Paul Garcia/ unsplash.com nuotrauka

Straipsnio autorius – Russelas Hittingeris, teisės ir katalikybės studijų profesorius, dirbantis Tulsos universitete JAV, Popiežiškosios Šv. Tomo Akviniečio akademijos narys, kelių akademinių knygų autorius. Žurnalo „First Things“ redakcijai maloniai leidus, tekstą į lietuvių kalbą išvertė ir sutrumpino Rosita Garškaitė. 

Nuo Prancūzijos revoliucijos katalikai svarstė apie visuomeninę tvarką. 1878 m. popiežiumi išrinkus Leoną XIII, „socialinė katalikybė“ klestėjo, nepaisant Magisteriumo mokymo šia tema stygiaus. Tai buvo katalikiškų ratelių ir draugijų laikas. Jiems vadovavo tokie šviesuliai kaip François René de La Tour du Pin'as, Léon'as Harmelis, Albert'as de Munas, Emmanuelis von Ketteleris, Frédéricas Ozanamas ir Adolphas Kolpingas. 1884 metais įsteigta Fribūro sąjunga buvo pirma tarptautinė katalikų mąstytojų apie socialinius reikalus organizacija. Jos atstovai ragino popiežių Leoną XIII apie juos mokyti katalikus. Jis taip ir padarė 1891 m. enciklikoje „Rerum Novarum“.

Iki totalitarizmų iškilimo 1917-aisiais katalikų socialinė mintis stengėsi save apibrėžti Prancūzijos revoliucijos atžvilgiu. Leonas XIII ją vadino „didžiuoju gaisru“, pagal įvykį Pradžios knygoje, sunaikinusį pirminę dalykų tvarką. Revoliucija iš tiesų nulėmė milžinišką visuomenės pertvarkymą. Dekadentiška XVIII a. prancūzų katalikų visuomenė dar pasižymėjo įžadų kultūra, o po revoliucijo bemat pasikeitė. 1790-aisiais revoliuciniais dekretais buvo uždrausti vienuoliniai įžadai, priesaikos, reikalauta prisiekti Civilinei Dvasininkų Konstitucijai. 1791 metais santuoka tapo civiline sutartimi, dvasininkai ne vienuoliai atleisti nuo celibato. 1792 m. dviem dekretais užbaigtas visuomenės pertvarkymas. Pirmasis įteisino skyrybas – tiek vienašales, tiek abiejų pusių sutikimu, antrasis panaikino monarchiją. Tokiu būdu atėjo galas dviem pasauliečių priesaikoms: vyro žmonai ir karaliaus karalystei.

Bažnyčios socialinio mokymo paradigma, suformuluota Leono XIII, atsispyrė utopiškumui, kuriam mažai kas nepasidavė XIX ir XX amžiuose. Leoniška paradigma  buvo paprasta ir tvirta, neoaristoteliška pastanga laiko dvasią supilti į amžinuosius vynmaišius. Pagrindinis jos teiginys – mūsų požiūris į socialinius reikalus turėtų remtis trimis žmogaus laimei būtinomis bendruomenėmis. Leono XIII viziją plėtojęs Pijus XI enciklikoje „Divini Illius Magistri“ 1929 m. rašė: „Yra gi trys būtinos, atskiros, bet Dievo suderintos ir sujungtos bendruomenės: tarp jų gema žmogus. Dvi bendruomenės yra gamtinės, būtent: šeima ir valstybė; trečioji gi antgamtinė — Bažnyčia“ (citatos vertimas iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Tübingen: Lux, 1949 m.) Persakant Aristotelio ištarą: žmogus yra šeiminis, politinis ir eklezinis gyvūnas. Ši trijų būtinų bendruomenių paradigma bus protingai, lanksčiai ir veiksmingai Magisteriumo naudojama beveik šimtmetį.

Popiežius Leonas XIII. Jo enciklika „Rerum Novarum“ laikoma Bažnyčios socialinio mokymo pradžia.

Trys būtinos bendruomenės turi šias bendras savybes:

– Jų formos ir tikslai nėra visiškai laisvi, bent jau ne tokia pat prasme kaip societas arbitraria, kurios pagal susidariusias aplinkybes gali būti sukurtos, perpavidalintos, paleistos. Santuokos atveju formą ir tikslus įsteigia gamta, Bažnyčios – antgamtis. Valstybė nuo jų skiriasi tuo, kad tikslą lemia gamta, tačiau ji gali turėti daugiau nei vieną legitimią formą (vieno, kelių, daugelio valdymas).

– Jos nėra išmetamos, pakeičiamos. Jose mes apsigyvename skirtingais būdais, tačiau visoms bendra yra intencija dalyvauti sąjungoje. Sąjunga pati savaime yra svarbi. Tikra visuomenė nėra mainų ir dalybų sankaupa, net jei tam tikrais dalykais iš tiesų turi būti tinkamai mainomasi ir dalinamasi.

– Jos yra subsidiarios viena kitos atžvilgiu. Namų bendruomenės nariai yra taip pat Prancūzijos Respublikos piliečiai ir Šv. Ritos parapijos parapijiečiai. Toks principas vadinamas „hierarchiniu papildomumu“. Žmogaus laimei negana apsigyvenimo tik vienoje iš bendruomenių.

