrodė, jog jūsų liga po kažkiek laiko bus tokios stadijos. Jam tai nesvarbu. Daug svarbiau, kad jis mokėtų su ta liga susitaikyti, kad jis galėtų priimti gyvenimo prasmę, gyvenimo džiaugsmą, nors serga kokia nors sunkia lyga. Mokslu grįsta medicina negali įrodyti, kad svarbi žmogaus gyvybė, jog žmogaus orumas ir pagarba  svarbu. Juk medikų dauguma ateina iš pašaukimo, jie nori padėti žmonėms, bet mus paverčia fabrikėliu, kuris tiktai veikia algoritmus, bet nežiūri į žmogaus visumą. Sunku tai suvokti, sunku diskutuoti, bet yra apraiškų, kad žmonės domisi, eina giliau, kelia esminius klausimus, tai viltinga.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip tas mintis, idėjas, žinias, kurias paminėjai mūsų pokalbio metu, neši į savo akademinę erdvę?

Na, iš tikrųjų aš nežinau, kaip yra mūsų fakultete, bet manyčiau, kad dėstytojams yra griežtai rekomenduojama nekalbėt jokiais moralės klausimais. Arba bijoma, arba jie nemoka kalbėti apie tai, nors tai labai svarbu. Neatsimenu, kada mes būtume tikrai rimtai, filosofiškai žiūrėję į šitą problemą per paskaitas. Penktame kurse bus bioetika, tai tada galėsime padiskutuoti, bet tai yra labai mažai, o to reikėtų visada. O šiaip dažniausiai diskusijos vyksta, kai laukiam paskaitos, einam iš paskaitų, važiuojam kur nors, susitinkam arba Seime vyksta koks nors svarstymas, ir aš tada pabandau provokuoti. Man labai svarbu, kad žmonės sąmoningai pasirinktų tam tikrą kryptį arba tam tikrą poziciją. Pats blogiausias dalykas, kai jie tiesiog plaukia pasroviui ir galvoja: „Visi taip galvoja, tai ir aš taip galvosiu“, nesuprasdami, nei ką palaiko, nei kodėl palaiko, nei kodėl tai yra gera arba bloga. Man atrodo, dėl to svarbu kelti klausimus, žmonėms tie klausimai labai rūpi, ir jie neturi atsakymo į tai. Aišku, matyt, neišsisuksi nuo to, jog kiti galimai tave laikys radikale. Manau, kad tikrai kai kurie kurso draugai taip mano, bet, man atrodo, svarbu kalbėtis. Ir tikrai buvo tas įvykis dėl tos moters pasirinkimo dėl gimdymo... Ką daryti, ar laukti, ar bandyti gelbėti. Mes daug diskutavome, dauguma grupės draugų sakė: „Bandom gelbėti, tai yra vaikas.“ Nors pirmame kurse buvo klausimas, kas palaiko abortus, visi palaikė juos, atrodė, kad žmonėms nėra svarbu, bet kai iš tikrųjų matai tą situaciją, matai tą vaiką per ultragarsą, matai, kad jis juda, kad jis žaidžia... Tada, kai yra reali situacija, kai renkiesi gyvybę arba mirtį, dauguma žmonių nori, kad tas vaikas gyventų. Aišku, norėtųsi kalbėtis ir su savo dėstytojais, su gydytojais, ką jie mano, bet jie gal bijo.

Jau minėjai, kad dažnai tikintiems studentams prilipinama tamsuolio etiketė. Ar bėgant metams Tavo kurso draugų, fakulteto kolegų požiūris į Tave, Tavo mintis keitėsi?

Aš atsimenu vieną savo grupės draugą (tai buvo pernai)... Mes po sesijos nuėjom į barą atšvęsti jos pabaigos. Tuo metu man vienas draugas sako: „Žinai, ir pradžių tu atrodei faina, viskas su tavim gerai, atrodei protinga, ir tada sužinojau, kad esi tikinti, ir man taip krito visas tavo įvaizdis, pasirodei tokia tamsuolė, man atrodė, kaip gali tikėti, taigi čia taip tamsu, taip atsilikėliška, tai gali daryti tik tamsuoliai ir visiškai neprotaujantys žmonės. Bet bėgant laikui pamačiau, kad tu vis dėlto normali, ir vėl atgavai mano pasitikėjimą.“ Man šitas pavyzdys labai įstrigo, ir aš tada galvojau: „Na taip… žmonėms vien dėl to, jog aš tikinti, kažkaip pasirodė, kad esu tas žmogus, su kuriuo neverta bendrauti.“ Bet man atrodo, jog labai svarbu ne tik žodžiai, bet ir darbai, kad visi žmonės nori būti su laimingais žmonėmis, visi žmonės nori būti su tais, kuriais galima pasitikėt. Aš nesakau, kad tokia esu, bet stengiuosi tokia būti, stengiuosi būti supratinga, užjausti, suprasti, padėti. Galbūt ne visada pavyksta, bet manau, kad žmonės mato tą pastangą, mato, kad dirbu su savimi, dirbu su savo charakteriu, savo tam tikromis ydomis, nebijau pripažinti, kad suklydau (aišku, galėčiau ir dažniau tokią puikybę nugalėti) ir tada, man atrodo, kad žmonių požiūris keičiasi, nes viena yra stereotipas apie tikinčius žmones, jog jie yra tamsuoliai, bet kas kita, jei žmonės mato, kad esi lygiai toksai pat žmogus, mylintis Dievą ir niekuo nesiskiriantis nuo kitų. Tik gal tam tikri gyvenimo pasirinkimai skiriasi.

