Rafaelio paveikslo „Atėnų mokykla“ fragmentas, Platonas (kairėje) ir Aristotelis, 1509–1511

Platonas, Alkibijadas, iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą parašė Vilius Bartninkas, komentarus ir bibliografiją parengė Vytautas Ališauskas, Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2016, 176 p., 1000 egz. Dailininkė Laura Klimaitė

Platonas, Charmidasiš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir komentarą parašė Alius Jaskelevičius, Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2016, 142 p., 1000 egz. Dailininkė Laura Klimaitė

Platonas, Filebasiš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė, Klasikinių filosofijos tekstų ir studijų serija Philosophica, I, Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016, 642 p. Dizaineris Tom Mrazauskas

Trys vertimai

Amerikos kino teoretikas Davidas Bordwellas, sekdamas rusų formalizmo tradicija, įtvirtino garsiąją perskyrą tarp trijų filmo naratyvumo lygmenų – istorijos (story), siužeto (plot) ir pasakojimo (narration). Istorijos plotmė apima chronologinę įvykių seką, siužetas – jų selektyvią atranką ir išdėstymą, o pasakojimas – konkrečią poetinę išraišką1. Slavojus Žižekas, kritikuodamas Bordwellą, yra pastebėjęs, kad, griežtai tariant, nėra jokios istorijos, kuri eitų pirma siužeto: „Kiekviena istorija jau yra „siužetas“, ji įtraukia bent minimalią naratyvo organizaciją. Tad perskyra tarp istorijos ir siužeto atliekama siužeto viduje“2.

Net ir praėjus vienam kitam tūkstantmečiui, šis ginčas daugeliu požiūrių išlieka platoniškas. Žinia, būtent Faid­re ir VII laiške Platonas iš esmės suabejojo kalbos medijos pajėgumu perteikti kokią nors filosofinę tiesą (t. y. tikrąją istorijos versiją), o garsiojoje Valstybės X knygoje kritikavo menines poetų ambicijas, kurios imituoja antrarūšę tikrovę, be to, kultivuoja „širstantį ir permainingą būdą“. Kita vertus, ši pesimistinė pozicija disonuoja su rafinuota, poetiška ir daugialype Platono meninio rašymo maniera, kurioje ne tik garsiosios alegorijos ir mitai, bet ir pats naratyvo konstravimas, jo įvairių lyg­menų išskyrimas pasireiškia kaip apgalvota dramaturginė technika, kuri, neretai demaskuodama savo pačios manipuliatyvų charakterį, netiesiogiai iškelia filosofinį klausimą apie papasakotos istorijos ir tiesos santykį.

Klasikinis pavyzdys čia, žinoma, galėtų būti Puotos atvejis: dialogas pristatomas kaip perpasakojimo perpasakojimas apie įkaušusių ir užsišventusių žmonių pokalbius, kurio svarbiausioje vietoje atsiranda dar vienas perpasakojimas – Sokrato lūpomis perduota Dio­timos istorija apie meilės keliu grožio link žengiančiojo situaciją. Visa ši konstrukcija išreiškia pačią naratyvinės tiesos vertę, kuriai vargu ar paprieštarautų ir Žižekas – kad ir kiek besikastum, tikrosios istorijos vietoje terasi iš kažkieno neblaivių nuogirdų sudėliotą fikciją.

Tačiau tai, kad visos istorijos tam tikra dalimi tėra pramanyti siužetai, įpareigoja tiek Platoną, tiek mąstančius apie jį leistis į siužetavimo žaidimą, kuriame tenka apsispręsti dėl pasakojimo perspektyvos, pagrindinių veikėjų, o kartu ir pristatomų temų – kas bus išryškinta, o kas – nepaliesta. Juolab kad šiandien Lietuvoje panašią situaciją provokuoja netikėta Platono raštų recepcijos „istorinė“ situacija. Po ilgamečio štilio staiga beveik sinchroniškai pasirodė net trys iki šiol neišleistų dialogų vertimai. 2016 m. pabaigoje ką tik įsikūrusi leidykla Jonas ir Jokūbas užsimojo Alkibijado ir Charmido vertimais pradėti pilno Platono raštų korpuso leidybą, o Lietuvos edukologijos universiteto leidykla Filebu paženklino savo filosofinių raštų serijos Philosophica startą.

