Pal. T. Matulonis savo kambaryje Birštone. Birštono sakralinio muziejaus archyvo nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje popiežius Pranciškus pripažino arkivyskupo Teo­filiaus Matulionio (1873–1962) kankinystę ir atvėrė kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Šių metų birželio 25 d. Vilniuje pirmą kartą švenčiamos jo beatifikacijos iškilmės. Šis Katalikų Bažnyčiai ir visiems Lietuvos tikintiesiems labai reikšmingas įvykis paskatino iš naujo prisiminti nepaprastą Teofiliaus Matulionio gyvenimą.

Būdamas ištikimas tikėjimo tiesoms ir nepaliaudamai kovodamas už tikinčiųjų teises, jis ne kartą buvo kalintas tiek carinės, tiek bolševikinės valdžios. Po bolševikų perversmo Rusijoje dirbęs kunigas pirmą kartą trejiems metams buvo nuteistas 1923 m. Po penkerių metų popiežius Pijus XI jį paskyrė tituliniu Matregos ir Mogiliovo vyskupų pagalbininku, o 1929 m. slapta buvo konsekruotas vyskupu. Bet netrukus jis vėl buvo suimtas: iš pradžių ištremtas į Solovkų salas, vėliau pervežtas į Leningrado kalėjimą, perkeltas į koncentracijos stovyklą, kol po didelių fizinių ir dvasinių išgyvenimų atsidūrė Maskvos ligoninėje. 1933 m. rudenį po įvykusių mainų tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos buvo išleistas iš kalėjimo ir grįžo į Lietuvą.

Apie susidūrimą su bolševikais ir kovą už tikinčiųjų teises Laurynas Peluritis kalbina Vilniaus universiteto istoriką, Katalikų Bažnyčios istorijos specialistą, vyskupo biografijos tyrinėtoją Arūną Streikų.

Pirmieji bolševikų vykdyti katalikų ir stačiatikių dvasininkų persekiojimai Rusijoje ir Matulionio patirtis tapo vienu pirmųjų susidūrimų su bolševikiniu totalitarizmu. Labai įdomus klausimas: 1933 m. Lietuva išmainė Matulionį į belaisvius. Kokios buvo tų mainų aplinkybės?

Šio įvykio aplinkybės nėra pakankamai ištirtos. Tvirtai net negalima pasakyti, kas buvo šito apsikeitimo iniciatorius. Ta negausi esama istorio­grafija laikosi nuomonės, kad pagrindinis iniciatorius neva buvęs Šventasis Sostas, o Lietuvos ir Latvijos vyriausybės – kadangi tuo metu santykiai su Sovietų Rusija buvo pakankamai geri – veikė kaip tarpininkės išlaisvinant lageriuose kalinčius katalikų kunigus. Bet manęs šita versija neįtikina. Tuo metu, kai vyko derybos, iš kitų Vatikano Rytų politikos faktų susidaro įspūdis, kad jis nebuvo suinteresuotas ištraukti dvasininkus iš Sovietų Sąjungos. Manyta, kad net ir kalintys dvasininkai turėtų likti, o jų kalinimas anksčiau ar vėliau turėtų baigtis ir jie grįžtų – net ir tomis sudėtingomis sąlygomis – dirbti Sovietų Sąjungoje. Ir patys dvasininkai po išlaisvinimo nebūdavo itin patenkinti, kad juos išlaisvino, – paradoksalus dalykas.

Kadangi nesimato jokios iniciatyvos iš Maskvos pusės, man atrodo, kad didžiausia šio apsikeitimo iniciatorė buvo Lietuvos vyriausybė. Ji turėjo du tikslus. Viena vertus, tuo metu santykiai su Vatikanu buvo šiek tiek pašliję ir galvota, kad šis žingsnis būtų gražus gestas Katalikų Bažnyčiai. Taip būtų išeita iš savotiško derybų su Vatikanu sąstingio. O kitas motyvas, be abejonės, buvo noras – ar labiau iliuzija – atsikratyti Lietuvos komunistų vadų, juos pašalinti iš šalies, pasinaudojant šia situacija. Tame į Sovietų Sąjungos kalėjimuose kalintus lietuvius iškeistų komunistų sąraše buvo tuometinis tada dar negausios Lietuvos komunistų partijos elitas. Pirmuoju sąraše buvo pats Antanas Sniečkus, buvo ir kiti sekretoriato nariai – Kazys Preikšas, Ignas Gaška, tuo metu buvę aktyviausi veikėjai. Labiau tuos sąrašus tyrinėję istorikai teigia, kad daugiausia tai buvo Zigmo Angariečio šalininkai – galbūt jis irgi stengėsi juos išlaisvinti ir laikinai pasikviesti į Maskvą, kad sustiprintų savo pozicijas. Tuo metu tarp grupuočių lietuviškame Komunistų partijos padalinyje vyko gana aštri konkurencija. Praktiškai nė vienas iš tų dvidešimt keturių išvykusiųjų į Maskvą nebuvo represuoti ir po tam tikro pasirengimo vėl grįžo dirbti į Lietuvą savo pogrindinio darbo.