Žmonės kartais bijo pasakyti, kad jie yra tikintys. Aš turiu daug kurso draugų, kuriuos kartais sutinku Bažnyčioje, sužinau, kad jie vaikšto į kažkokias grupeles, nors niekad nebūčiau gyvenime pagalvojus, jog tai daro. Tai toks įvaizdis, kad jie gal bijo pasakyti, gal bijo būti vadinami tamsuoliais ir pan. Bet iš tikrųjų ne kartą žmonės prieina prie manęs ir klausia: „Tai tu tikinti, gal žinai kažką, kaip čia yra… Aš irgi galvoju, kokia gyvenimo prasmė…“ Ateina tam tikras laikas, kai žmonės nebegali paaiškinti mokslu to, kas juos supa, jų pažinimas yra ribotas. Ir mes tikrai esame labai riboti, visi žmonės. Ir tada tam tikri egzistenciniai klausimai, kuriuos gali paaiškinti tiktai per tikėjimą į Dievą (apie tai, jog Dievas sukūrė mus ir Jis yra mylintis, ir kad yra tam tikra prasmė, daug didesnė, nei vien tiktai žemiški reikalai, jog yra kažkas virš to, kad yra transcendentinis gėris, kad yra to, ko mes nesuvokiam) labai kelia nerimą, jei tu į juos neatsakai.

Manau, kad žmogui tai paaiškinti reikia, nes jis, nors ir visą gyvenimą neigs, bet tie klausimai išliks, nes kiekvienas žmogus ieško Dievo. Ir aš įsitikinau, kad kiekvieno žmogaus širdy yra užprogramuotas to siekis, siekis paaiškinti, kokia yra gyvenimo prasmė, kas tikra, kas netikra, kas teisinga, kas neteisinga, kas yra gėris, kas – blogis. Galima empiriškai ištirti, bet mokslas negali įrodyti, kad tai yra gera, o tai yra bloga. Verta tikėti, bet verta ir kalbėti apie tai, tiesiog bendražmogiškomis temomis kalbėti. Žmogaus širdy slypi ta dalelė, kuri trokšta pažinti Dievą. Galbūt ne visada pavyksta, galbūt jų tėvai nebuvo tikintys, galbūt jų klasė buvo labai priešiška tikėjimui, galbūt draugai, bet vis tiek visų širdyje yra ta sėklelė, kuri trokšta dieviškumo.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Tu užsiminei apie žmones, kurie nesidalija savo tikėjimo patirtimi. Kaip manai, ar tai yra tinkamas ar netinkamas pasirinkimas katalikui? Kiek svarbu katalikui liudyti, skelbti tikėjimą? Ar yra kažkas, kas užprogramuota mūsų krikščioniškoje tapatybėje?

Aš manau, kad kiekvienas žmogus labai individualiai, pagal savo talentus pasirenka būdą, kaip jisai gali evangelizuoti, skelbti tikėjimą. Jeigu tas žmogus neturi tam tikrų retorikos gebėjimų, talento rašyti ir pan., bet yra labai geras žmogus, puikus specialistas, doras, sąžiningas, užjaučiantis, tai valio, man atrodo, tai pati geriausia dovana ir pats geriausias evangelizavimo būdas, kurį jis gali suteikti kitam per savo darbą. Juk kaip pirmieji krikščionys pritraukė tokią didelę bendruomenę? Jie ateidavo pas pagonis ir visiškai kitaip gyvendavo, nes išgyventi be tikėjimo dorai yra be galo sunku, nes esame žmogiškos būtybės, esame ganėtinai silpni, be Dievo malonės, be tikėjimo, jog Dievas mums padeda, kad Jis mums atleidžia ir vėl suteikia jėgų, eiti tolyn tikrai sunku. Ir dažnai (aišku, mes visi klystam, visi vėl puolam ir stengiamės eiti) tikinčiam žmogui yra lengviau atsiprašyti, nes jis vis tiek kas kažkiek laiko eina išpažinties, jis apmąsto savo veiksmus, jis reflektuoja save, koks jis yra, ką daro gerai, ką daro blogai, kur jam reikėtų labiau pasistengti. Tokie žmonės evoliucinėje atrankoje išlieka ilgiau, nes labai sunku būti nuolat piktam, nuolat nerimauti dėl to, nes, jeigu jis daro bloga, jis vis tiek slepiasi, jisai bijo, kad tai išeis į viešumą, o tikintis žmogus turėtų būti laisvas nuo nuodėmės, nuo tam tikrų ydų. Jis nesigėdija to, kad yra silpnas, jis moka atsistoti ir eiti tolyn su Dievo pagalba. Ir manau, kad jeigu žmogus turi talentą dalintis tikėjimu ir to nedaro, tai jam sunku, bet juk yra įvairių būdų. Kartais tiktai sužinai iš tam tikrų to žmogaus darbų, kad jis yra tikintis (atrodo, kad tas žmogus per daug geras, jis kitaip elgiasi negu visi kiti). Jo darbai iškalbingi, ir nebūtina sakyti: „Aleliuja, Kristus prisikėlė“, bet tavo mažas darbas, mažas pasiaukojimas gali padaryti daug daugiau negu viešas plakatas, protestas ar pareiškimas.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Šių Jaunimo dienų tema: „Tiesa padarys Jus laisvus“. Kaip tavo kasdienybėje ši mintis realizuojasi? Kaip Tavo gyvenime tiesa padaro žmones laisvus?

