Būti kataliku, gyventi už tūkstančių kilometrų nuo tėvynės, bet vis tiek būti patriotu ir dar kurti religinę muziką skamba kaip nelengvas iššūkis. Paklausta, kaip visa tai pavyksta įgyvendinti, Birutė nusišypso ir pasigiria, jog greta namų esančiame darželyje augina iš Lietuvos atvežtą rūtą – kaip tikra lietuvaitė. Apie meilę Dievui, tėvynei ir muzikai kalbamės su Paryžiuje gyvenančia kompozitore Birute Liuoryte – Gambus. 

Birute, prašau, papasakokite trumpai apie save.

Trumpai? Esu nuo vaikystės maudoma muzikoje. Su tėveliais gyvenome kaime. Tėvelis muzikavo, mamytė dainavo ir šoko, brolis grojo gitara.

Vaikystėje aš dar daug nežinojau ir nesuvokiau, juk tuomet buvo dar sovietmečio laikas, tačiau mamytė papasakojo, apie vienuolį, kuris dirbo mokykloje. Būdami vaikai mes ėjome į tokią muzikinio lavinimo mokyklą už 4 kilometrų, kur dabar yra Vytėnų pilis. Ta mokykla tuo metu buvo saleziečių vienuolynas. Mamytė man daugiau nieko nepasakodavo, tik sakydavo: „Vaikeli, tik nelipk ant scenos ir nešok. Viską gali daryti, tik nešok“. Aš nežinau, kodėl toks draudimas buvo, kad aš negaliu šokti ant scenos. Bet tuo metu muzikos aš mokiausi labai natūraliai. Tėtė kaime surado akordeonistą iš kurio įsigijome mažą pianiną, tačiau netrukus ėmiau groti akordeonu. Net sukūriau mergaičių kolektyvą ir, scenoje kultūros namuose, rengdavom koncertus. Bet nešokdavom! 

Sužinojau tik daug vėliau, kada buvo atgauta nepriklausomybė, atvažiavo vienuoliai saleziečiai ir atkeliavo pas mano tėvelius pasikalbėti. Ji ir papasakojo visą istoriją, kad tas salezietis vienuolis buvo mano tėvelio dėdė, gyvenęs Čikagoje dvidešimto amžiaus pradžioje, buvo kunigas Antanas Petraitis – mokslininkas, astronomas, jis svajojo parvežti į Lietuvą astronomijos laboratoriją. Jis ją parplukdė į Klaipėdą, tačiau teko sumokėti didžiulį muito mokestį. Jis darbavosi šv. Juozapo parapijoje, kur rūpinosi našlaičiais vaikais. Jis suprato, kad negali sau leisti tokios prabangos, sumokėti tiek daug pinigų. Tą laboratoriją jis vėl išsiuntė į Ameriką, pardavė ją. Tuomet pasikvietė saleziečius vienuolius ir iš turimų pinigų sugrįžo į gimtąjį kraštą ir išpirko Vytėnų pilį, kuri nuo XVII amžiaus buvusi labai apleista, ją truputėlį atrestauravo. Kiti vienuoliai toje pilyje rengdavo reginius jaunimui. Jis įkūrė visą kompleksą šalia – su biblioteka ir mokykla. Kaip jėzuitai šiuo metu Lietuvoje. Tuo metu buvo prieškariniai laikai, Smetonos laikai, prieš antrą pasaulinį karą buvo tokia misija, rūpintis lavinimu, skleisti krikščionišką kultūrą lietuvių jaunimui, kurie gyvena toli nuo didelių centrų, tokių kaip Vilnius, Kaunas ar Klaipėda.

Būtent šis vienuolis įnešė muziką į mano gyvenimą.

Visuomet gera grįžti prie Vytėnų pilies. Ypač dabar, kai vaikai ruošiasi pirmajai komunijai. Ir su jais buvome ten nuvažiavę aplankyti vienuolio kapo. Labai norisi, kad vaikai išgirstų tikrąją istoriją, iš mano mamos lūpų.

Ir tikėjimas atėjo į mano gyvenimą natūraliai. Puikiai prisimenu kunigą Karolį Požėlą, jis mano tikėjimui padarė didelę įtaką. Šis kunigas antrojo pasaulinio karo metu eidavo į kalėjimus gelbėti žydų. Sakydavo, jog jis klausys išpažinčių, tačiau slaptai išsivesdavo kalinius iš celių ir pabėgdavo. Prieš mirtį jam buvo duotas ordinas už tokį didelį darbą. O sovietmečiu jis buvo savotiškai nubaustas – išsiųstas į mažą kaimelį, kad daugiau tokių darbų nedarytų. Bet buvo nuostabus ir labai šviesus žmogus. Būdavo labai gera jį aplankyti Šiauliuose, jaunimo centre ar naujamiestyje jo įkurtoje muzikos mokykloje. Tai irgi buvo savotiškas socialinis projektas, skirtas vaikams gyvenantiems mažame miestelyje, negalintiems dažnai atvykti į miestą. Man pačiai buvo patogu – nereikėjo visų 16 kilometrų iki miesto važiuoti! Mano vaikučiai galėtų taip turėti.