Kaip atrodė Matulionio veikla iki Ant­rojo pasaulinio karo? Kiek teko girdėti, jis ir vėliau rodė iniciatyvą grįžti į Rusiją, visą laiką išliko noras rūpintis tikinčiaisiais, su kuriais jis dirbo prieš tai.

Matulionis labai stipriai jautė ganytojo pareigą. 1929 m. jis buvo slapta įšventintas į vyskupus. Tuo metu kaip tik buvo neoficialiai pertvarkyta hierarchinė visos Katalikų Bažnyčios Rusijoje struktūra – didžiulė Mogiliovo arkivyskupija buvo padalinta į smulkesnius apaštalinius vikariatus.

Tuometinio Leningrado apaštalinio vikariato vyskupo padėjėju kaip tik turėjo būti Matulionis. O kadangi pats apaštalinio vikariato vadovas vyskupas Antonijus Maleckis buvo represuotas ir deportuotas į Lenkiją, kur 1935 m. mirė, Matulionis su paveldėjimo teise praktiškai nuo 1935 m. formaliai buvo apaštalinio vikariato vadovu ir jautė pareigą rūpintis tikinčiaisiais, kurie jam buvo patikėti. Todėl nuolat ieškojo galimybės grįžti į Rusiją.

Vysk. Teofilius Matulionis Rusijoje

Ką žinome apie Matulionio karo metų veiklą?

Formaliai jis tebebuvo Leningrado ir jo apylinkių vyskupas. Svarbiausias jo uždavinys buvo bandymas grįžti į Rusiją ar bent jau pasiruošti tam grįžimui. Pirmoje karo pusėje (1941–1942), kai suprato, kad bent jau artimiausiu metu jam nebus leista grįžti, jis buvo vienas aktyviausių praktinio ir idėjinio rengimosi misijoms Rusijoje iniciatorių. Jo ir kelių kitų kunigų iniciatyva Kauno kunigų seminarijoje buvo įkurtas Institutum Russicum. Planuota, kad tai bus papildomo ugdymo institutas kunigams, norintiems vykti į Rusiją, ir įvairių praktinių reikmenų, reikalingų misijoms Rusijoje (literatūra rusų kalba, liturginiai reikmenys ir finansiniai resursai), kaupimo cent­ras. Matulionis buvo vienas iš instituto steigėjų ir de facto jo vadovas (nors formaliai toks nebuvo). Centras dėl kunigų vykimo į Rusiją kontaktavo su vyskupais, siekdamas pastarųjų leidimų kunigams vykti į šias misijas. Taip pat per vyskupus rūpinosi aukų, reikalingų misijoms, rinkimu.

Ši veikla iš esmės buvo pagrindinis Matulionio užsiėmimas pirmoje karo pusėje. Vėliau, kai buvo nominuotas Kaišiadorių vyskupu, žinoma, užsiėmė visai kitais reikalais. Jis labai aktyviai pasinėrė į šios vyskupijos reikalus. Dar karo metais parašė kelis ganytojiškus laiškus vyskupijos tikintiesiems.

