Bernardinai.lt nuotrauka

Visi, norintieji kuo labiau įsitraukti į Lietuvos jaunimo dienų (LJD) temą „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–42), galėjo gilintis į 9 pasiruošimo programos temas. Grupelėse ar savarankiškai būsimi dalyviai mėgino kiek įmanoma daugiau sužinoti apie tiesą, laisvę ir meilę, analizuodami savo netobulumą, priklausomybes, baimes, santykį su kitais ir su Jėzumi. Su monsinjoru kun. Žydrūnu Vabuolu, besiremdami keliomis LJD programos pasiruošimo temomis, pasikalbėjome apie tiesą, žmogaus netobulumą, meilę ir gailestingumą sau.

Šiuolaikinėje nuomonių visuomenėje kyla klausimas: kas yra tiesa? Kokia yra Bažnyčios pozicija kalbant apie tiesą?

Bažnyčia kartoja Jėzaus žodžius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Šiais laikais manoma, kad nėra absoliučios tiesos. Tai klaidinga – absoliuti tiesa yra, bet šie Jėzaus žodžiai paaiškina, kad tiesa nėra kaip plyta, t. y. negyva, statiška, įkalinta raidėje. Kai Jėzus sako „Aš esu tiesa“, jis pasako, kad tiesa nėra raidė. Dėl to Jėzus nuolat diskutavo ir pykosi su fariziejais, nes jie Dievo tiesą laikė raide, nuo kurios negalima nukrypti ar niekaip interpretuoti. Jėzus sakė: ne, tiesa yra gyva – tai asmuo, tai Aš. Kitas dalykas, kuo šis pasakymas yra itin svarbus, tai, jog tiesa, kaip asmuo, yra labai plati. Dievo negalima apibūdinti vienu žodžiu ar vienu sakiniu, todėl tiesa turi daug vardų, bet tai nereiškia, kad ji yra nuomonių įvairovė.

Tiesos plotį ar įvairovę paaiškina toks pavyzdys. Kartą gatvėje mane sustabdė vaikinas, pasirodo, jis buvo krišnaitas. Pamatęs, kad aš esu kunigas, norėjo tarsi pasiaiškinti, kodėl jis nebėra katalikas, ir sakė: „Žinot, kunige, kai ėmiau ieškoti tiesos, padariau tokį eksperimentą. Sekmadienį nuėjau į keletą Vilniaus bažnyčių, buvo skaitoma ta pati Evangelija, bet pamokslas vis kitas. Aš tuomet nusprendžiau, kad Katalikų Bažnyčia neturi tiesos, nes negali būti, jog yra kelios tiesos.“ Pirmiausia susižavėjau tuo jaunuoliu, kad jis ieško tiesos, nes daugelis tuo net nesirūpina. Pagalvojęs pateikiau jam pavyzdį. Stovėjome vienoje iš Vilniaus senamiesčio gatvių, sakiau jam: „Pažiūrėk į šią pusę, ką matai? Jis atsakė, kad mato bažnyčios stogą. Tuomet aš jam atsakiau: na gerai, tu matai bažnyčios stogą, o aš matau mėlyną dangų, bet ir tu, ir aš matome teisingai. Dar galima matyti ir kelio ženklus, ir einančius žmones, ir labai daug kitų dalykų. Tai ir yra tiesa, ji tokia daugialypė, jog vienu žodžiu jos neapsakysi. Tiesa yra viena, bet mes savo žmogišku žvilgsniu negalime jos iš karto aprėpti. Todėl Jėzus sako ne tik, kad yra tiesa, tačiau ir kelias, nes tiesą vis iš naujo pažįstame, nuolat į ją keliaujame.

Taigi tiesa yra daugialypė. Viena iš tiesų yra meilė sau. Mes kiekvienas stengiamės mylėti savo artimą, daryti jam gera, bet atrodo, jog kartais pamirštame save. Popiežius Pranciškus yra sakęs, kad, norint mylėti kitus, pirma reikia mylėti save, nes tam, kuris negeba mylėti savęs, sunku mylėti ir kitus. Kaip Bažnyčia moko mylėti save?

Meilė sau prasideda tada, kai priimu tiesą apie save. Žmonės nemyli savęs, nes klaidingai supranta tiesą apie save ir dažniausiai priima tik blogąją jos pusę. Jeigu jiems kažkas nepasiseka, jie mąsto: „Aš esu nesėkmė pats sau, kitiems ir Dievui! Tokia yra tiesa apie mane!“ Kai žmogus susikoncentruoja tik į tą problemą ir mano, kad tai yra vienintelė tiesa apie jį, tuomet labai sunku save mylėti. Taip matyti tikrovę ir tiesą apie save suprasti tik kaip neigiamą yra šėtono pagunda.

