Michal Parzuchowski (www.unsplash.com) nuotr.

Tėvai, kurių vaikai pereina prie savivada grįsto mokymosi, dažnai pastebi, kad tai nėra vien tik naujas mokymosi, bet ir naujas gyvenimo būdas. Taip yra todėl, kad savivada grįstas mokymasis grindžiamas įsitikinimu, jog žmonės turi teisę gyventi savo pačių gyvenimą ir eiti savo pačių pasirinktais keliais, kad „siektų laimės“ savais būdais, jei šis jų siekis nesikerta su kitų asmenų teise „siekti laimės“. Taikant savivada grįstą mokymąsi siekiama kurti bendradarbiavimo kultūrą, kurioje vertinamos individo laisvės ir jomis naudojamasi užtikrinant „laisvę ir teisingumą visiems“. Remiamasi prielaida, kad mes, kaip individai, daugiausia laimėsime didindami bendrąjį gėrį, o ne kovodami tarpusavyje dėl didesnės esamo gėrio dalies. Tai filosofija, pagal kurią laimėti turi visi dalyviai. Vieni svarbiausių savivada grįsto mokymosi teikiamų privalumų yra šie:

Savivada grįstas mokymasis stiprina pasitikėjimą savimi, iniciatyvumą, atkaklumą ir pasitenkinimą gyvenimu. Nors mes negalime visiškai kontroliuoti savo gyvenimo (dėl daugelio išorinių mus paveikiančių veiksnių, įskaitant paveldėtus genus ir aplinkos sąlygas), mes visi esame atsakingi už savo gyvenimą. Skirtingais gyvenimo etapais esame atsakingi už pasirinkimus, kurie suformuoja mūsų gyvenimo kryptį. Savivada grįstas mokymasis žymiai padidina asmens gebėjimą lemiamais momentais priimti pagrįstus, protingus ir savarankiškus sprendimus. Kuo daugiau vaikas pats priima sprendimų – suprasdamas savo idėjas, jausmus, norus bei poreikius ir įvertindamas juos pagal turimas galimybes – tuo labiau tikėtina, kad jis užaugs į brandų, blaivaus požiūrio, veiklų ir empatišką suaugusį žmogų.

Savivada grįstas mokymasis sumažina tikimybę, kad vaikai visą gyvenimą jaus emocines žaizdas, kurias paprastai sukelia priverstinis mokymas mokykloje. Tai nereiškia, kad niekas niekada iš jų nepasišaipys, nepavadins kvailiais arba neparodys, kad jie ko nors neišmano. Tačiau jie nepatirs sisteminio neigiamų atsiliepimų sustiprinimo, pavyzdžiui, jie nebus pirmoje klasėje priskirti į blogiau skaitančių mokinių grupę dėl to, kad mokosi lėčiau arba kitaip, jie nebus apibūdinti kaip „nemotyvuoti“ arba tingūs dėl to, kad juos domina kiti dalykai nei tie, kurių mokoma mokykloje. Knygoje „Kaip vaikus ištinka nesėkmės“ („How Children Fail“) Johnas Holtas rašė: „Mokykla yra vieta, kurioje vaikai išmoksta jaustis kvailais.“ Tai taip pat taikytina daugeliui jaunuolių, kuriuos mokyklos laiko „pirmūnais“ dėl jų gautų aukštų pažymių. Johnas Holtas, o vėliau Kirsten Olson (savo knygoje „Žaizdos iš mokyklos“ („Wounded By School“)) meistriškai aprašė, kad mokyklose nėra nė vieno mokinio, kuris nejaustų slaptos baimės, kad jį gali bet kada ištikti nesėkmė, nes sėkmė ir nesėkmė nustatoma pagal kitų asmenų savo nuožiūra parengtas ir atliktas patikras. Tokios žaizdos jaučiamos visą gyvenimą. Galime bandyti paslėpti šias žaizdas po sėkminga veikla baigus mokyklą, bet jos niekur nedingsta. Daugelis žmonių nuolat eikvoja jėgas, kad kompensuotų tokius jausmus. Pagalvokime, kiek laimingesni ir sėkmingesni galėtume būti, jei mums nereikėtų dėti pastangų bandant įrodyti, kad nesame neišmanėliai (nes bijojome mokykloje tokie tapti) arba esame intelektualiai pranašesni (nes mokykloje mus prie tokių priskyrė). Kiek kartų gebėtume geriau klausytis ir mokytis, jei mums nereikėtų nuolat apsiginti ir įrodyti savo žinias kitiems. Kiek atviresni ir smalsesni galėtume būti (pagalvokite apie dvejų metų amžiaus vaikus), jei per visus tuos metus mūsų savigarba nebūtų buvusi sumenkinta arba apsimestinai iškelta.

Savivada grįstas mokymasis suteikia galimybę domėtis kur kas įvairesniais dalykais, nei tai įmanoma įprastinėje mokykloje, kurioje pagal nustatytą grafiką mokoma suplanuotos mokymo programos dalykų ir mokymo turinys nėra pritaikomas pagal individualius mokinių poreikius ir interesus. Taikant savivada grįstą mokymąsi galima išsamiau ir prasmingiau išnagrinėti net ir tas temas, kurios yra įtrauktos į įprastinę mokymo programą, pavyzdžiui, galima iš tikrųjų pasistatyti ir išbandyti valtį, užuot tik perskaičius apie tai, kaip tai darė kiti, arba praktiškai išmatuoti žemės sklypo plotą, užuot vien apskaičiavus pratybose pateikto daugiakampio plotą. O jei valtis nuskęs, ją galima pataisyti ir pasimokyti iš klaidų, užuot vien nusprendus, kad tokia konstrukcija neteisinga, ir perėjus prie kito „projekto“. Kai valtis gerai laikosi ant vandens, su ja galima išplaukti tirti kitų įdomių dalykų. Nors gali iškilti kliūčių, tai bus tikro gyvenimo kliūtys, o ne iš anksto nustatytos mokymo programos apribojimai.

Savivada grįstas mokymasis sustiprina bendradarbiavimą šeimoje ir už jos ribų. Kai nėra būtina laikytis mokyklos mokymo programoje nustatytų reikalavimų, tėvai ir vaikai gali laisvai kurti, diskutuoti, ieškoti sprendimų, konstruoti, tyrinėti tai, kas jų sprendimu geriausiai atitinka jų tikslus, vertybes ir asmeninius norus. Patirtis parodė, kad šio metodo rezultatai yra priešingi, nei būgštavo dauguma skeptikų. Savarankiškai lavinęsi vaikai suaugę būna savimi pasitikintys ir itin jautrūs kitų asmenų poreikiams. Tuo dažnai galima įsitikinti pagal tai, kokią profesiją jie renkasi ir kaip dirba: jie renkasi dirbti bendradarbiaudami ir dirba įgalindami kitus, o ne siekdami galios kitų asmenų atžvilgiu. Laimingas žmogus padaro kitus laimingus, ir tą patį galima pasakyti apie savivada besivadovaujančius žmones. Žmonės, kurie jaučiasi atsakingi už savo gyvenimą, yra labiau linkę palaikyti savarankiškus kitų asmenų veiksmus ir priimti narystės visuomenėje įsipareigojimus.

Iš anglų kalbos vertė LTF Mokymosi šeimoje bendruomenės nariai
(Šaltinis – http://alternativestoschool.com/articles/benefits-self-directed-learning)