Kalbant apie nacių okupaciją, visuomet aktualus lieka vyskupų santykio su žydų genocidu klausimas. Kadangi Matulionis okupacijos pradžioje neužėmė Lietuvoje jokių pareigų, jis tarsi išvengė dilemos, kaip elgtis genocido akivaizdoje – ar poziciją pareikšti viešai, ar negadinti santykių su naciais ir, pasinaudojant gana gerais santykiais su okupacine valdžia, bandyti praktiškai padėti persekiojamiems žydams gelbėjant juos iš getų. Matulionis prisidėjo prie žydų gelbėjimo iš getų ir yra žinomas konkretus atvejis, kai jis prisidėjo labai svariai – tai būsimos garsios pianistės Esteros Elinaitės išgelbėjimo istorija. Per Kauno benediktines, kurių dvasiniu vadovu buvo, Matulionis pasirūpino tuo metu dar mažos mergaitės slėpimu. Buvo sutarta, kad benediktinės ją globos, ir jos gyvybė buvo išgelbėta.

Vienas iš nedaugelio Bažnyčios konfliktų su okupacine nacių valdžia taip pat susijęs su Matulionio vardu. 1943 m. rudenį įvyko incidentas Žiežmariuose, kai naciai prievartiniams darbams žmones bandė gaudyti per pamaldas. Matulionis labai nuosekliai ir tvirtai protestavo prieš tai, okupacinei valdžiai rašė protesto laiškus. Būtent tikinčiųjų teisių gynėjo laikysena rodo, kad jis nedarė skirties tarp sovietų ir nacių. Abiem atvejais liko principingas.

Vėl atėjus bolševikams, represinis aparatas iš karto pradėjo prieš jį veikti?

Matulionis iškart atsidūrė pavojingiausių režimo priešų (jei kalbame apie Bažnyčią) sąrašo viršūnėje. Dėl dviejų priežasčių. Sovietai baiminosi, kad jis ir toliau, nepaisant paskyrimo Kaišiadorių vyskupu, rūpinsis katalikais Rusijoje ir ypač Leningrade, kur, tikėta, katalikybė išrauta su šaknimis ir nebėra jokių katalikų. Iš dokumentų matyti, kad nuo pat 1940 m. bijota, jog Matulionis bus svarbus žaidėjas. Atrodo, iš pačios Lubiankos Maskvoje buvo koordinuojamas Matulionio operatyvinis sekimas Lietuvoje. Tad Matulionis buvo kliūtis visos Sąjungos mastu. Bet ir vietiniam elitui jis buvo ypač neparankus dėl savo patirties.

Sakyčiau, Matulionis buvo savotiškas ekspertas ir patarėjas kitiems kunigams. Man įstrigo vienas atvejis – dar 1940 m. jo operatyvinio sekimo byloje yra agentūrinis pranešimas apie susitikimą su keliais kunigais, kurie pas jį lankėsi ir iš kurių vienas buvo agentas. Matulionis tada kunigams davė iš tiesų įžvalgius ir praktiškus patarimus, kaip elgtis naujomis aplinkybėmis. Vienas iš jų buvo skirtas apsisaugoti nuo bažnyčių uždarymo. Iš savosios patirties Leningrade jis sakė, kad svarbiausia įtraukti eilinius tikinčiuosius ir žiūrėti, kad tie tikintieji įsirašytų į ideologinį projektą, – idant sovietams nebūtų pagrindo neatsižvelgti į žmonių poziciją. Matulionio teigimu, reikia, kad protestus pasirašytų kuo daugiau Kauno darbininkų. Tuomet būtų galima tikėtis, kad pavyks apginti uždaromas bažnyčias. Kitas patarimas – jokiu būdu nevengti nešioti kunigo rūbų, sutanos. Sovietmečio pradžioje buvo toks kai kurių kunigų įsivaizdavimas, kad geriau neafišuoti savo kunigystės, rengtis pasaulietiškai, neužkliūti ir taip išvengti represijų. Matulionis sakė priešingai – reikia eksponuoti savo kunigystę, kad esant kokiam nors persekiojimui žmonės matytų, jog kunigai, kurie vis dar turi didelį autoritetą visuomenėje, yra persekiojami ir represuojami. Tuos pranešimus valdžia skaitė ir, žinoma, matė, kad Matulionis patarinėja.

Kokiu lygiu ir kaip spręstas pačių represijų prieš Matulionį ir jo arešto klausimas?

