Labas, bičiuli.

Liko vos kelios akimirkos iki jaunimo dienų. Jauti? Ar jauti tą iš nekantrumo spurdančios širdies virpesį? Aš labai nekantrauju sutikti tave ir visus kitus tikėjimo bičiulius, susipažinti, išpažinti, tiesiog būti. Būti tiesoje, vienas kito ir Jo akivaizdoje. Ar jau esi patyręs tokią bendrystę? Ji pakeis tave ir tavo širdį, jei tik leisi.

Anądien iš nekantrumo klausiau LJD himno. Ar jau klausei? „Tu pamatyk save tiesoje“ ‒ Paulina dainuoja priedainyje. Stiprūs žodžiai, ar ne? Kartais labai sunku apčiuopti tą tiesą, o nebemeluoti sau, nebeklausyti aplink tvyrančio melo ir tiesoje pamatyti save kartais atrodo beveik neįmanoma. Sutinki? Šie žodžiai priminė man metą, kai dar visai neseniai pati klaidžiojau tamsoje, pykau ir kankinausi kol galiausiai teko pripažinti tiesą.

Buvau ką tik baigusi ketverius sunkius bakalauro studijų metus. Sunkius dėl įvairių priežasčių: teko daug mokytis, nuo pat pirmojo kurso dirbti, išgyventi gana netikėtas ir drastiškas tėvų skyrybas, ir t. t. Lyg ir nieko labai ypatingo, daugelis tą patiria. Tačiau visi skirtingai tą priima ir išgyvena. Po šių ketverių metų gavusi diplomą tikėjausi pajusti didžiulį palengvėjimą, tačiau taip jo ir nesulaukiau. Jaučiausi „išsunkta“, pavargusi ir bejėgė visapusiškai – fiziškai, emociškai, dvasiškai, psichologiškai. Nepajėgiau net džiaugtis nei savo pasiektu rezultatu, nei su mokslų baigimu atėjusia laisve. Sakiau sau, kad tai natūralu, juk ketveri metai yra nemažas laiko tarpas, tad turiu leisti sau pailsėti ir atsipalaiduoti. Ir fizinės jėgos išties trumpam grįžo per kelis mėnesius. Tačiau su vidinėmis buvo atvirkščiai, jų vis mažėjo. Galiausiai užteko keleto nemalonių smulkmenų, liūdinančių nutikimų, kad visiškai netekčiau jėgų. Taip prasidėjo patys sunkiausi metai mano gyvenime.

Anksčiau niekada nebuvau patyrusi tokio bejėgiškumo. Darbe mano produktyvumo lygis, kaip ir susidomėjimas ar noras išmokti kažką naujo, buvo smarkiai kritęs. Tiesiog stengiausi padaryti bent kažką ir kaip nors pratempti dieną. Grįžusi namo gulėdavau lovoje ir žiūrėdavau į lubas. Geresniu atveju, siekdama mažiau galvoti, žiūrėjau filmus. Tačiau niekam kitam neturėjau jėgų. Nors noro, rodos, netrūko: juk dabar turėjau laiko visiems studijų metu užmirštiems pomėgiams, draugams. Tačiau per tuos metus draugai vos keletą kartų šiaip ne taip mane išsitempė su jais susitikti. Išeiti iš namų man atrodė pernelyg sunkus darbas. O blogiausia tai, kad su kiekviena diena jaučiausi vis blogiau. Ilgainiui darėsi vis sunkiau ir sunkiau, kol galiausiai net paprasti kasdieniai veiksmai tapo pernelyg sunkūs, pavyzdžiui, išsivirti arbatos!

Visą tą laiką galvojau, kad tiesiog turiu duoti sau laiko. Studijų metais buvau nutolusi nuo maldos, apleidau tai, kas teikia stiprybės ir ramybės, tad buvau tikra, kad turiu skirti tam daugiau laiko ir viskas susitvarkys. Be to, buvau girdėjusi apie lėtinį nuovargį. Vadinasi, man tereikia dar daugiau ilsėtis. Taip ramindavau mamą, kai ji  k a s d i e n  su rūpesčiu kantriai man kartodavo, kad tokie dalykai savaime nepraeina, ir prašydavo manęs ieškoti profesionalios pagalbos. „Mama, juk malda ir poilsis – tai viskas ko man reikia.“ Tačiau mamos tuo neįtikinau. Po kurio laiko pati lioviausi tuo tikėjusi. Kartą gulėjau lovoje, žvelgiau į savo metus netvarkytą, aukštyn kojom apverstą, storu dulkių sluoksniu apaugusį kambarį (dėkoju Dievui ir mamai, kad ji nevertė manęs tvarkytis, nes bučiau pasijutusi dar labiau beviltiška). Dairiausi ir mąsčiau. Man 23-eji. Tokio amžiaus žmonės tik pradeda gyventi: jie kuria, keliauja, mokosi, išbando naujus dalykus, svajoja, dirba. Trykšta gyvenimo džiaugsmu. O aš neturiu jėgų ne tik tam, bet net susitvarkyti savo kambario ar išsivirti arbatos. Anksčiau svajojau apie šeimą, vaikus. Dabar neturėjau jėgų net to norėti! Ėmiau jausti pyktį. Jau tiek laiko nei poilsis, nei malda nepadeda. Tiesiog reikalavau Dievo, kad padėtų man suprasti, kodėl aš taip jaučiuosi. Ėmiau jausti neviltį ir beprasmybę. Pradėjau svarstyti, kokia tokio mano gyvenimo prasmė. Kokia nauda iš manęs ir mano gyvenimo, jei aš tepajėgiu lyg rąstas gulėti lovoje. Laimei, mano tikėjimas apsaugojo mane nuo minčių, kad nebūti būtų lengviau... Nors iki jų jau nedaug trūko. Aš tik norėjau suprasti, kokia viso to prasmė, koks yra Dievo planas man, ir kodėl mano kasdienės nuoširdžios maldos su ašaromis akyse iki šiol nepadėjo.