O dabar, jūs dirbate konservatorijoje. Kokios yra jūsų pareigos ten?

Dėstau solfedį ir diriguoju suaugusiųjų chorui.

O kaip jūs atsidūrėte čia, Paryžiuje?

Dirbau Panevėžyje keturis metus. Lietuvoje buvo pereinamasis periodas, kuomet reikia atrestauruoti repertuarus. Man asmeniškai labai patiko grigališkasis choralas, giedojimas. Pažinojau keletą muzikologų vilniečių, su kuriais tuomet bendravau. Su jais kartais susitikdavome Vilniuje ar rengdavome bendras stovyklas. Kartu atvykome čia, į Prancūziją, į vienuolyną. Atsirado didžiulis noras dar labiau koncentruotis į muziką, ją studijuoti. Taip ir padariau, atvykau čia studijuoti. Pusę metų pastudijavau čia, po jų - dar pusę, ir vis norisi dar ir dar. Gavau stipendiją. Maniau, pastudijuosiu porą metų ir sugrįšiu į Lietuvą, tačiau taip nutiko, kad likau čia. Žinoma, norisi grįžti. Mano vyras, kai tuokėmės, sakė: "Grįšim". Nors jis man prižadėjo, tas pažadas taip ir nuplaukė kažkur... Prisitaikiau.

Kaip sekasi gyvenant Paryžiuje išsaugoti lietuvišką tapatybę?

Na, mūsų, lietuvių bendruomenė Paryžiuje nėra didelė, tačiau ji labai brangi. Asmeniškai savo lietuviško identiteto neatmetu. Net savo namus esu susikūrusi su lietuviškais paveikslais, lietuviškomis knygomis, net su lietuvišku darželiu. Brolis net rūtą lietuvišką atvežė mano darželiui. Man brangu. Lietuvą aplankau vasaromis, man labai smagu kaime, savam krašte. Man atrodo, kad ten daug nereikia. Mano vyrai jie nori pamatyti Lietuvą, pakeliauti, bet aš parvažiuoju į savo kraštą, aplankau drauges, aplankau savas vietas, iš vaikystės. Tam pačiam Nemune nusimaudyt man yra toks didelis malonumas!

Prie mano gimtinės yra netoli Prūsiškas kraštas. Netoli tos vietos vyko kovos su prūsais. Aš negaliu taip giliai prie giminystės šaknų prisikasti, mano vyras jau seniai giminės medį susidaręs, tačiau visai gali būti, kad net mano pavardė nėra visai lietuviška, ji yra truputėlį prūsiška. Bet prūsų kilmė yra 200 metų prieš ir aš jau nebegaliu taip pakapstyti. Net mano gymis toks ne visai lietuviškas! (juokiasi) Ne su baltom kaselėm, bet vis tiek lietuvaitė.

Tačiau įdomu suprasti prancūzų multikultūralizmą, pastebėti skirtumus tarp kultūrų. Man labai svarbu pasisakyti, jog esu lietuvė, parodyti, kas man svarbu.

Dabar – apie jūsų kūrybą. Žinau, kad esate parašiusi ne vieną giesmę, tarp jų ir „Angelų karalystę“. Kas įkvėpė kurti giesmes?

Giesmė yra malda. Tai yra tikėjimo išraiška, o muzika yra nuostabi kalba. Tu gali pasakyti tai, ko kartais negali pasakyti žodžiais. Išsikristalizuoja dalykai, kurių kartais neišsakysi žodžiais: Lietuvos ilgesys, brangių žmonių ilgesys, kuriuos ne visuomet gali pamatyti, pasiekti, pabendrauti. Manau, kad ta ryški malda gimė būtent per ilgesį, savo mamai, broliui, kuris šiandien jau išėjęs, artimiems draugams, jaunimui, su kuriuo dirbau. Žinoma, palaikau ryšį su artimaisiais bent trumpomis žinutėmis, tačiau pagalvoju, kaip nuostabu būtų kartu gyventi, kurti. Tačiau aš esu kitame kontekste, mano gyvenimas yra čia. Turiu kurti, kurti, kurti, kurti. Kurtis draugus, kurtis pasitikėjimą, su mokiniais, su tėvais, kad jie priimtų mane, tokią „negrynakrauję prancūzę“. Stengiuosi nutrinti kaip įmanoma visus akcentus, bet vis tiek! Tačiau prancūzai yra liberalūs ta prasme – jiems irgi įdomus mūsų skirtingumas. Mano muzikinė formacija yra labai klasikinė, joje yra europinių bruožų, vertybių – krikščionybės. Tačiau jiems smagu pastebėti tą lietuviškumo atspalvį, tai, ką gavau per dainas, per tautosaką. Mano vaikams jau ne naujiena, kad savo darželyje vaikštinėdama, pamatau gėlelę prasiskleidusią ir imu apie ją dainuoti dainą. Apie pūkelį, „Švelnus pūkeli“. Apie boružėlę. Tai yra ne tik kalbėjimas, bet daina yra išraiška. Vaikams – tai yra perdavimas pasaulio, kuris, kaip ir muzika, yra harmoningas. Pasaulis yra harmonija. Ir muzika yra darni visuma.