Iš pirmo žvilgsnio, klasikos ir filosofijos mėgėjai turėtų ploti katutėmis. Čia galbūt verta pastebėti, kas yra geras antikinio teksto leidimas. Nors nuolat kalbama apie klasikos vertimų stoką, formaliai žvelgiant, išversti Platoną nėra taip sudėtinga. Dauguma dialogų yra santykinai nedidelės apimties veikalai, todėl pasitelkus klasikinės filologijos jaunesnių specialistų pajėgas, kartu su vyresniųjų priežiūra, šis uždavinys galėtų būti įgyvendintas, tarkime, per gerą dešimtmetį. Tačiau juk ne kiekis, o kokybė yra prioritetas.

Paradoksas tas, kad iš esmės geri Antikos teksto vertimai šiandien yra neįmanomi be juos lydinčio mokslinio tyrimo, kurio rezultatas teksto apimties požiūriu paprastai pranoksta patį klasikinį originalą kelis kartus, o gal ir daugiau. Taigi čia ir vėl susiduriame su savotišku dramaturginiu prasmių ir jų klodų perskirstymu. Platono pateikiamos filosofinės istorijos reikalauja papildomų naratyvinių lygmenų, kuriuos atlieka meta-rašytojai – šiandienos vertėjai, komentatoriai ir tyrėjai. Toks darbas ne tik formaliai paruošia skaitytoją, išaiškindamas miglotas Platono raštų vietas. Šitaip kartu Antikos autorius persiužetuojamas iš naujo, iš jo filosofinės istorijos išgaunant ir pažadinant šiandienai aktualesnius rakursus.

Toks darbas apima milžiniškos apimties filologinės, istorinės ir filosofinės dimensijų sąveiką, reikalaujančią visų šių kvalifikacijų sinerginio valdymo meistrystės – panašios į tą žinojimą, apie kurį nuolat kalba Platonas, pastebintis, kad atskiros žinojimo rūšys negali kompensuoti visumos žinojimo matmens. Pastebėtina, kad Nepriklausomybės aušroje būtent Vytautas Ališauskas, šiandienos Alkibijado komentatorius, su dar keletu bendraminčių inicijavo mokslinį požiūrį į Platono dialogų leidybos tradiciją. Aidų leidyklos naujai išleisti Puotos, Faidono, Sokrato apologijos vertimai pakylėjo Lietuvos platonistiką į naują lygmenį, kurios protagonistais tapo Tatjana Aleknienė, Naglis Kardelis ir keletas jaunesnių kolegų.

Kuo turėtų pasižymėti geras Platono dialogo leidimas? Be filologinės vertimo kvalifikacijos, būtina atožvalga tiek į naujausius, tiek į seniausius ir labiausiai autoritetingus graikiško teksto leidimus, taip pat apimti kritišką žvilgsnį į moderniuosius ir klasikinius Platono komentatorių darbus, aptarti dialoge diskutuojamų klausimų refleksiją mokslinėje literatūroje, galiausiai – pasiūlyti nuosavą filosofinę dialogo temos interpretaciją.

Taigi trijų naujų Platono dialogų pasirodymas vertintinas būtent šios naujosios istorijos kontekste. Deja, šiandien regime savotišką platonizmo „schizmą“. Vieša paslaptis, kad dvi pradėtosios raštų serijos turėjo būti viena – atlikta bendromis pajėgomis, o ją puoselėjantys žmonės buvo telkiami bendradarbiauti. Buvo numatoma keistis vertimais, juos skaityti ir redaguoti, gal net rengti bendrus seminarus, taigi auginti sinerginę Platono interpretacijos kokybę. Deja, taip neįvyko. Todėl šiandien Alkibijadą ir Charmidą turime vertinti Filebo šviesoje.

Čia ima ryškėti akivaizdi kokybinė takoskyra, kuri leidžia auginti lūkesčius ir kalbėti apie tai, kas galėtų būti. Aleknienės atliktas Filebo pristatymas vertintinas kaip vienas sėkmingiausių, o gal net pats įspūdingiausias Platono raštų leidimo Lietuvoje atvejis, kurio vien įvadas (253 puslapių apimties) atskirai galėtų būti solidi mokslinė monografija, grakščiu stiliumi praskleidžianti klampią vėlyvojo Platono problematiką. Greta to – abejonių nekelianti vertimo kokybė ir išsamus mokslinis komentaras, papildyti ne tik istoriniu kontekstu, bet ir savarankiška filosofine interpretacija.

