Birželio 24 d. švenčiame šv. Jono Krikštytojo iškilmę.  Tai šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Jis gimė šešiais mėnesiais anksčiau už Jėzų.

Apie Joną Krikštytoją sakoma įvairiai: pranašas, Sužadėtinio draugas, angelas, balsas, Elijas, Išganytojo krikštytojas.

Jo tėvas Zacharijas po jo gimimo, įkvėptas Šventosios Dvasios, sako: „O tu ,vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones išganymą pažinti per nuodėmių atleidimą“ (Lk 1, 76–77).

Jėzus apie Joną Krikštytoją sako: „Sakau jums, tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio  už Joną Krikštytoją“ [...] (Lk 7, 28)

Jono gimimo istorija susipynusi su Jėzaus, kaip ir Jono gyvenimas, kaip tiesiančiojo Jėzui kelią. Kalbėti apie Joną nepaprasta. Dėl asmens didingumo. Ir paprastumo. Dėl šventumo, skaistumo, karštumo, nusižeminimo, pagarbumo, pamokslavimo... Dėl visko: kaip prasidėjo jo gyvenimo istorija, kaip jis vykdė savo misiją ir kaip numirė.

Apie šventąjį Joną Krikštytoją pagal Jokūbą Voraginietį:

„Apie Jono Krikštytojo gimimą apreiškė arkangelas Gabrielius štai tokiu būdu. Karalius Dovydas, norėdamas išplėsti Dievo kultą, paskyrė dvidešimt keturis aukščiausius šventikus, kurių vienas buvo viršiausias, vadinamas „šventikų vyresniuoju“. Dovydas paskyrė šešiolika vyrų iš Eleazaro sūnų ir aštuonis iš Itamaro ir burtų keliu kiekvienam pakaitom skyrė po savaitę eiti pareigas. Aštuntoji savaitė teko Abijui, iš kurio giminės kilo Zacharijas.

Zacharijas ir jo žmona Elzbieta buvo seni ir bevaikiai. Sykį, kai Zacharijas įžengė į šventyklą padėti smilkalų, o daugybė žmonių laukė už durų, jam apsireiškė angelas Gabrielius. Jį išvydus, Zachariją apėmė išgąstis, tačiau angelas tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo prašymas išklausytas.“  Taigi Gabrielius apreiškė, kad jis turės sūnų vardu Jonas, kuris „negers vyno ir jokių svaigalų“ ir „su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties“.

Tačiau Zacharijas, galvodamas apie savo senyvą amžių ir nevaisingą žmoną, ėmė abejoti ir žydų papročiu paprašė angelo duoti ženklą. Tačiau angelas nubaudė jį nekalbyste, nes Zacharijas nepatikėjo jo žodžiais.

Kai Zaharijas išėjo laukan iš šventyklos, žmonės pamatė jį tapus nebyliu ir, pritariamai linktelėjus galvą, suprato, kad šventykloje jis matė regėjimą. Pasibaigus tarnystės savaitei, Zacharijas grįžo į savo namus, ir tada Elzbieta pastojo. Penkis mėnesius ji slėpėsi. Tačiau ir džiaugėsi, kad nebereikės gėdytis savo nevaisingumo.

Šeštą mėnesį Švenčiausioji Marija, kuri jau nešiojo įsčiose Viešpatį, nekaltai prasidėjusioji Mergelė, atėjo pasveikinti Elzbietos pasibaigus nevaisingumui ir pareikšti pagarbos jos senyvam amžiui. Kai Marija pasveikino Elzbietą, šventas Jonas, jau tada pilnas Šventosios Dvasios, pajuto pas jį ateinant Dievo Sūnų ir šoktelėjo iš džiaugsmo motinos įsčiose, judesiu pasveikindamas tą, kurio negalėjo pasveikinti balsu; jis šoktelėjo, lyg trokšdamas pasveikinti ir pakilti prie savo Viešpaties. Šventoji Mergelė pasiliko su savo giminaite patarnauti jai tris mėnesius ir savo šventomis rankomis pakėlė nuo žemės berniuką.

