pexels.com nuotrauka

Gal vertėtų imti ir baigti tą (savi)apgaulę dėl viešojo intereso, nustoti reikalauti, kad jį kažkas gintų, ir viltis, jog jį kas nors apgins. Ne tik todėl, kad nūnai jį gina visi, net ir turėdami kardinaliai skirtingas vizijas apie tai, kas turi būti padaryta: darbdaviai ir darbuotojai ginčuose dėl civilinio kodekso, urėdų tinklų optimizuotojai ir išlaikytojai, aukštojo mokslo reformos proponentai ir oponentai, ateities ir praeities koalicijos, patriotai ir naudingi idiotai. Net Artūras Skardžius, kalamas prie sienos dėl nesugebėjimo derinti viešųjų ir privačiųjų interesų, ne kartą dievagojosi, kad dirbdamas Seime nuosekliai rūpinosi viešuoju interesu. Po šimts, jei visi taip rūpinasi viešuoju interesu, kodėl visuomenė taip nusivilia politikais ir politika?

Mano galva, atsakymas čia ne (tik) politikų korumpuotumas (=sugedimas, t. y. neturint omenyje vien tik neskaidrių finansinių ryšių), bet pats orientavimasis į viešąjį interesą kaip politikos tikslą. Didžiulis nesusipratimas politinio sprendimo logiką bandyti sutapatinti su viešojo intereso gynimo principu. Tai lemia tiek viešumo, tiek intereso idėjų specifika. Pirmiausia semantiškai viešumas negali būti atskiriamas nuo atvirumo, prieinamo visiems, neslaptumo. Tad viešasis interesas – visiems matomas interesas. Štai A. Skardžius deklaravo savo turimą žemę ir pajamas. Išviešino. Tai ko čia neraliuotiems žurnalistams kabinėtis? Juk viską parodė, nieko nenuslėpė. Ne paslaptis, kad įtakingi Seimo nariai yra ilgamečiai nestebuklingų universitetų darbuotojai. Žinoma, kad jie rūpinasi savo universitetų ateitimi. Visgi Alma mater. O motina rūpintis visada reikia. Kaip ir kokiam vienmandatėje apygardoje išrinktam Seimo nariui reikia neužmiršti savo apygardos. Visgi savi žmonės išrinko, pasitikėjo, deda viltis dėl investicijų ar didesnių biudžeto subsidijų keliams, mokymosi įstaigoms, vietos verslui... Juk atstovo užduotis atstovauti interesams. Visi tai mato, supranta, tad ir pykti nelabai yra dėl ko.  

visuomenės viešojo intereso būklė analogiška kitų viešųjų vietų būklei – mums dar toli iki Vakarų, bet bent jau nutolome nuo Rytų

Kita vertus, viešas yra ir tas, kas priklauso visiems. Tuomet viešasis interesas yra visų interesas. Kaip viešbutis yra visiems atviri namai; kaip vieškelis yra visiems prieinamas kelias; taip viešasis interesas yra visiems rūpimas interesas. Bet šiuo atveju panašu, kad visuomenės viešojo intereso būklė analogiška kitų viešųjų vietų būklei – mums dar toli iki Vakarų, bet bent jau nutolome nuo Rytų. Vakaruose viešoji vieta yra išpuoselėta ir prižiūrėta vietovė, nes ji yra visų ir dėl to ja rūpinasi visi, o Rytuose ji dažniausiai labiausiai apleista erdvė, savotiška išvietė, nes yra visų, ir dėl to joje gali dergti visi. Lietuva, viltingai sakau, yra kažkur per vidurį – patys (dažniausiai) netvarkome, bet ir patys (dažniausiai) nedergiame. Vis šioks toks pasiekimas. Bet vėlgi šis neveikimas kaip veikimo forma yra analogiška viešojo intereso būklei. Tiesiog tikima, kad politikai juo tikrai nesirūpina. Ir patikimiausi yra tie, kurie bent jau jam nekenkia, suprask, nieko viešumoje per daug neveikia. 