Viliaus Bartninko įvadas į Alkibijadą ir jo vertimas, kurį komentavo Vytautas Ališauskas, pasižymi kur kas menkesniu užmoju. Dialogo įvade apgalvotai pasiūlomas tikrai taiklus siužetinis išdėstymas: raktas į Alkibijadą yra pats Alkibijado gyvenimas, išsamiai pristatomas Peloponeso karo ir santykių su Sokratu kontekste. Vis dėlto, žinant daug žadančią Bartninko filosofinę kvalifikaciją, kiek stebina, kad stiprioji įvado dalis yra istorinė ir literatūrinė, o filosofinė dialogo analizė išlieka gana taupi. Tarkime, vienas įdomiausių Platono pasažų apie savižiną ir jos analogiją su akies savistaba kitoje akyje (130c–133c) tiek vertėjo, tiek komentatoriaus plačiau išlieka neaptarti. Kita vertus, vietomis šlubuoja ir filologinė vertimo kokybė. Deklaruojama, kad vertimo ir komentaro darbas vyko paraleliai. Galima tik įtarti, kokia kokybė būtų galėjusi būti išgauta, jei abu teksto rengėjai būtų radę laiko perskaityti vienas kito atliktą darbą.

Aliaus Jaskelevičiaus Charmido vertimas kiek labiau nušlifuotas, nors interpretacinės ambicijos taip pat nesiekia Filebo masto. Pažymėtinas gana korektiškas, bet referatyvus įvadinis pristatymas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama problemiškajam terminui σωφροσύνη aptarti, taip pat pakankamai atsakingai atliktas komentaras. Tačiau ir šiuo atveju filosofinė interpretacija, platesnis konteksto aptarimas ar išsamesnė platoniškosios problematikos išsklaida paliekama nuošalyje.

Ambicija išleisti visus Platono raštus Lietuvoje yra sudėtingas užmojis – ypač jei lygiuojamasi į geriausias leidybines tradicijas. Nuostabu, kad šiandien jauni žmonės apskritai imasi klasikinių tekstų vertimo ir analizės. Kita vertus, aukščiausios kokybės rezultatas gali būti pasiektas tik mobilizuojant ir viena kryptimi nukreipiant geriausias visų esamų specialistų kompetencijas. Dviejų Platono raštų leidybos startas greičiau iškelia klausimą – ar tikrai nebuvo galima susitarti dėl vienos? Tokios, kuri būtų brandesnė ir labiau išbaigta – net jei tai reikštų lėtesnį dialogų pasirodymo ritmą.

Grynieji platoniški malonumai

Jeigu man kas nors (pavyzdžiui, Netflix, Showtime, HBO etc.) pasiūlytų sukurti serialą apie senovės Graikiją, greičiausiai jo istorijos pagrindu pasirinkčiau Alkibijado gyvenimą. Ne tik todėl, kad išgirtasis jaunuolio grožis leistų pritraukti Jude’ą Law, Ashtoną Kutcherį ar kiek pagrimuotą Bradą Pittą pagrindiniam vaid­meniui. Alkibijadas buvo tobulas dramatinis personažas – išverstaskūris garbėtroška, įsitraukęs į daugybę moraline prasme dviprasmiškų situacijų, tačiau kartu puoselėjęs filosofines aspiracijas. Politika, karas, daug išdavysčių ir šventvagysčių, o dar daugiau – sekso (visų pirma – homoerotinio) beveik savaime pasiūlo ir žanrą – aštraus siužeto politinis trileris tik suaugusiesiems.

Pirmoji scena, be abejonės, turėtų pristatyti Alkibijado gyvenimo nuostatas išreiškiančią istoriją su aulu. Sakoma, kad gražuolis taip ir neišmoko groti antikiniu birbynės ekvivalentu, nes jį pučiant juokingai išsprogdavo žandai. Alkibijadas labiausiai už viską bijojo prarasti savo žavesį. Tačiau jau antrojoje scenoje išvystume ir Sokratą. Ko gero, tai būtų epizodas iš Platono Protagoro, kuriame Sokratas susikerta su garsiausiu to meto sofistu dėl teisingesnio edukacinio modelio, kartu trokšdamas debatuose užkariauti Alkibijado, tuomet dar nepilnamečio jaunuolio, palankumą. Šis pirmas ir lemtingas Sokrato ir Alkibijado susitikimas, po kurio jiedu įsitraukia į love and hate santykių epopėją, leistų konstruoti intelektualinės traukos ir kūniško geismo įtampų kupiną siužetinę liniją, kurioje skirtingos personažų pasaulėvokos jiems kaip tik ir neleistų tapti iki galo artimais.

