Šv. Tomas Moras (gimęs Londone 1478 m. vasario 7 d., nukirsdintas 1535 m. liepos 6 d.) – valstybės veikėjas, humanistas, lordas kancleris.

Jis buvo pamaldus nuo jaunystės ir, nors būdamas teisininkas turėjo daug darbo, rasdavo laiko kasdienėms šv. Mišioms. Tomas Moras buvo pasaulietis pranciškonas ir uoliai vykdė savo pareigas: prie rytinių ir vakarinių maldų pridėdavo septynias psalmes ir šventųjų litanijas. Dažnai pėsčias lankydavo aplinkines šventąsias vietas ir prieš kiekvieną išmėginimą priimdavo Komuniją, – tai tuomet buvo neįprasta. Kaip šeimos tėvas jis labai rūpinosi, kad jo vaikai augtų tikintys ir pamaldūs. Per pusryčius, pietus ir vakarienę viena iš dukterų skaitydavo Šventąjį Raštą. Jis giedojo parapijos chore, patarnavo Mišioms, dalyvavo parapijos gyvenime, dosniai šelpė beturčius ir nuomodavo namus, kad turėtų kur priglausti senelius, ligonius ir vargšus.

Šv. Tomas Moras išgarsėjo kaip knygos „Utopija“ autorius.

Henrikui VIII sugalvojus atsiskirti nuo savo teisėtos žmonos Katerinos Aragonietės ir vesti Aną Bolein, Tomas Moras tam nepritarė ir užsitraukė karaliaus nemalonę. Karaliui savinantis bažnytinę jurisdikciją, atsisakė pasirašyti priesaiką, kurioje Henrikas VIII vadinamas aukščiausiu Bažnyčios vadovu Anglijoje. Apkaltintas išdavimu, buvo uždarytas į Tauerio kalėjimą, vėliau nukirsdintas. Kanonizuotas 1935 m., minimas birželio 22 d. 2000 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas politikų globėju.

Žinomiausią frazę, apibūdinančią Tomą Morą, rasime viename Erazmo Roterdamiečio veikalų. „Tu, – sako Erazmas, – dėl savo savitumo ir išmanymo ryškiai išsiskiri iš kitų žmonių, o savo neįtikėtino subtilumo ir draugiškos prigimties dėka esi mums žmogus visais metų laikais.“

Toks apibūdinimas gali pasirodyti ir neigiamas – lyg žmogus prisitaikytų kiekvienoje situacijoje, ypač gyvendamas tokiu sudėtingu ir pražūtingu laikotarpiu kaip kad karaliaujant Henrikui VIII gyveno lordas kancleris.

Bet Erazmas piešė jo portretą kaip džentelmeno ir doro krikščionio: „Iš prigimties švelnus, jis niekada nieko blogo niekam nepadarė; būdamas gailestingas ir išmintingas, jis visada randa išeitį iš bet kokios situacijos.“

Tačiau vėliau T. Moro įsitikinimai ir tikėjimas atvedė jį į Londono kalėjimą, po to – į ešafotą. Tą lemtingą 1534 m. balandžio 12-os rytą Tomas Moras kaip paprastai patarnavo Mišioms, priėjo išpažinties ir priėmė Komuniją, paskui su žentu Viljamu Roperiu nuvyko į Lambeto rūmus, kur turėjo išreikšti lojalumą Anai Bolein, naujajai karaliaus žmonai, ir patvirtinti, kad karalius – aukščiausia Bažnyčios valdžia Anglijoje. Jis paprašė, kad jam leistų paskaityti priesaiką, kurią jis turėjo pasirašyti. Perskaitęs pasakė, kad jis to padaryti negali. Po kelių dienų buvo įkalintas Londono Taueryje. Kalėdamas vienutėje ėmė rašyti laiškus, maldas, apmąstymus.

Šis žmogus, kaip niekas kitas mylėjęs gyvenimą, sukurtas šeimai ir draugystei, visko atsisakė nesvyruodamas ir, grėsmingai virš galvos kabant niūriems ateities debesims, neapleido nei tikėjimo, nei sąmojo, nei meilės. Visuomet išliko gretose tų, kurie išauklėjo jį religingą, bet ne fanatišką, kultūringą, bet nediskriminuojantį. Ypač buvo artimas su mylimiausia dukra Margarita, jų bendravimas tęsėsi anglimi išmargintų lapų tyloje, liudijančių, kokia gali būti kilni ir didžiadvasė žmogaus siela. Nerimą jo širdyje pakeitė ramybė, kilusi iš sielos tyrumo ir žinojimo, kad nors anapus sienų jo artimieji išgyvena išbandymus, jie visuomet išliks ištikimi savo įsitikinimams.

Atskyrimas nuo pasaulio gali būti taip sunkiai pakeliamas, kad gyvenimas tampa nebemielas. Dėl to jausdamas dar didesnę fizinio apleistumo kančią ir brangių žmonių trūkumą, būdamas priverstas nutylėti „priežastis, kurios drumsčia sąžinę“ ir asmeninius sukrėtimus, tik dar atkakliau laikėsi taisyklės: „Tirkime savo sąžinę, laikydamiesi savo įsitikinimų ir sekdami gerais patarimais; būkime tikri, kad mūsų išgelbėjimas neprieštaraus mūsų sąžinei“.

Sąžinė... Tai paslaptis ir didžiausias žmogaus teisėjas žemėje, ja vadovavosi Tomas Moras, net jei kartais jautėsi dvejojantis; pripažino kitų teisę ir laisvę galvoti skirtingai nei jis: tai retas tolerancijos pavyzdys tais laikais, kai buvo paplitusi arogancija ir nepakantumas, kurie galiausiai Europą pastūmėjo į nesutarimų ugnį, ir daug Tomo Moro bendraminčių atsidūrė ešafote.

Kalėjime jis jautė didžiulę vienatvę, kurios akivaizdoje žmogus būna paliktas pasirinkti, ar atmesti gėrį ir teisingumą, tampa itin jautrus didžiųjų mokymui, intelektiniams svarstymams ir moralės įstatymams, o kartu ir toks trapus, iškilus išbandymams, kūno silpnumui ir širdies svyravimams. Vienatvė turbūt buvo didžiausia kančia Tomui Morui per tuos keturis šimtus dienų, praleistų Taueryje. Visa kita nebaugino – su tikėjimu ir viltimi žvelgė į iškeliavimą iš šios žemės, vedantį į susitikimą su Dievu. Būdamas kalėjime, Tomas Moras visuomet pasitikėjo pirmiausia Dievu ir išliko jam ištikimas.

Jo paskutiniai žodžiai, skirti mylimai dukrai Margaritai, dvelkia tėviška išmintimi ir meile. Paskutinį kartą žvelgdamas į šeimos portretą paliko savo brangiausiems žmonėms mažų bei kuklių prisiminimų – skepetaitę, piešinėlį ant pergamento, knygelę: žodžius ir rūpestį, kurie stabdo pernelyg iškilmingą Tomo Moro liaupsinimą ir išlaiko jį artimą – „lyg jis būtų tarp mūsų“. Tarsi žmogus, kuris prieš išsikraustydamas vaikštinėja po namus, apeina tuščius kambarius ir radęs senų daiktų, grąžina juos jų savininkams, kad kiekvienas iš tų daiktų grįžtų į savo vietą, lyg niekuomet nebūtų jos palikęs.

Pagal knygą „Tomasso Moro. Preghiere e Lettere dalla Torre“ (2000, Edizioni Osanna) parengė D. Žemaitytė