Man atrodo, kad mes visi ar vaikystėje, ar dabar kažką apgavom, kažkam pamelavom arba paėmėm kažko kito daiktą. Aš atsimenu, kai ėjau į darželį, buvau šešerių metų, mano pusbroliai turėjo tokį gražų žaislinį įdėkliuką lūpdažiui, ir jis man taip patiko, taip gražiai darinėjosi, aš žaidžiau kartu su jais ir įsikišau tą įdėkliuką į kišenę ir išėjau. Nusinešiau į darželį, ir man buvo tokia gėda, kad netyčia kas nors gali pamatyti, jog jį turėjau, kad jį paėmiau. Atsimenu iki šiol, kad man buvo taip gėda. Turėjau jį savaitę, bet nuolatos jaučiau baimę, jog bet kurią akimirką gali išaiškėti, kad aš jį paėmiau. Ir po savaitės vėl nuėjau ir paslėpiau tarp tų žaislų, tada viskas susitvarkė.

Man atrodo, kad dabar irgi lygiai taip pat yra, kad žmonės, kai daro kažkokį sąmoningą blogį, jie žino, pavyzdžiui, kad pavogė daiktą arba žino, jog apgavo žmogų, arba dar kažką blogo padarė, tas sąmoningas suvokimas slegia. Tu gali vieną kartą nutildyti: „Čia nieko blogo, visi taip daro, visi vagia, visi apgaudinėja, visi meluoja“, antrą, trečią kartą, bet tave tai slegia kaip akmenų grandinė ant tavo nugaros. Ir kol jos nenukabini, jauti sunkumą, nesupranti, kodėl tu nelaimingas, arba kodėl tau blogai, arba kodėl negali miegoti normaliai. Tad sąmoningai padarytas blogis, netiesa, jinai apsunkina gyvenimą, neleidžia išlaisvėti, nes žmogus bijo: gal išaiškės, gal sužinos, ką apie mane pagalvos. Aš nepažįstu žmogaus, kuris būtų taip degradavęs, kad jam būtų visiškai nesvarbu. Ta netiesa, kurią žmogus sąmoningai daro, labai apsunkina, ir tada žmogus tiesiog palūžta, prie jo prisikabina daug ligų, jis nesupranta, iš kur tos ligos, jam nesiseka darbe, jisai pykstasi šeimoje, bet viskas kyla iš to, kad jis turi nuodėmę, kuri slegia jo pečius. Man atrodo, kad, kai esi laisvas tiesai, esi teisus prieš save, pirmiausia pripažįsti, jog padarei kažkokį blogį. Kol nepripažįsti pirmiausia sau, kad tai buvo bloga, kol tu nepripažįsti kitam, Dievui, tu tol esi netiesoj. O kai pripažįsti, kai išsilaisvini, skrajoji, tavęs joks akmuo nelaiko.

Aš tai visada žinau, kad jeigu nenueinu ilgiau negu mėnesį išpažinties ir jau eina tas mėnesis, pradedu būti labai pikta, man pradeda nepatikti žmonės, nepatikti, kaip jie kalba, man nepatinka, kaip kažkas vyksta, tada žinau, kad man reikia eiti išpažinties. Būti teisiam prieš save, prieš kitus ir prieš Dievą reiškia, kad tu pripažįsti savo nuodėmę, stengiesi jos nekartoti, atsitaisyti. Tada esi visiškai laisvas, nesustabdomas. Manau, kad tai yra tikras džiaugsmas, ir daug žmonių už tai atiduotų viską, kad galėtų nusimesti nuodėmės naštą.