Alkibijadas pasakoja apie antrąjį Sokrato ir Alkibijado susitikimą, kuriame filosofas bando įtikinti savo meilės išskirtinumu gerbėjų neatsiginantį jaunuolį. Ir nors malonumo tema čia nenuskamba expressis verbis, būtent šios sąvokos plėtotė galėtų būti viena iš siužetinių prielaidų, kuri leistų papasakoti Sokrato ir Platono filosofiją kaip kūno ir sielos konfliktinę dramą. Analogišką dramatinę užuomazgą aptinkame ir Charmide, kuriame Sokratas užmezga pokalbį su savo oponentu Kritijumi, kai šis pristatinėja savo giminaičio Charmido nuogo kūno ir veido grožį. Kiek sutrikdytas ar net priblokštas Sokratas mėgina atstatyti pusiausvyrą pakreipdamas dialogo eigą klausimais apie tokį „nereikšmingą“ dalyką kaip graži siela.

Abu šie sokratiškąja ironija persmelkti ankstyvieji dialogai (ypač Alkibijadas) ne tik alsuote alsuoja dygiu sarkazmu ir dvelkia neišpildyta homoerotine trauka, bet, regis, ir skirti tam, kad apmąstytų jauno žmogaus pasirengimą politiniam gyvenimui. Beje, kai kurie komentatoriai tokį mokytojo ir mokinio išsidėstymą interpretuoja kaip paties Platono išgyventos situacijos projekciją, kai šis, jau būdamas brandesnio amžiaus, mėgino savo filosofines idėjas įgyvendinti politinėje praktikoje – lavindamas jaunąjį Sicilijos Sirakūzų politiką Dionisijų, o šią istoriją ir jos nesėkmę vėliau aprašė VII laiške3.

Plačiai žinoma, kad Platono dialogai, išskyrus keletą atvejų, vadinami jų pagrindinių ar beveik pagrindinių dalyvių vardais. Taip personažas, pagal savo tipažą, charakterį ir pažiūras, tarsi turėtų pristatyti temą ir padėti ją atrakinti. Ne veltui Alkibijadas dažnai pristatomas kaip protreptinis dialogas4, kuriame šio gražuolio gyvenimas, politiniai polėkiai, kartu ir Sokrato homoerotinės dilemos tėra prielaida atrasti pačią sokratiškąją filosofiją. Analogiškai ir drovusis Charmidas – dar vienas gražuolis, uždegantis Sokrato aistrą, bet kartu ir suteikiantis progą susivaldyti – pasitarnauja kaip kontrapunktas σωφροσύνη apmąstymui. Jis tarsi iškelia praktinę užduotį, kuri nuveda prie teorinio apmąstymo – kas yra santūrumas pats savaime? Šie jaunuoliai savo egzistavimu, savo kūniška esatimi yra filosofinio gyvenimo dirgikliai ir kartu dialogo siužeto gyvybės aitrintojai.

Filebas šiuo požiūriu atrodo kaip iš esmės skirtingas atvejis, mažai ką turintis bendra su ankstyvųjų dialogų aistringuoju fonu. Viena vertus, jo pasakojimo stilius nebe toks manieringas, o personažų charakteriai – ne tokie konfliktiški. Kita vertus, šio dialogo naratyvinė architektūra kur kas sudėtingesnė nei vadinamųjų aporetinių dialogų. Filosofinio siužeto, kartu ir pačios tikrosios istorijos lygmuo nėra toks akivaizdus, net jei formaliai skaitytojas siužeto atomazgoje nepaliekamas prieštaringoje situacijoje be atsakymo.

Tiems, kas įpratę prie vaizdingas savo pokalbio aplinkybes kuriančio Platono, Filebas gali tapti nusivylimu. Dialoge nėra jokio politinio, kultūrinio ir istorinio konteksto, mažoka ir pikantiškų aplinkybių, subjektyvių polėkių ar numanomų nuoskaudų – visko, kuo prisod­rinti Charmidas ir Alkibijadas. Netgi du iš trijų dia­logo dalyvių – Filebas ir Protarchas – tikėtina, yra greičiausiai fiktyvūs, t. y. pasitarnaujantys kaip abstraktūs filosofinio siužeto varikliai, panašesni į retorines figūras, sukurtas tarsi be kūno ir kraujo.

Sprendžiant iš pavadinimo, galima pagalvoti, kad dia­logo pagrindinė tema yra malonumas. Filebas atstovauja hedonistinei krypčiai ir aiškiai turėtų ginti tuos, kurie gyvenime ieško pasimėgavimų. Tačiau palengva paaiškėja, kad tiek malonumas tėra diskusijos pretekstas, tiek Filebas pokalbyje reiškiasi kaip antraeilis personažas, tik retkarčiais įsiterpiantis neargumentuotais šūktelėjimais, kuriais nori patvirtinti, kad malonumas vis dar išlieka tai, kas svarbiausia. Visais požiūriais ir visada, be jokio kodėl.

