Sėdėdamas sau visiškoje Dzūkijos gūdumoje, Ašašnykų kaime netoli Kabelių, sulaukiu Donato Puslio žinutės: „Na ar parašysi mums ką nors šią savaitę?“ Nėra paprasta persijungti iš kaimo tylos, uodų dūzgimo, paukščių fotografavimo režimo į socialų muzikos pasaulį. Nors keletas šalimais drybsančių draugų taip pat muzikantai, būna metas, kai bet kokius kultūrinius garsus reikia tiesiog išjungti.

Vaikštau sau ir galvoju: na kas tiktų tokią savaitę? Su žaibais ir griaustiniais, saule ir vėju, futbolu, kuris vakarais troboje žiūrisi egzotiškai kaip niekad. Koks tas bendras vardiklis? Ir staiga debesims sklaidantis, vaikams krykštaujant akys užkliūva už išganingo užrašo, artėjančio prie akių kartu su apyprastės kavos pakuote. „Brazil“. Ir suskamba mintyse „Braziiiil“ iš vieno mylimiausių filmų, kadaise susuktų genialaus Terry Gilliamo, mano visų laikų favorito magiškame kino pasaulyje.

Taip nenoriai įsijungęs mobilųjį internetą (atsargiai patikrinęs, ar vis dar priklausau lietuviškam tinklui, nes už kelių šimtų metrų ežere prasideda Gudija) imu naršyti ieškodamas ko nors, kas padėtų susieti Braziliją, muziką ir vasarą, ko nors, kas padėtų užsikabinti, staiga atrandu mano mėgstamo portalo „Pitchfork.com“ rašinį apie „Tropicália“.

„Tropicália“ – labai įdomus meninis judėjimas, muzikos, poezijos, teatro, vizualiųjų menų revoliucija Brazilijoje antrojoje septintojo dešimtmečio pusėje. Tačiau labiausiai šalį visame pasaulyje išgarsino to laikotarpio música popular brasileira, kurios priešakinėse linijose kovojo (dažnai ir tiesiogine šio žodžio prasme) tokie genialūs muzikantai, visuomenės veikėjai kaip Caetano Veloso, Gilberto Gilas, Gal Costa, „Os Mutantes“ ir Tomas Zé.

Šie menininkai, kiekvienas atskirai, gyvena mano užrašų knygelės skiltyje „Verta aprašyti Bernardinuose“. Tačiau perskaitęs apie Tropicália judėjimą, supratau, kad negaliu visų pirma nepristatyti jų bendrame kontekste, kuriame jie formavosi. Kitaip tai prilygtų straipsniui apie „Antį“, visiškai ignoruojant Sąjūdį.

Truputėlis istorijos, be kurios čia neišsiversime. 1964 metais Brazilijoje įvyko karinis perversmas, kurio metu JAV valdžios remiama chunta per keletą dienų perėmė šalies valdžią. Ne be CŽV pagalbos. Oficialiai tikinama, jog šalies dešiniosios jėgos ir aukščiausi JAV pareigūnai stebėjo demokratiškai išrinkto prezidento Goularto vyriausybės radikalų posūkį kairėn, draugystę su „raudonaisiais“ ir bijojo, jog šalis netrukus taps dar viena komunistine valstybe. Iš tikrųjų šis perversmas kelia dar daug klausimų, nes su tų metų Brazilija susiję CŽV dokumentai vis dar kruopščiai įslaptinti.

Kai kurie kairiosios minties intelektualai tvirtina, jog prezidentas Goulartas tiesiog iš visų jėgų stengėsi sumažinti katastrofišką socialinį atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų bandydamas riboti šalyje veikiančių tarptautinių kompanijų pelnų „išvykimą“ į užsienį. O tai tiesiogiai lietė daug įtakingų ir turtingų Amerikos verslininkų.

Karinė Chunta valdė iki pat 1985 metų. Pradžioje valdymas nebuvo diktatoriškas, tačiau 1967 metais į prezidento postą sėdus generolui Costai e Silvai situacija ėmė keistis į blogąją pusę. Spaudos laisvei buvo užmautas apynasris, mene atsirado gana griežta cenzūra. Buvo negailestingai malšinami bet kokie studentų, darbininkų protestai, draudžiamos protesto dainos. Ir visa tai tuo metu, kai JAV San Franciske vyko bene didžiausias laisvės manifestas per visą XX amžiaus istoriją – „Meilės vasara“ („Summer of Love“). Apie ją netrukus būtinai parašysiu, nes „Meilės vasarai“ šiemet sukanka 50.