Tada netikėtai sužinojau, kad vienas mano buvusių klasės draugų pasirinko nebūtį ‒ pasitraukė iš gyvenimo savo noru. Man tai buvo didžiulis šokas. Ne todėl, kad mes būtume buvę geri draugai. Todėl, kad jis visada buvo vienas guviausių vaikų klasėje. Visada tryško energija, smalsumu, prikrėsdavo šunybių. O dabar jo nebėra. Nežinojau, dėl kokių priežasčių ar sunkumų jis nusprendė išeiti, bet puikiai įsivaizdavau, kokia neviltis turėjo būti jo širdyje... Aš puikiai supratau tą bejėgiškumą ir beprasmybę, kai neturi jėgų ir galvoji, kad tavo gyvenime nieko gero nebegali nutikti. Tuomet tokia išeitis gali atrodyti vienintelė. Tačiau taip nėra!

Ši žinia mane giliai sukrėtė ir buvo didžiulis spyris. Aš supratau, kad nenoriu sulaukti tokios būsenos. Nenoriu pasiduoti tokiai nevilčiai, nes tikiu Dievo planu, ir tikiu, kad niekas nevyksta be priežasties. Nors jos ir nemačiau, bet pasitikėjau, kad nei mano gyvenimas nei pati būsena nėra beprasmiška. Taigi, nebeturėjau argumentų neigti tai, kad turiu ieškoti rimtesnės pagalbos. Tam man prireikė tiek fizinės, tiek moralinės šeimos paramos ir labai daug drąsos. Net eidama pas gydytoją svarsčiau, kad ji greičiausiai mane išspirs, lieps liautis tingėjus ir pradėti gyventi. Taip, žinoma, nenutiko. Pradėjusi gydymą, gana greitai pasijutau daug geriau. Buvau pamiršusi, ką reiškia gyventi, turėti energijos, kažko norėti ir turėti tam jėgų. Buvau pamiršusi, ką reiškia pajėgti išlipti iš lovos, pažvelgti pro langą ir jausti džiaugsmą, kad esu, kad gyvenu. Jausti dėkingumą už tai, ką turiu. Prisiminiau, kaip reikalavau Dievo man padėti, mane išgydyti. Ir tik tada supratau, kad Jis kiekvieną dieną bandė man padėti, mano mamos kojomis ateidamas pas mane, jos lūpomis kalbėdamas, tiesdamas man pagalbos ranką ir žadėdamas man padėti atsikelti, jei tik aš ištiesiu Jam savąją.  

Tai buvo mano kelio pradžia, kuriuo einu iki šiol. Džiaugiuosi, jei nesupranti, apie ką aš kalbu. O jei supranti ‒ vadinasi, visa tai patyrei. Meldžiuosi už tave. Meldžiuosi, kad neprarastum vilties ir pasitikėjimo. Meldžiuosi, kad išklausytum mamą, tėtį, draugą ‒ visus tuos, kurie nuoširdžiai tavimi rūpinasi ir nori tau gero. Meldžiuosi, kad išdrįstum ištiesti ranką. O svarbiausia ‒ meldžiuosi, kad išdrįstum pamatyti save tiesoje. Ji kartais nemaloni, skaudi, ne tokia, kokios trokštame. Bet tik ji mus išlaisvina. Tik ji veda mus pirmyn. „Jei Dievas neveikia taip, kaip mes to norime, nereiškia kad Jis išvis neveikia“ ‒ vienose rekolekcijose kartą kalbėjo vienuolė. Net jei jautiesi apleistas, taip nėra. Net jei tau tavo situacija atrodo beviltiška, tai netiesa!

O kas tada yra tiesa? Kur ji? Susitikime Jaunimo dienose ir ieškokime jos kartu.

Iki greito pasimatymo!

Monika Vaičiulienė