Dovydas Skarolskis (Mindaugo Mikulėno nuotr.)

Prieš kelis mėnesius Martinas Scorsese ir Ridley Scottas interviu metu vieningai paliudijo, kad kinas mirė. Prie šios a la Nietzsche’s išvados kūrėjai priėjo matydami, kad pastarąjį dešimtmetį pelningiausi ir populiariausi yra superherojų filmai. Jie yra lengvas, neįpareigojantis ir masėms skirtas žiūrinys, kurį galima štampuoti be galo ir be krašto.

Pilietinį ir politinį veiksmą visame pasaulyje, įskaitant Lietuvą, irgi sumenkina primityvus mesianizmas. Lietuvoje turime etatinių superherojų, kurie vadina save visuomenininkais, ir, subtiliai keisdami gaidelę, vis kartoja, kad mūsų šaliai ateina paskutinioji – stovime ant bedugnės krašto. Paėmus didesnę retrospektyvą, kyla mintis, kad visai šauni, o gal net pati superherojiškų galių turinti, ta Lietuva, jei kone du dešimtmečius stovi ties tuo bedugnės kraštu ir nenukrenta. Tokio tipo visuomenininkai atitinkamuose sociumo sluoksniuose yra gana paklausūs dėl minčių dėstymo strategijos, kurią galime atsekti nuo gnostikų laikų, o gal net ir pirmųjų šarlatanizmo apraiškų žmonijos istorijoje.

Visų pirma jie gana greitai atranda skirtį tarp gėrio ir blogio – yra konkrečių kone absoliučiai gerų dalykų ir lengvai įvardintinų jų antipodų; yra totalinio klestėjimo idėjos ir totalinio naikinimo užmačios; kažkas yra šventieji pranašai ir kažkur slepiasi arba akiplėšiškai afišuojasi pragaištingieji demonai. Tai yra žavi ir prikaustanti idėja, bet ji yra dirbtinai teisuoliška ir nubraukianti visą pasaulio sudėtingumą – negi išties tokie jau lengvai įvardintini gerieji tikslai, ir blogiečiai nuolatos ir įnirtingai jų neleidžia įvykdyti? O gal pasaulyje visi matome oponuojančių idėjų, ir sunku objektyviai įrodyti, kad dažnai jos pranašesnės už kitas?

Mesianizmo paikumas taikosi į daugelį skirtingų teorinių konceptų, bet šį tekstą skirsiu tik vienam, kuris yra puolamas gausiausiai. Neoliberalizmas, kuris kritikuojančiųjų interpretacijose tampa toks, kaip kad Orwellas kažkada apibūdino fašizmą, – žodis be prasmės, išskyrus tai, jog jis žymi kažką negeistino. Dabar jį muša visi konsensuso politikos nemėgstantys kairieji ir dešinieji.

Kartu lyg susitarę jie muša visą centro-dešinės politiką. Muša jie protestais, susiręsdami palapines miestų aikštėse ir manifestais spaudoje. Kad ir Lietuvoje – vienas keletu vardų žongliruojantis sambūris prieš kiek laiko su keisčiausių žmonių – nuo aktorių iki vyskupų – konsteliacija pareiškė, kad neoliberalizmas naikina Lietuvą. Vakar krūva Vilniaus forumo tezėmis apginkluotų universitetų dėstytojų vėlgi kovojo prieš „neoliberalistiniais siekiais grįstą buldozerinę aukštojo mokslo reformą“.

Kad ir kokia proga kritikuojamas neoliberalizmas, kalbama apie skurdą, atotrūkį tarp vargšų ir turtingųjų, išsibėgiojančią ir nykstančią tautą, menkstančią kultūrą ir švietimą, civilizacinį pavojų ir t. t.

Pirmus porą kaltinimų atremsiu žymios ekonomikos istorikės Deirdre N. McCloskey kliometriniu argumentu, kad visos žmonijos istorijoje (įskaitant ir vadinamąją priešistorę) vidutinis dienos uždarbis tabalavo ties trimis doleriais ir mažiau, palyginti su dabartinio dolerio perkamąja verte. Tuo tarpu industrinės revoliucijos dėka šis skaičius Vakarų pasaulyje padidėjo daugiau nei trisdešimt sykių. Pastaraisiais dešimtmečiais jis auga ne vien tik Vakaruose – valstybės viena po kitos ima peržengti 3 JAV dolerių ribą.

Iš čia galima pereiti į antrąjį McCloskey kontraargumentą – jei kalbame apie vargstančiuosius, neturime žiūrėti, kokio dydžio atotrūkis yra tarp jų ir turtingųjų. Kas mums svarbu – skurstančiųjų gerovė ar pats atotrūkis? Jei mums rūpi skurstantieji, tai turime nusigręžti nuo socialistinių burnojimų apie nelygybę ir priimti faktą, kad auganti pasaulio ekonomika pastaruosius du šimtus metų leidžia pirmą sykį pasaulio istorijoje tokiam dideliam procentui žmonių išbristi iš absoliutaus skurdo ir gyventi gerokai geresnėmis sąlygomis nei jų proseneliai ar net tėvai. 