Popiežius Pijus XI vadovavo Bažnyčiai beveik visą tarpukarį. Jis buvo pirmasis Lietuvoje apsilankęs ganytojas, vėliau tapęs popiežiumi.

Pagrindinė problema Leono XIII laikais, jei nekreipsime dėmesio į anarchistus ir bolševikus, buvo ne visiškas būtinųjų visuomenių atmetimas, o teisinga, papildomumo principo paisanti pusiausvyra. Nenuostabu, kad nuolatine problema tiek Europoje, tiek Naujajame Pasaulyje, buvo mokyklos. Bažnyčios istorikas Rogeris Aubertas mokyklas pavadino „klasikiniu mūšio lauku“, nes jose susidurdavo tėvų, Bažnyčios ir valstybės teisės. Kai Pijus XI pareiškė, kad „šeima yra šventesnė už valstybę“ omenyje turėjo būtent švietimo klausimą.

Leoniškoje paradigmoje trijų būtinų bendruomenių silpnėjimas ar visiškas sunaikinimas būtų pražūtingas visuomenei. Tai galėtų atsitikti pagal du scenarijus – iš viršaus arba iš apačios. Pirmąjį Bažnyčia jau buvo pergyvenusi Prancūzijos revoliucijos metu. Dar vieną bauginantį tokio scenarijaus pavyzdį pateikė totalitarizmų įsigalėjimas po Pirmojo pasaulinio karo, kai visos trys būtinosios bendruomenės, neišskiriant nė politikos, buvo pašalintos iš kasdienio gyvenimo.

Scenarijus iš apačios, ne kartą minimas Leono XIII ir Pijaus XI laiškuose – „liberali“ utopija, kuomet būtinos visuomenės susiaurinamos iki komercinio pobūdžio sutarčių, kurias galima atšaukti. Ypač gerai suvokta tokio scenarijaus grėsmė santuokai ir šeimai. Jį buvo galima įsivaizduoti, tačiau nei Leono XIII, nei Pijaus XI laikais jis neatrodė tikėtinas, nes karai ir ekonominės krizės vertė Europos ir kitus jų paveiktus žmones susitelkti. „Hierarchinio papildomumo“ principas karo metais ir pokariu dar veikė, nors jį grindžianti ontologija ir metafizika buvo susilpnėjusi. O revoliucijai iš apačios būtų reikėję kritinės masės žmonių, kurie dėl utopiško entuziazmo ar iš moralinio nuovargio norėtų atsikratyti amžinųjų ir būtinųjų visuomenės formų.

Retrospektyviai žvelgiant, keista, kodėl Magisteriumas neskyrė pakankamai dėmesio „naujenybių troškimui“ (šiuo žodžių junginiu prasideda Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“). Kompetentingi mąstytojai nuo jėzuito Heinricho Pescho iki tokių ekonomikos istorikų kaip Karlas Polanyi ar Josephas Schumpeteris aiškino, kad dėl konkurencijos rinkoje socialiniai ryšiai kryps į sukonstruotas, sąlygines, laikinas formas. „Klerikalinė“ patirtis sutrukdė pažvelgti žemyn iš savo stebėjimo bokšto, kaip jį įvardijo Pijus XI. Buvo nuogąstaujama tik dėl grėsmės iš viršaus – kad valstybės neatimtų Bažnyčios laisvių ir nuosavybės. Tokio požiūrio išmintingumą lyg ir patvirtino ilgalaikis socialinių institucijų bendradarbiavimas po 1945-ųjų. Prancūzai tris pokarinius dešimtmečius pavadino Les Trente Glorieuses: augo turtas, gimstamumas, išsilavinimas. Tačiau įvyko dvi revoliucijos iš apačios, kurių popiežiai savo stebėjimo bokštuose nesitikėjo. Nė vienos neįgyvendino politinė valdžia, nors tikrai joms padarė daug paslaugų. Jos susijusios savo kilme ir poveikiu, abi utopinės.

Filmo „Bob & Carol & Ted & Alice“ (1969 m.) stop kadras

Pirmoji – kultūrinė septintojo dešimtmečio revoliucija. Šeimos, bažnyčios ir valstybės papildomumas imtas laikyti represiniu, hierarchiniu establišmento sąmokslu. Nuo „Humanae Vitae“ 1968 m. Bažnyčia bandė atsispirti seksualinės ir moralinės revoliucijos „dvasiai“. Jonas Paulius II siekė parodyti, kad santuoka ir šeima nėra represyvios, jam atrodė, kad XX a. krizė buvo antropologinė. Užuot supratę šeimą, Bažnyčią ir valstybę kaip institucijas, kuriose gyvename ir tobuliname savo prigimtį, ėmėme jas laikytis pasirenkamais instrumentais.