Išlikusių dokumentų nėra. Jo suėmimas, kaip ir kitų vyskupų, sprendžiant iš esamų dokumentų ir tardymo bylos, atrodo kaip rutininis procesas. Įkalčių ir įrodymų surinkimo klausimas perleistas vietinėms institucijoms, MGB turėjo surinkti įkalčius, parengti bylą. Akcentuotina tai, kad sovietai Matulionio ir kitų vyskupų atvejais itin stengėsi ir daug dėmesio skyrė įkalčių, įrodančių sąsajas su ginkluotu pasipriešinimo judėjimu, rinkimui – kad būtų galima apkaltinti antisovietine politine veikla, pateisinti suėmimą ir galbūt net vėliau propagandiškai tai išnaudoti.

Tačiau iki pat 1946 m. pabaigos, kai Matulionis buvo suimtas, šia linkme nepavyko nieko sukurpti. Galbūt nuo lietuviškų realijų jis buvo kiek nutolęs dėl savo ankstesnės patirties ir, matydamas, kad Bažnyčia, norėdama išlikti ir veikti, turėtų išlaikyti distanciją nuo politinės antisovietinės veiklos ir partizanų rėmimo, stengėsi atriboti kunigus nuo šių dalykų. Nors, žinoma, tvirtai laikėsi pozicijos, kad Bažnyčia negali tapti kovos su šiuo pasipriešinimu įrankiu. Jis rūpinosi, kad kunigai vengtų materialinio partizanų rėmimo ir tiesioginio dalyvavimo judėjime, kad tai netaptų pretekstu persekioti Bažnyčią. Šios linijos jis laikėsi nuosekliai, tad sovietams nepavyko surinkti jokių faktų, kurie jį sietų su antisovietiniu ginkluotu pasipriešinimu.

Vyskupas Teofilius Polianos invalidų namuose

Atrodo, kad sovietai bijojo Matulionio net senatvėje, po kalinimų, iki pat mirties – trukdė grįžti į Kaišiadoris. Kodėl?

Per tą laiką, kol Matulionis ir kiti vyskupai buvo kalinami, sovietai esmingai susitvarkė reikalus su Bažnyčios valdymu. Apie 1953 m. jie buvo pasiekę savuosius tikslus – administracinė Bažnyčios valdžia iš esmės buvo jų rankose, buvo parinkti lojalūs režimui dvasininkai. Daugiau ar mažiau jie kontroliavo (ar bent įsivaizdavo kontroliuojantys) Bažnyčios veiklą. Išgyvenusių persekiojimą vyskupų grįžimas iš lagerių jau vien dėl to buvo nepageidautinas, ypač Matulionio.

Papildoma priežastis, kodėl Matulionio grįžimas buvo nepageidaujamas, yra ta, kad po trečio kalinimo jo autoritetas Bažnyčioje buvo didžiulis. Jau tuo metu tarp tikinčiųjų jis praktiškai laikytas kankiniu. Matulionio poziciją sovietai aiškiai žinojo ir bet kokia kaina stengėsi išvengti jo, kaip ir Mečislovo Reinio, kurio autoritetas buvo ne menkesnis, grįžimo. Pasibaigus kalinimo laikotarpiui, siekta kiek įmanoma juos sulaikyti, galbūt tikintis ir to, kad kalinimo metu pašlijusi sveikata neišlaikys. Reinio atveju tai pavyko, o Matulionis, visad pasižymėjęs gera sveikata ir ištverme, pakėlė ir šitą sovietų išbandymą, nors akivaizdu, kad kalėjime buvo imtasi kažkokių priemonių jo sveikatai pabloginti ar galbūt net ir nužudyti. Po neįgaliųjų namuose praleistų kelerių metų, neteisėto laikymo nelaisvėje (net ir sovietinės sistemos rėmuose), jis vis dėlto grįžo į Lietuvą ir visos sovietų baimės pasitvirtino. Nuo pat pradžių Matulionis ėmėsi ne tik susigrąžinti savo pozicijas, bet ir pakeisti Bažnyčioje įsigalėjusią lojalaus bendradarbiavimo su režimu nuostatą.