Šis šventasis Viešpaties pirmtakas pasižymėjo devyniomis privilegijomis: tas pats angelas, kuris apreiškė Viešpatį, apreiškė ir Joną; motinos įsčiose Jonas šoktelėjo iš džiaugsmo, Viešpaties Motina pakėlė jį nuo žemės; jis „atrišo“ tėvo kalbą; pirmas įvedė krikštą; pirštu parodė  Kristų; Kristus gyrė jį labiau nei visus kitus; jis pranešė ateisiant Kristų tiems, kurie buvo limbe. (Limbas – pomirtinė vieta, esanti tarp rojaus ir pragaro).

Viešpats vadino Joną „pranašu ir daugiau negu pranašu“.  Visi pranašai pranašavo apie Kristų, bet apie juos pranašauta nebuvo. O Jonas ne tik pranašavo, bet ir apie patį Joną pranašavo kiti pranašai. Visi buvo žodžio nešėjai, o Jonas buvo pats balsas. Kaip balsas artimas žodžiui, tačiau pats nėra žodis, taip Jonas artimas Kristui, tačiau nėra Kristus.  

Jonas gyveno nepaprastai šventą gyvenimą. Apie jo šventumą Jonas Auksaburnis sako: „Po Jono atsivertimo kiekvieno žmogaus gyvenimas atrodo pilnas nuodėmių.“ Jono šventumą paliudijo ir Sūnus, kaip matyti  Mato evangelijos devintame skyriuje, kur Kristus jį visokeriopai ir nepaprastai giria.

Jonas atėjo, turėdamas Elijo dvasią ir narsą.

Jis buvo nežinojimo nakties pabaiga ir malonės šviesos pradžia: „nešantysis šviesą“.

Jonas ėjo sostų pareigas, kurių darbas buvo teisti.

Jonas ėjo viešpatysčių pareigas, mokančias mus viešpatauti pavaldiesiems; pavaldiniai Joną mylėjo, o valdovai bijojo.

Jonas ėjo kunigaikštysčių pareigas, kurios mus moko jausti pagarbą viršesniems.

Jonas ėjo valdžių pareigas; jis sulaikė priešiškas jėgas nuo mūsų, kadangi paskyrė mus krikštui.

Jonas ėjo Galybių pareigas, kurių dėka įvyksta stebuklai.

Įžengdamas į pasaulį Jonas turėjo daugybę dovanų. Jo iškilios įvairios malonės dovanos, pelnytos malone, matyti iš to, kad jis turėjo visų šventųjų tobulumą: jis buvo pranašas; jis buvo daugiau negu pranašas; jis buvo apaštalas; kankinys; išpažinėjas; skaistusis; skelbėjas. Taigi jis turėjo pranašų dvasią, apaštalų uolumą, kankinių tvirtumą, išpažinėjų nuosaikumą, skaisčiųjų tyrumą.

Jonas buvo karštas pamokslininkas. Šį įkarštį įžiebė meilė, įkvėpė tiesa, kreipė gebėjimas skirti arba žinojimas, stiprino pastovumas. Jonas pamokslavo veiksmingai, nes jam pamokslaujant atsivertė daugelis žmonių. Jonas pamokslavo žodžiu – nuolat mokydamas ir pavyzdžiu – šventai gyvendamas. (Jonas gyveno labai asketiškai: valgė miškų medų ir skėrius, vilkėjo kupranugarių kailius ir pan).

Jono Krikštytojo šventės dieną jau nuo amžių  krikščionys  degino deglus, nes Jonas pats buvo „liepsnojantis ir šviesą skleidžiantis žibintas“; ritinantis ratas, nes tuo laiku, apsukusi ratą, nusileidžia saulė, ir pažymima, kad praeina Jono, kuris buvo laikomas Kristumi, šlovė, kaip jis pats paliudijo sakydamas: „Jam skirta augti, o man – mažėti.“ Taip pat tai išreiškia Jono ir Kristaus gimimo dienos: Jono gimimo dieną dienos ima trumpėti – Kristaus gimimo dieną – ilgėti...“

Šv. Jonas Krikštytojas nuo pat gimimo yra tam, „kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 79).

Atėjus tamsai į mūsų gyvenimus, ieškokime pagalbos ir užtarimo pas šventąjį Joną Krikštytoją . Jis apšvies mūsų kelią.

Pagal Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai"