Ar ne be reikalo taip aršiai yra puolama naujoji „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programa“? Ką ji tokio žalingo daro, kad net 55 nevyriausybinės organizacijos jai priešinasi? O neformali nevyriausybinių organizacijų ir Lietuvos gyventojų grupė „Už progresyvų lytinį ugdymą“ net parengė peticiją, skatinančią protestuoti prieš lytiškumo ugdymą, teigdama, kad vaikai nėra randami kopūstuose.

Programoje teigiama, kad jos paskirtis yra išugdyti įgūdžius, kurie formuotų vertybines nuostatas apie pagarbius tarpusavio santykius, meilę, šeimą, jos planavimą, pagarbą žmogaus gyvybei, toleranciją kitoniškumui. Taip pat informuoti apie ankstyvų lytinių santykių problemas, nepropaguoti kontraceptinių priemonių, o kaip alternatyvą pateikti susilaikymą nuo lytinių santykių. Tokioms nuostatoms nepritaria daugelis, viešoje erdvėje reiškiančių pasipiktinimą. Jie argumentuoja, kad lytinis ugdymas turi būti paremtas ne prietarais, o moksliniais tyrimais. Tačiau šiandien galima rasti ir mokslinių tyrimų, kurie teigia, kad apsisaugojimo priemonės mažina galimybę susirgti LPL, AIDS/ŽIV, ir tokių, kurie tai neigia. Iš esmės tiek priešininkai, tiek šalininkai gali pateikti galybę argumentų. Aš noriu akcentuoti savus argumentus ir pamąstymus, kodėl pritariu „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programai“.

Programoje teigiama, kad jos paskirtis yra išugdyti įgūdžius, kurie formuotų vertybines nuostatas apie pagarbius tarpusavio santykius, meilę, šeimą, jos planavimą, pagarbą žmogaus gyvybei, toleranciją kitoniškumui.

Postmoderni filosofija teigia, kad tiesa reliatyvi, todėl žmogus turi teisę pats rinktis, kaip gyventi. Dėl to tokia programa tarsi kištųsi į asmenį gyvenimą. Bet žmogus juk taip pat turi teisę vartoti alkoholį, teisę niekam nematant smurtauti šeimoje arba teisę nusižudyti. Visgi žinome, kad tai yra blogai, ir bandome visais būdais tokį elgesį ir mąstymą pakeisti ir pamažu panaikinti. Paauglys turi teisę į lytinį gyvenimą, nes tai šiandien normalu, ir todėl nevalia mąstyti senamadiškai. Jis taip pat turi teisę pakenkti savo augančiam organizmui vartodamas kontraceptikus, teisę į neplanuotą nėštumą, teisę likti įskaudintas, paliktas ir nelaimingas. Paauglys dar nėra toks subrendęs, kad atsakingai vertintų savo veiksmus, jam reikia patarimo. Neturėdamas autoritetų ir stipraus vertybinio pamato, jis gali lengvai paklysti.

Paauglys dar nėra toks subrendęs, kad atsakingai vertintų savo veiksmus, jam reikia patarimo. Neturėdamas autoritetų ir stipraus vertybinio pamato, jis gali lengvai paklysti.

Šiandien būtina kalbėti apie šeimą, nes ji, kaip teigė filosofijos profesorius ir teologas P. Kreeftas, yra vienintelė vieta, kur dauguma žmonių gali išmokti pagrindinę gyvenimo pamoką – nesavanaudiškai mylėti. Kai nėra šeimos pamato, šeimoje išsiugdytų vertybių, nutinka taip, kad vaikai gimdo vaikus. Tačiau, kad taip nenutiktų, reikia išdrįsti elgtis nemadingai – mokyti pagarbos sau ir kitam, kalbėti apie susilaikymo naudą, ką ir žada daryti „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programa“. Taip pat būtina mokyti pažinti ir gerbti savo kūną. Žmogus turi žinoti, kas yra vyras ir moteris, kuo jie panašūs ir skiriasi. O svarbiausia – suprasti, kas yra gyvybė. Stengiantis apsisaugoti nuo gyvybės, nėštumas imamas traktuoti kaip liga, o abortas kaip vaistas. Toks požiūris yra didžiausia mūsų visuomenės yda.

Kaip jau minėta, daugeliui žmonių programoje nurodytas lytinis ugdymas ir rengimas šeimai yra nepriimtinas, atgyvenęs, religinis, nemokslinis ir t.t. Juk reikia taikytis prie šiandienos pasaulio normų. Todėl žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pasipylė piliečių pasipiktinimo banga. Esą kuo blogai, kad paaugliai mylisi? Kodėl kažkas turi aiškinti, kaip gyventi? Tai, kad dauguma taip mąsto, kelia susirūpinimą. Ką reiškia laisva bendruomenė be moralinio pamato?

Tačiau, kad taip nenutiktų, reikia išdrįsti elgtis nemadingai – mokyti pagarbos sau ir kitam, kalbėti apie susilaikymo naudą, ką ir žada daryti „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programa“.