Jūs esate menininkė katalikė. Pasidalykite, kaip sekasi suderinti šias dvi sritis? Ar apskritai tai įmanoma?

Iš tiesų, daugiausia ir kuriu krikščioniškojo meno. Giesmės chorui ar pačios dainos, jos yra arba kaip dainuojamoji poezija arba kaip giesmės. Bet jos visos priartėja krikščioniškai pasaulėjautai. Nors jose ir yra daug tokio lietuviško kalbėjimo, dalykų matymo, man tai yra darna. Man labai artima šventoji Hildegard von Bingen, esu išstudijavusi viduramžius labai išsamiai ir man Hildegard yra viena iš pačių didžiausių mokytojų man. Kaip ji drįso toje epochoje, XII amžiuje, kaip drįso! Kokia drąsi moteris. Būdama silpnos sveikatos, suderino savo pasaulėžiūrą net su maistu (per vegetarizmą, kuris ypatingai populiarus ir šiandien). Matydama, kokia yra stipri harmonija su gamta, ji priderino savo maitinimosi įgūdžius – buvo vegetarė. Toks maitinimasis tokiu laiku buvo kažkas labai neįprasto. Vegetarizmas yra Hildegard von Bingen išradimas. O muzikoje jos drąsumas yra tas, kad ji pati sugalvodavo sąvokas, ji tuo pačiu buvo ir teologė, kalboje ji sugalvodavo naujus poetinius niuansus ir tuo pačiu ji išdrįso nepaklusti muzikinei tradicijai, kuri buvo tuo metu grigališkasis choralas. Ji įvedė ne tik vakarietišką mezūraciją, tonų, pustonių ir intervalų, bet prijungė ir rytietiškus skambesius. Savotiškai sujungė vakarietišką ir rytietišką tradicijas muzikoje. Tuo metu tai atrodė kažkas neįmanomo.

O kaip atrasti drąsos kurti krikščionišką meną? Tai yra didžiulis iššūkis šiandieninėje visuomenėje.

Aš turiu dar vieną nuostabią mokytoją Lietuvoje – Albina Žiupsnytė. Dailininkė. Jos paveikslai keliauja po visą pasaulį, toks grožis! Moteris – neįgali, negalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų, jos pirmieji piešiniai nutapyti teptuką laikant burnoje. Po to, pamažėle, ji ėmė judėti. Jos noras piešti buvo toks stiprus, tai yra vienintelė jos kalbėjimo išraiška, bendrauti su pasauliu. Kun. Alfonsas Grigas, per vieną ateitininkų stovyklą, man ją pristatė. Kuomet mes su jaunimu giedojome „Angelų karalystę“, jis pasakė: „Na tavo „Angelų karalystė“, kaip Žiupsnytės angelai. Tu būtinai turi ją susirasti ir aplankyti. Jūsų angelai yra tokie patys. Jos – piešiniuose, tavo – giesmėj.“ Tai taip įdomu. Vėliau, visiškai netyčia ją susiradau. Dabar turiu jos paveikslų namuose. Jos regimasis pasaulis man yra nuostabus, aš jį regiu  per muziką. O ji regi tą pasaulį piešiniuose. Vieno pokalbio metu, ji mane padrąsino: „Pasaulis visuomet blaškysis, bėgs į visas puses, bet aš visada žinojau, ką aš geriausiai galiu daryti, kas man duota, kam aš pašaukta. Nors ir keisis tendencijos, bet čia yra tavo tikrasis kelias ir tu niekada jo nepaleisk. Tu pamatysi, kad tu nepasimesi, kad ir kas bebūtų, kad ir koks chaosas“. Kažkaip yra įrašyta manyje būtent taip ir negali mėtytis. Nuostabu, kad muzikoje yra tiek daug skirtingų žanrų – aš pradėjau rašyti kaip ir šiuolaikiškas improvizacijas, tačiau nepaleidžiu savo kelio. Aš tiesiog nesiblaškau. Kam blaškytis? Kam prarasti dar laiką kažkur?

Birželio 23-25 dienomis Vilniuje vyksta Lietuvos Jaunimo Dienos. Ką galėtumėte palinkėti jaunimui, kuris ruošiasi atvykti į didžiausią katalikiško jaunimo šventę Lietuvoje?

Na, sugrįžus į Lietuvą man jau ir taip atrodo tokia graži krikščioniška šalis! (juokiasi) Dabar visuomenėje yra visokiausių tendencijų – reikia jaunimui visko pabandyti. Bet svarbiausia neprarasti krikščioniškos ašies. Svarbiausią atrasti tinkamą santykį su savimi ir Dievu: kūrybinį, kalbantį, atnaujinantį, kuris kiekvienai dienai teikia prasmę. Kartais į tą gylį nusileisti reikia drąsos. Yra posakis: „Jeigu pasidarai per daug paviršutiniškas, gyvenimas tave išspjauna“. Kad nebūtume išspjauti!