Bet dar labiau viešajam interesui kenkia intereso kaip motyvo veikti idėja. Turėti interesą – tai teigti, kad šiame pasaulyje yra kažkas siektino, didesnės vertės nei visa kita. Tad interesui svarbūs du elementai – kažkas norintysis ir kažkas, ko norima pasiekti. Pageidautina, kad tas norintysis būtų subjektas, galintis rišliai išsakyti savo siekį. Kitaip sakant, interesas yra žmogiškos tapatybės dalis – turėti interesą gali tik konkretus žmogus su savo konkrečiais poreikiais. Ir čia prasideda pekla, apie kurią mums nuolat teisingai primena liberalai: kiek žmonių – tiek ir interesų. Arba maždaug tiek pat. Juk galima būti suinteresuotiems tais pačiais dalykais kaip ir kitas arba savo interesus keisti, ypač jai pasiekei tai, ko norėjai. Bet jei interesą turi aiškiai kažkas išsakyti, ką turime omenyje sakydami „viešasis interesas“? Bendrosios valios mitą, kuris dūžta atsitrenkęs į gyvenimišką tikrovę – interesų yra daug. Tad jo niekas negali išsakyti anei užčiuopti, nes kaip kolektyvinio darinio jo tiesiog nėra. Net referendumas yra viešojo intereso parodija, nes net vienas prieštaraujantis griauna viešojo, visų, intereso idėją.

visiems suinteresuotiems vadinamuoju viešuoju interesu reikia atleisti, nes jie nežino, ką daro

Žinoma, galima prieštarauti, kad kolektyviniai interesai, tarkim, tautos, klasės ar gimties, egzistuoja. Juk ne veltui įvyko Didysis Vilniaus Seimas ar vyksta Baltic Pride‘ai. Bet nuoseklus tokio tipo kolektyvistas visada prieis prie išvados, kad tai tik sutampantys tam tikros apibrėžtos grupės žmonių interesai, kurie nepretenduoja į visuotinumą ir tuoj pat gali išsisklaidyti, tiems individams pasiekus savo tikslus. Maža to, mąstant kolektyvinių interesų kategorijomis, visos pozicijos matomos kaip suinteresuotos, atstovaujančios tam tikroms jėgoms ir naudingos tam tikroms grupėms. Tuomet mano išsakoma pozicija pirmiausia yra mano intereso išdava, bet ir kito pozicija yra ne kas kita kaip jo intereso atspindys. Jei laimi jis – pralaimiu aš; jei laimiu aš – pralaimi jis. Tad tiesiog neprotinga nusileisti, kai yra galimybė pasiekti savo interesą, padaryti jį viešuoju. Nes jei viskas būtų kitaip, tikėtina, mano priešininkas gintų savo interesus ir pamintų manuosius.

Kartais, tiesą sakant, apie visų interesus negalvojama ne iš piktos valios, bet dėl riboto proto. Tiesiog niekas visų interesų žinoti negali. Asmuo ribotas ir žino tiek, kiek geba pasakyti iš patirties – asmeninės, draugų ir pažįstamų pasakojimų, šiokio tokio apsiskaitymo. Bet visa tai visada bus ribota. Pats žmogus tiesiog teturi vieną pilną atsitiktinių įspūdžių gyvenimą. Jo aplinka dažniausiai yra angažuota vienai pozicijai ir tendencinga. Net jei draugų nuomonės skiriasi, reikia apsispręsti pačiam, ir tas sprendimas suformuotas atsitiktinių argumentų virtinės ir įtvirtina tam tikrą partinę poziciją. Skaityti, deja, dažnai irgi imamasi tik tai, kas autoritetingai ar simpatingai priimtinas tiesas pateikia suprantamais žodžiais. Tad net jei esi pakankamai daug žinantis, vis tiek būsi priverstas veikti vienų ar kitų labui, priimti vieniems ar kitiems naudingą sprendimą. Bėda, kad kitoje pusėje, tarp tų, partinių priešų, taip pat yra daug žinančių ir pasitikinčių savo nuomone. Tad gauname du, tris, keturis viešuosius interesus, kuriuos reikia trūks-plyš apginti. Situacija, kaip kužda mano rusifikuota atmintis, kažkuo panaši į pasakėčią apie gulbę, vėžį ir lydeką – visi lyg ir gero nori, kad vežimas judėtų, bet vis kitaip (o vežimui, kai pagalvoji, juk tas pats, jis gi daiktas; o ir visi gyviai kažką visiškai ne tą su juo daro, tai skandinti, tai skraidinti bando). Dažniausiai, tikra tiesa, visiems suinteresuotiems vadinamuoju viešuoju interesu reikia atleisti, nes jie nežino, ką daro. Bet jie bent jau kažką daro naudodami savo turimus talentus.