Dažnai neoliberalizmas yra tapatinamas ir su Europos Sąjungos vykdoma politika. Išties ES mums atvėrė mobilumo – tiek žmogiškojo, tiek ir kapitalo – galimybę. Tai grįsta siekiu visuomenėms gyventi geriau, o paskiriems žmonėms įgyvendinti savo siekius. Ta pati ekonomikos istorija rodo, kad laisva prekyba, o ne nacionalistiškas protekcionizmas leidžia visuomenėms klestėti. Lygiai taip pat galimybė laisvai judėti tarp ES valstybių leidžia kiekvienam gyventi taip, kaip jis nori, ir vadovautis savo siekiais. 

Taip, matydami geresnes sąlygas lietuviai emigruoja į kitas šalis, bet dėl to nereikia virkauti – reikia siekti Lietuvoje sukurti tokias ekonomines galimybes, kurios pačios kviestų lietuvius (net ir gimusius jau užsienyje emigrantų šeimose) grįžti į Tėvynę. Ir neoliberalizmo kritikų požiūris tam niekaip nepadeda. Jie teigia, kad netgi siekis racionaliai leisti valstybės pinigus yra neoliberalizmo blogis. Vienintelis jų siūlymas yra kone veryginis – drausti, pančioti grandinėmis ir versti visus gyventi pagal Tai uždaryk mane, / Tėvyne, savyje. Bet meilė gimsta ne per prievartą, o iš kilnių dalykų.

Taip, Vokietijos geopolitiniai tikslai ne visada yra palankiausi Lietuvai. Ir Macronas kol kas atrodo puikus prezidentas, įgausiantis galios, nors Lietuva niekada netaps svarbia ašimi prancūziškajai politikai. Bet pačiai Lietuvai šiuo metu trūksta tarptautinių santykių ir geopolitikos vizijos, be jos – nė krust. Kaip taikliai rašė V. Bartninkas ir L. Peluritis: „Dalis politikų ir valdininkų į pensiją mentališkai išėjo po įstojimo į NATO ir Europos Sąjungą.“

Bet neoliberalizmo kritikai negali pasiūlyti normalios ekonominės, kultūrinės ir politinės alternatyvos, kuri savanoriškai žmones kviestų grįžti į Lietuvą, ir kad jie išties čia liktų. Jie geba tik remtis Putino, Orbano ir Kačinskio mąstymo variacijomis, garsiai svajoja apie tokio tipo didybę, kuri skirta gamintis stabus ir politines sistemas pagal savo atvaizdą, o ne užtikrinti žmonėms laimę ir galimybę veikti.

Būtent tai ir yra tikrasis civilizacinis pavojus. Kad, palaikydami šiuos neoliberalizmo kritikus, skaitantys, išsilavinę ir kultūringi žmonės netyčia paklos kelią autoritarinių idėjų pilniems politikams ir intelektualams. O juk net dabar Seime matome visišką nesiskaitymą su žmonių laisvėmis – išrinktoji dauguma spjauna į žmones, kurie jai suteikė mandatą, ir daro tai, ko nori. 

Nekeista, kai Vakarų jaunimas, kurių tėvai ir seneliai nebuvo engti totalitarinių režimų, balsuoja už radikalią kairę ir dešinę. Užtat kvapą gniaužianti nuostaba ištinka, kai pusę amžiaus sovietų valdytos teritorijos gyventojai staiga vėl pamilsta kietos rankos kultą ir stabų kūrimą. Negi tuntų žmonių nebejaudina, kas juos prievartavo pastarąjį amžių, ir norisi pasidaryti peiktiną kaliausę iš to, kas, nors ir ne be trūkumų, bet padeda žmonėms gyventi geriau ir pagal jų pačių pasirinkimą? 

Neoliberalizmas siūlo gerą sistemą, bet jam, kaip ir visoms kitoms socialinio gyvenimo sistemoms, tenka susidurti su faktu, kad žmonės nėra tobuli ir dažnai linkę nusidėti, susikorumpuoti. Neoliberalizmas veiktų geriau, jei nuspręstume, kad mažą mandatą mus šantažuoti ir apie švietimą bei politiką (plačiausia prasme) mums aiškinti turi verslininkai su ofšorinėmis įmonėmis, su kapitalu iškeltu į Estiją, su atlyginimų vidurkiu vos per minimumą, su mažesniais nei vidutinio žmogaus sumokamais mokesčiais. Reikalauti reikia ne radikalių politinių perversmų, bet elementaraus dorybingumo ir etikos iš tų, kurie turėtų būti mūsų valstybės gerovės stimulas.