Antroji – techno-ekonominė. 1992 metais Kinijos ekonomikos reformatorius Dengas Xiaopingas pasiūlė atsakymą į gyvenimo prasmės klausimą – „nuostabu yra praturėti“. Anot jo, gyvenime vadovaujamės tik viena nekintančia taisykle – ekonominiu augimu. Vieni pralobsta, kiti pralaimi, bet apskritai žmonės tampa laimingesni. Tačiau Xiaopingas neišrado lūkesčio, kad globali, spekuliatyvi, finansų ekonomika bus verta investuojamų socialinių kaštų. Ką reiškia, kad 500 didžiausių korporacijų JAV gyvuoja iki penkiolikos metų? Kai darbovietės gyvenimas trumpesnis už namų augintinio, kas apmoka socialinius kaštus? Ar šiuolaikinės korporacijos yra tikri, tačiau pavojingais tapę visuomenės dariniai ar paprasčiausi darbo įrankiai?

Vatikano II Susirinkimo dokumente „Gaudium et Spes“ rašoma, kad tik darbas yra žmogiškas, o kiti ekonominio gyvenimo elementai atlieka įrankių vaidmenį. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI požiūriu, bent dalis šiuolaikinės ekonomikos reiškinių priklauso „pilietinės visuomenės“ kategorijai. 2009 m. enciklikoje „Caritas in Veritate“ jau pripažįstamos „naujienybės“ finansų sektoriuje. Pirmą kartą atskiriamos „tikra“ ir „finansų“ ekonomikos, atsižvelgiama į investicijų problematiką, rodomas skirtumas tarp sutrikusio turto augimo ir visapusiško vystymosi. Vis dėlto „naujienybės“ aptariamos nepakankamai ir Magisteriumas toliau neatkreipia dėmesio į tai, ką Aristotelis vadino chrematistika – turtėjimą, nesusijusį su namų ūkio poreikiais.

Popiežius Pranciškus ŠvPetro aikštėje. 

EPA nuotrauka

Pranciškus yra pirmasis popiežius, atvirai kalbantis apie kapitalizmą kaip globalią sistemą, kuri paverčia įprastas institucijas tuščiomis technokratijos kriauklėmis dėl pinigų imperijos kūrimo. Kaip daugelis pastebi, Pranciškus beveik visuomet kalba apie procesus, o ne institucijas, judėjimus, o ne politines partijas, kenčiančiųjų praktikas, o ne įstatymų nustatytas ribas ir priedermes, tiesioginį kontaktą su žmonėmis, o ne politikas, išvedamas iš abstrakčių ekonominių modelių. Ankstesni popiežiai pabrėždavo valstybių svarbą, o globalioje Pranciškaus sistemoje valstybių veiksmingumas sukompromituotas.

Nė viename iš dviejų magisterinių dokumentų – enciklikoje „Laudato Si“ ir apaštališkajame paraginime „Evangelii Gaudium“ – Pranciškus nemini Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“. Popiežius taiko įtarumo hermeneutiką visoms intelektu nukaltoms socialinėms kategorijoms. Jo žodžiais tariant, gyvename lauko ligoninėse, kur gydytojai niekuo nesiskiria nuo pacientų. Ši metafora taikliai apibūdina patarnavimą žmonėms, nebegalintiems gyventi Leono XIII apibrėžtose trijose būtinose bendruomenėse. Pranciškus kalba apie suluošintų bendruomenių pasaulį, persmelktą benamyste šeimos, darbo, valstybės, net gamtos atžvilgiu. Popiežiaus magisteriniai dokumentai liudija jam būdingą pranašiškumą, poetiškumą, retoriškumą. Jie skirti paliesti širdis. Tai nei filosofija, nei politika.

Leonui XIII ir jo kartai prireikė daugiau nei pusės amžiaus įvertinti tai, ką sulaužė Prancūzijos revoliucija, nuspręsti, kas dar pataisoma. Taip pat ir Pranciškus žvelgia į lūženas pasaulyje po dviejų revoliucijų, kurios skiriasi nuo to, ką matė Leonas XIII. Viena yra turėti teoriją apie institucijas, visai kas kita – žinoti, kaip gyventi, kai institucijos nyksta. Svarbiausia Pranciškaus įžvalga – praktiškai ir nuolankiai, lėtai  ir kantriai mokytis iš kitų patirties, užuot atrijus nuvalkiotas tiesas, atsispirti norui lipdyti viską paaiškinančią teoriją apie „laiko ženklus“.

Dvi revoliucijos iš apačios – kaip vis dar nenudžiūvęs rašalas mūsų laikų puslapiuose. Nėra poreikio Magisteriumui kurti naujos doktrinos, juo labiau – keisti esminius Leono XIII paradigmos bruožus, tačiau tikrai reikia suvokti socialines problemas naujai. Didingas Leono XIII mokymas vyko iš stebėjimo bokšto, tačiau jis apibendrino ir išryškino „socialinės katalikybės“ idėjas ir praktikas nediskutuotino principo šviesoje. Tą principą suprasti nesudėtinga: esame šeiminiai, politiniai ir ekleziniai gyvūnai, tobulinantys savo prigimtį apsigyvenimu amžinose bendruomenėse. Visgi kasdienę duoną iš šio principo valgyti – nelengvas darbas.