bendrasis gėris yra tai, ko kiekvienas iš savęs reikalauja, kad bendruomenė klestėtų

Tad užmirškime viešąjį interesą, nes jis neturi substancialumo, o tik skirtingas individualias aistras. Ir prisiminkime tai, kas buvo iki viešojo intereso. Pakeiskime viešumą – bendrumu; interesą – gėriu. Pakeiskime ne formaliai, kaip sinonimiškas idėjas, bet esmingai, kaip idėjas, reikalaujančias tam tikros visuminės pasaulėžiūros. Čia bendrumas nėra tapatu viešumui. Ir ne tik viešumo kaip buvimo matomam prasme. Net ir tada, kai kalbama apie viešumą kaip buvimą „visų“, jis netapatintinas su bendrumu. Bendrumas, skirtingai nei visumiškumas, nurodo ne į formalius skirtingų individų tarpusavio santykius, pirmiausia pasireiškiančius valstybėje (dažniausiai viešasis interesas sutapatinamas su valstybės interesu), bet į realią bendravimo ir bendro buvimo patirtį. Bendra yra tik tai, kas iš tiesų išgyvenama kasdieniuose tarpasmeniniuose santykiuose, o ne tai, kas nurodoma, kaip privaloma išgyventi, nes tai išgyvena visi.  Ne atsitiktinių santykių viešnamis, kur kiekvienas žino, ko reikia tikėtis iš kito, ir nuolat, gal jau tūkstantį kartų, tai kartoja, bet tikra bendrabutis – kūrybiškas, natūralus, nuolatinis buvimas kartu. Bendrumas, skirtingai nei viešumas, taip pat leidžia kalbėti apie tai, kad nėra vieno stebinčio subjekto – kažkokios išorinės visuomenės. Bendrųjų erdvių gali būti daug, jos gali būti skirtingos, tas pats asmuo vienu metu gali priklausyti, t. y. kurti, skirtingo tipo bendrumus – šeimą, vietos bendruomenę, funkcinę bendruomenę, tautinę bendruomenę, bažnytinę bendruomenę ir pan.

Panašiai gėris nėra interesas. Tai sakau suprasdamas, kad dažnai šios dvi sąvokos sutapatinamos. Kai pradedama kalbėti apie „bendrąjį gėrį“, tuoj įžvelgiama intencija primesti savo interesą. Bet toks sutapatinimas tik rodo politinės vaizduotės skurdą. Kai rūpinamasi interesu, rūpinamasi išimtinai savo, kad ir formuluojamo kolektyviai, poreikiais ir troškimais. Gėrio idėja turėtų būti amžina ir visuotinė, todėl negali būti suvokta tik kaip išimtinai mano ar mūsų troškimas. Tokiu būdu viešasis interesas yra visų interesas; tai, ko siekia visi. Bendrasis gėris yra tai, ko kiekvienas iš savęs reikalauja, kad bendruomenė klestėtų. Maža to, jei viešasis interesas skatina matyti tam tikros apibrėžtos grupės interesą ir dėl jo įgyvendinimo konkuruoti su kitomis grupėmis, bendrojo gėrio idėja turi priminti apie skirtingas bendrystes ir jų tikrumą. Tikrasis bendrasis gėris galimas tik paisant visų bendrysčių, nuo mažiausios iki didžiausios – savų, kitų, ir to, kas yra virš mūsų ir yra po mumis. Bendrojo gėrio siekimas, skirtingai nei viešojo intereso gynimas, niekada neprasideda nuo teiginių „aš noriu“ ir „mums reikia“ , bet nuo klausimo – „kaip pasitarnauti (kitų) labui“.  

Komentaro autorius – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.