1957 m. buvo surengtas neoficialus vyskupijų valdytojų pasitarimas, vykęs, atrodo, Matulionio iniciatyva, kur jis stengėsi pakreipti Bažnyčios liniją daugiau į iššūkio laikyseną, aiškiai nubrėžti linijas tarp valdžios ir Bažnyčios sferų, ragino mažiau pasiduoti valdžios dirigavimui. Taip pat jis ieškojo būdų, kaip sukurti komunikacijos su Šventuoju Sostu kanalą, kurio nekontroliuotų režimas. Ir tai pasisekė padaryti. Per tą kanalą jam pavyko su Šventuoju Sostu suderinti savo įpėdinio skyrimą. Taip kolegoms vyskupams ir vyskupijų valdytojams parodė, kaip reikėtų elgtis – kad su sovietų valdžia derinti Bažnyčios valdymo formų ir vyskupų kandidatūrų nereikia, kad to galima išvengti. Tai pirmas ir praktiškai paskutinis per sovietmetį atvejis, kai be derinimo su valdžia gaunamas Šventojo Sosto sutikimas ir – vėlgi be derinimo, slapta – vyskupu pašventintas Vincentas Sladkevičius. Šventinta remiantis bažnytine teise. Bet Matulionis nekuria slaptos struktūros. Sladkevičiaus padėtį jis imasi legalizuoti, remdamasis sovietiniais įstatymais, gerai juos žinodamas ir laisvai jais operuodamas.

Kaip su jo mirties aplinkybėmis? Yra juk ir Matulionio nužudymo versija. Ką mes dabar žinome iš dokumentų?

Kalbant apie konkrečias galimo nužudymo aplinkybes, yra svarbūs du faktai, kurie leidžia neatmesti tokios galimybės. Pirmasis – tai, kad rugpjūčio 17 d., likus dviem dienoms iki mirties, jam vaistus suleido kita seselė, nei įprastai, jis jos nepažinojo. Vyskupo buto buvo klausomasi, tad viskas labai gražiai užfiksuota – ateina seselė, kurios Matulionis nepažįsta, jis klausia: „Kas jūs tokia?“, „Kokius vaistus man leisite?“ Seselė atsakiusi, kad vitaminus ir panašiai. Taip pat yra žinoma, kad kitą dieną pas vyskupą atvyko saugumiečiai. Jie darė kratą, tardymą ir, atrodo, kad jis – netgi tokio amžiaus – buvo mušamas pagal KGB metodus – taip, kad neliktų žymių. Apie tai jis papasakojo savo broliui, kuris jį aplankė 19 dieną, jau prieš pat mirtį. Aišku, reikia atsižvelgti į tai, kad remiantis kitais šaltiniais, tai nebuvo patvirtinta.

Bet man atrodo, kad šiuo atveju ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra tai, kad sovietų valdžia iš tikrųjų turėjo motyvą pagreitinti jo mirtį. 1962 m. vasara – pasirengimas Vatikano II Susirinkimui pasiekęs finišą, praktiškai jo išvakarės. Su susirinkimu sovietai siejo labai daug vilčių, tikėdamiesi Bažnyčios būklės ir savotiško valdymo legalizavimo, palaiminimo iš Vatikano pusės. Tad stengėsi pasiųsti sau lojalius žmones, kurie pateiktų sovietams naudingą žinią. Matulionis, kaip didžiausias autoritetas, turintis sovietų nekontroliuojamą ryšį su Šv. Kazimiero lietuvių kolegija, o per ją – ir su Šventuoju Sostu, buvo labai nepatogus žmogus. Jis užtvėrė kelią vienam iš valdžios numatytų vyskupų Česlovui Krivaičiui kelią į vyskupystę, jo, kaip Vilniaus arkivyskupijos valdytojo, vaidmens legalizavimui. Krivaitis buvo iš Kaišiadorių vyskupijos, todėl Matulionis viską labai gerai apie jį žinojo ir reikiamus žmones laiku informavo apie jį.

Kitas valdžios labai proteguotas dvasininkas, su kuriuo sietos viltys, buvo Povilas Bakšys. Jis buvo Kaišiadorių vyskupijos valdytojas, kai Matulionį pavyko visiškai nušalinti nuo vyskupijos reikalų. Matulionis – tai fiksuota ir laiškuose Šv. Kazimiero kolegijos rektoriui Ladui Tulabai, ir agentūriniuose pranešimuose – apie Bakšį buvo labai blogos nuomonės. Tad valdžia žinojo, kad Matulionis bandys sutrukdyti šių planų, sietinų su Vatikano II Susirinkimu, įgyvendinimui. Susirinkimo metu Matulionis sovietams būtų labai nereikalingas. Tad motyvą paspartinti jo mirtį sovietai tikrai ­turėjo.

Naujasis židinys