Jau minėtas profesorius P. Kreeftas knygose „Grįžti prie dorybių“, „Kaip teisingai pasirinkti“ bei daugelyje kitų nagrinėja mūsų pasikeitusią visuomenę ir susitelkia į krikščioniškas vertybes bei jų sumenkinimą ir svarbą šiandienai. Jis analizuoja, kuo ydingas postmodernus mąstymas, vartotojiškas gyvenimo būdas bei kokią įtaką mums daro netinkamas etikos suvokimas.

Postmodernizmas, paskelbęs, kad vienos tiesos nėra, skendi nuomonių liūne. Negalima prieštarauti kitam ar teigti, kad tavo nuomonė yra arčiau tiesos, nes visų nuomonės vienodai svarbios, todėl jas reikia gerbti. Taip pat yra ir su dorybėmis. Pasak P. Kreefto, dorybės yra „mano“ ir „tavo“, o ne tiesiog tikrosios dorybės, todėl niekas neturi teisės mokyti kito, nes tai jau būtų savos dorybės kišimas. Kaip tokioje situacijoje mokyti vaikus dorinio ugdymo? Kai nėra vieno dorybių, vertybių pamato, o tik pačių susikurtas pagal tai, kas patogiau, ima kilti klausimas: kaip teisingai gyventi? P. Kreeftas šia moralės tema pažymi dar vieną svarbią problemą. Šiandien mes atsigręžėme į žmogų, uoliai giname savo teises. Tačiau kodėl žmogaus teisių gynėjai negina žmogaus moters įsčiose, bet gina moters teisę į abortą? Savo teises būtina žinoti ir už jas kovoti, bet neperžengiant sveiko proto ribų, ypač kalbant apie gyvybę.

Tačiau kodėl žmogaus teisių gynėjai negina žmogaus moters įsčiose, bet gina moters teisę į abortą? Savo teises būtina žinoti ir už jas kovoti, bet neperžengiant sveiko proto ribų, ypač kalbant apie gyvybę.

Postmoderno pradžioje susiformavęs vartotojiškas gyvenimo būdas žmogų pavertė malonumų vergu, panaikino Dievą, o jo vietą užėmė laikini dalykai, teigia P. Kreeftas. Šiandien žavimės tuo, kas laikina ir kelia malonumą, ypač kūnišką. Toks yra XXI amžius, tad būtų kvaila gyventi kaip gyveno mūsų seneliai ir proseneliai. Ar ne? Jie buvo dorovingi. Apmaudu, kad šis žodis šiandien turi neigiamą atspalvį. Laikais, kai viskas galima, dora yra tikra revoliucija, mano profesorius. Geismas žmogui yra natūralus, bet vartotojų visuomenė jį pavertė preke. Geismą šiandien kuria televizija, kinas, reklama. Masinė kultūra skatina ankstyvus lytinius santykius. Tačiau, pasak P. Kreefto, ekonomika yra nuo jos priklausoma. Žlugus reklamai, žlugtų ir ekonomika, o su ja ir visa visuomenė.

Kai nėra vieno dorybių, vertybių pamato, o tik pačių susikurtas pagal tai, kas patogiau, ima kilti klausimas: kaip teisingai gyventi? 

Šiandien mokyklose nėra reikiamo ugdymo, kuris mokytų jaunuolius, kaip teisingai elgtis tiek su kitais, tiek ir su savimi pačiu. Trūksta gero dorinio ugdymo. Pasak P. Kreefto, mokyklose ir kolegijose dėstoma etika yra nenaudinga. Etika privalo pateikti gero vyro ir moters viziją, ji turi kalbėti apie dorybes ir ydas. Jei tokia etika būtų dėstoma, jaunuolis tvirtai žinotų, kas yra žmogus ir koks jo tikslas šioje žemėje. Tad kodėl mes taip bijome žodžių dora, etika? Nes jie turi religinį atspalvį? O kuo tai blogai, jeigu toks ugdymas jaunuolį moko pagarbių tarpusavio santykių bei gyvybę, meilę ir šeimą traktuoja kaip vertybę? Visgi mūsų visuomenėje dar vyrauja mąstymas, kad krikščioniškų vertybių diegimas naikina laisvę, nes neva primeta savo požiūrį, tačiau net neįsigilinama į šių vertybių prasmę ir naudą. Dėl to ir menkai turime tokių mokyklų, kurios rimtai užsiimtų doriniu ugdymu. Tad didžiausia atsakomybė šiandien tenka tėvams.

Tad kodėl mes taip bijome žodžių dora, etika? Nes jie turi religinį atspalvį? O kuo tai blogai, jeigu toks ugdymas jaunuolį moko pagarbių tarpusavio santykių bei gyvybę, meilę ir šeimą traktuoja kaip vertybę?

Štai tokioje profesoriaus P. Kreefto išanalizuotoje visuomenėje auga jaunoji karta. Tad turbūt neverta ir stebėtis, kad laisvė jiems neasocijuojasi su atsakomybe, o esminėmis vertybėmis netampa šeima, pagarba ar gyvybė. Kasdien žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose galima išvysti visnaujų komentarų, besipriešinančių ir pašiepiančių „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą“. Taip, vaikai nėra randami kopūstuose, bet ne apie tai kalbama. Programa pirmiausia kalba apie vaiko mąstymo ugdymą, nes juk būtent nuo mąstymo priklauso mūsų elgesys.