Esu skaitęs anglikonų rašytojo C. S. Lewiso knygą „Kipšo laiškai“. Joje patyręs velnias rašo jaunam velniukui, kaip jis turi gundyti savo globotinį: „Tu pasistenk supainioti jo tikrovės sąvoką, tai, ką jis priima kaip tiesą. Įtikink jį, kad tada, kai jam bus gera, kai jis bus kažką pasiekęs, tegu galvoja, jog visa tai yra tik iliuzija, tik laikina. O kai jis tamsų vakarą kur nors skersgatvyje gaus į nosį, tu jam sakyk, kad čia ir yra tikras gyvenimas, ir tikras pasaulis yra tik tai, kas blogai, kas nesiseka ir kur mano klaidos.“ Aš pastebiu, kad žmonės, žiūrėdami į save ir aplink save, tik taip ir mato: tikra yra tai, kas bloga, o jeigu yra gerai, vadinasi, tai laikina ir netikra. Matau, kad ir žiniasklaida bendradarbiauja su šia pagunda. Pasiklausius žinių susidaro įspūdis, kad viskas Lietuvoje yra blogai ir nėra kuo pasidžiaugti ar didžiuotis, atrodo, jog dėl visko reikia tik skųstis.

Taigi, jeigu žvelgiame į save tik iš blogosios pusės, tuomet išties sunku save mylėti. O kaip į mus žvelgia Dievas? Manau, kad tiesą apie save atrasim ir mylėti save galėsim, kai pažvelgsim į save Dievo žvilgsniu. O Dievas mato visą tiesą apie mus: tai reiškia, kad mato ir mūsų nuodėmes, nes tai yra dalis tiesos apie mus, bet visgi nėra visa tiesa ir netgi nėra Dievui pagrindinė tiesa apie mus. Pagrindinė tiesa yra ta, kad jis mus myli ir kad esame jo kūriniai, sukurti pagal jo paveikslą ir atpirkti jo krauju. Dėl to esame vertingi, kilnūs, geri. Net ir tai, ką esame blogo padarę, negali užgožti to, ką mes sugebame, mūsų talentų.

Kaip būti sau gailestingam?

Manau, kad mes kitiems nelabai mokame būti gailestingi, bet sau būname atlaidūs ir sugebame save pateisinti. Dievas kviečia būti gailestingam, nes gailestingumas ne pateisina, o atleidžia. Negerai, jeigu save tik pateisiname, tik taikstomės su kažkokia savo yda ar nuodėme, bet nededame jokių pastangų, kad ją pakeistume. Tuo tarpu Jėzus, kai rodydavo gailestingumą, sakydavo: eik ir daugiau nebenusidėk, būk išvaduotas. Tad Dievas kviečia ne susitaikyti su nuodėme, ne priimti ją kaip normalų dalyką, bet visada prisiminti, kad ji nėra pagrindinė tiesa apie mane. Ir tuomet neleisti jai tvarkyti viso mano gyvenimo. Reikia ne sėdėti ir verkti dėl to, kas nepavyko, bet stotis ir daryti tai, ką galima gero padaryti.

Dar viena tiesa apie mane yra ta, kad aš esu netobulas. Kaip ją vertina Bažnyčia?

Negalima ir nesveika sakyti, kad aš esu tobulas, vien tik geras ir niekada neklystu, nes tai irgi nėra visa tiesa apie save. Jei vien tik žavėtumėmės savimi, tai nesuprastume, kodėl kenčiame ir kodėl daug kas aplink mus kenčia. Tą dalį apie save, kad esu netobulas, reikia pripažinti ir priimti. Nesveikas savęs kaltinimas arba piktojo pagunda nuo Dievo žvilgsnio į mus skiriasi tuo, kad Dievas sako: taip, tu nusidėjai, bet aš tau atleidžiu, kelkis ir tokiau eik; aš tave priimu gailestingai, bet ir tu pats būk sau gailestingas. Tuo tarpu šėtonas sako, kad nusidėjai ir dabar visada būsi kaltas ir nebegalėsi pasitaisyti.

Tema „Aš netobulas“ dar svarbi ir kita prasme. Mano netobulumas reiškia, kad man reikia kitų – kitų žmonių ir Dievo. Aš nesu sau pakankamas, negaliu gyventi vienas. Net materialia prasme, nes negaliu pats vienas visko sau pasidaryti: pasisiūti batų ar užsiauginti duonos. Kad būčiau tikru žmogumi, galėčiau pasiekti pilnatvę, man reikia kito žmogaus, nes tik santykyje su kitu aš pažįstu save. Šis netobulumas tinka ne tik asmeniui, bet ir žmonių bendruomenei. Mes, kaip žmonių bendruomenė, tam tikrų dalykų savo jėgomis pasiekti negalime, juos turime priimti tik iš Dievo kaip dovaną.