Net ir pats Sokratas, po ilgokos pauzės ir vėl sugrįžtantis į Platono dramų protagonisto vaidmenį, čia pasirodo kaip senstelėjęs dialektikas, pavargęs nuo mitų kūrimo ir ironiško pasismaginimo pašnekovų intelektine trumparegyste – tai akivaizdu Alkibijade ar Charmide. Ir nors Filebe stinga prieštaringo nesusivaldančio Alkibijado, kuris yra ne tik Sokrato mylimasis, bet ir jo filosofinis antagonistas, malonumo tema čia apmąstoma su charmidišku nuosaikumu, be vienareikšmio siekio supriešinti hedonizmą su intelektualiniu gyvenimu.

Alkibijade ar Charmide Sokratui kūniškojo malonumo klausimas yra veikiau pačių dialogų prielaida – abiejuose išminties mylėtojas akivaizdžiai geidžia jaunuolių, kurie, kaip jis pats prisipažįsta, pradėję rausti atrodo dar gražesni (Charm. 158c), bet tuo pat metu ieško intelektinių metodikų, kaip šio geismo šviesoje tramdyti save patį dėl kilnesnio gyvenimo būdo, galų gale vienareikšmiškai paneigdamas kūniškąjį gyvenimą Faidone. Alkibijadiškas nuotolis nuo santūrios Sokrato etinės laikysenos sukuria protreptinę filosofinio siužeto intrigą, įgyvendinamą per negationem. Tuo tarpu Filebe erotiniai dirgikliai nebėra problema. Kai situacija ne tokia įelektrinta, malonumui galima suteikti prideramą vietą ir dialektinio gyvenimo rėmuose.

Tačiau pažvelgus atidžiau, visuose trijuose dialoguose svarbiausias yra gryninimo procesas. Alkibijade nuo filosofo flirto su nepatyrusiu jaunuoliu pereinama prie pastarojo diletantizmo demaskavimo, o tuomet išlukštenamas filosofinis politinio gyvenimo mazgas, kurio centre atsiduria teisingumo esmės pažinimas, ir tada išryškėja svarbiausia – žinojimo ir savižinos tema. Charmide pateikiami net šeši σωφροσύνη apibrėžimai, iš kurių nė vienas netenkina iki galo, nors galiausiai diagnozuojamas santūrumo ir gėrio fundamentaliausias ryšys.

Turėdami galvoje šiuos ankstyvuosius dialogus, Filebe galime stebėti, kiek ir kur pažengė Platono filosofinis gyvenimas. Kaip manoma, paskutiniame dialoge senstelėjęs Sokratas atskleidžia, kokiu būdu gryninimo veiksmas įtraukia į tokias dialektines pratybas, kuriose nuo grynojo malonumo paieškos vogčiomis pereinama prie paties gryninimo malonumo, t. y. aukščiausio lygio dialektikos kultivavimo. Tikėtina, kad gaunamas atsakymas – grynajam malonumui priskiriama penktoji vieta gero gyvenimo visybėje – gali pasirodyti nuviliantis. Tačiau peržvelgus nueitą kelią, išryškėja metafilosofinė dialogo vertė.

Gryninimo dialektika įtraukia fundamentalią, kartu labiausiai problemišką temą, kurią drąsiai galima vadinti visos Antikos mąstymo istorijos filosofinio konflikto centru. Filebe išskleidžiamas santykis tarp apibrėžties ir neapibrėžties, taip pat vieno vienio ir daugio. Registruojant jų tarpusavio virsmus ir koegzistencijos įtampą, dar kartą gaunamas patvirtinimas, kad joks konkretus filosofinis siužetas negali būti išsemtas vienintele filosofinės tiesos istorija. Filebo pabaigoje, kai jau atrodo, kad viskas pasakyta, paaiškėja, jog liko keletas neaptartų smulkmenų, kurios suteiktų progą dialektinį procesą pradėti iš naujo. Dar ir dar kartą iš naujo.


1 David Bordwell, Poetics of Cinema, New York, London: Routledge, 2008, p. 85–134.

2 Slavoj Žižek, The Plague of Fantasies, London, New York: Verso, 1997, p. 16.

3 Nicholas Denyer, „Introduction“, in: Plato, Alcibiades, edited by Nicholas Denyer, Cambridge: Cambridge University Press, 2001, p. 1–26.

4 Tai pabrėžia tiek pats vertėjas Bartninkas, pastebėdamas, kad „vargu ar galima rasti geresnį įvadą į Platono filosofiją“ (p. 28), tiek komentatorius Ališauskas, pabrėždamas, kad „prieš akis turėta protreptinė dialogo paskirtis, todėl komentare vengta perdėm techninių diskusijų“ (p. 125).

Naujasis židinys