Taigi įsigalėjus represijų ir cenzūros aktui AI-5 Brazilijoje prasidėjo vadinamoji vazio cultural (kultūrinės tuštumos) era. Būtent šioje tuštumoje ėmė skleistis patys ryškiausi praėjusio šimtmečio šalies talentai, subtiliomis meninėmis priemonėmis kovoję už savo kūrybinę laisvę. Debiutiniame Caetano Veloso albume buvo daina „Tropicália“, davusi simbolinį vardą visam kūrybiniam avangardui. Praėjus vos keliems mėnesiams po C. Veloso albumo, pasirodė rinkinys „Tropicália: ou Panis et Circencis“, kuriame pirmą kartą publikuoti Gilberto Gilo, Gal Costa, „Os Mutantes“, Nara Leao kūriniai. To laikotarpio muzikos kontekste tai buvo neabejotini psichodeliniai eksperimentai, kurių pagrindas – savotiškos struktūros samba.

Kaip vėliau pasakojo pats C. Veloso, tuo metu jų dainos buvo savotiški siurrealistiniai manifestai, žodžių ir įvaizdžių kratiniai, kurių negalėjo suprasti kultūriniu kanibalizmu užsiimanti chunta, bet kurie davė gana aiškius ženklus menininkų bendraamžiams, gebėjusiems perskaityti koduotą kalbą. Aliuzijos į Che Guevarą, politinius susidorojimus, protestų malšinimą, konkrečioji poezija, kritikuojanti vartotojiškumą ir JAV įtaką šalies raidai.

Patiems muzikantams įtaką darė „The Beatles“, Jimis Hendrixas, Janis Joplin, Jeanas Lucas Godard'as ir svarbiausia – muzika, kuri buvo visos kadaise demokratiškai valdomos Brazilijos kraujyje – João Gilberto bei Tomo Jobimo bossa nova dainos. Taip pat sambos požanris batucada. Taip buvo vadinama dėl afrikietiškų ritmų įtakos gimusi perkusinė muzika.

„Tropicália“ artistai, kuriantys, atliekantys savo muziką Rio de Žaneire ir San Paule karinės Costos e Silvos valdomos chuntos buvo traktuojami kaip grėsmė šalies valstybingumui. Tačiau visiškai nepriėmė šių menininkų ir aktyvi pogrindinė marksistinė kairė, laikiusi „Tropicália“ apolitiška, paveikta supuvusių Vakarų supuvusios popkultūros.

Na o trečiai Brazilijoje egzistavusiai jėgai – fašistinei dešinei – artistų saulėtas, džiugus psichodelinis stilius atrodė artimas anarchizmui. Taigi C. Veloso, G. Gilo ir kompanijos nekentė visos pusės. Kas iš to? Kaip ir aišku... Greitai po įstatymo AI-5 įsigalėjimo į menininkų namų duris pasibeldė policijos pareigūnai. Beveik visi dalyvavusieji aukščiau minėto rinkinio įrašuose buvo suimti ir be jokių kaltinimų keletą mėnesių kalinti Brazilijoje, o paskui be skrupulų išsiųsti į egzilį Anglijon, kur gyveno iki pat aštuntojo dešimtmečio pradžios.

Likę šalyje kolegos muzikantai TV eteryje išdrįso suvaidinti nedidelį performansą – savotiškas simbolines „Tropicália“ laidotuves. Už tai lėkė ne vieno televizijos darbuotojo galva.

„Tropicália“ išties mirė gimtojoje Brazilijoje, savo laidotuvių metu absoliučiai nežinoma platesniuose vandenyse, nors daugelis judėjimo dalyvių vėliau tapo tikromis muzikos žvaigždėmis. Pavyzdžiui, „Os Mutantes“, pasukę sunkesnio roko keliu, arba tas pats Caetano Veloso, tebesantis vos ne Brazilijos autorinės dainos žanro vizitinė kortelė.

Vis dėlto prireikė dešimtmečių, kol aidai apie revoliucinį meninį susivienijimą „Tropicália“ ėmė sklisti Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir čia bene didžiausi nuopelnai tenka mano tūkstančius kartų minėtai asmenybei, kurios kolosalios įtakos muzikos raidai vis dar nedrįstu imtis aprašinėti atskirai. Tai Davidas Byrne‘as. Akylai tyrinėdamas Pietų Amerikos muziką jis išgirdo Tomą Zé ir tapo aistringu jo išskirtinės kūrybos gerbėju.

Dar daugiau – dešimtajame dešimtmetyje D. Byrne‘as pats ėmėsi leisti T. Zé albumus. „Nirvana“ atvirai susižavėjo „Os Mutantes“ (tiesą sakant, Kurtas Cobaine‘as ir pastūmėjo grupę pasukti sunkesnio roko takais), o štai Beckas – dar viena nepasakomai talentinga ir įtakinga pastarųjų dešimtmečių persona muzikos pasaulyje – savo 1998 metų albumą pavadino „Mutations“. Pasakodamas apie jį, Beckas prisipažino, kad visas šis darbas, pradedant jo harmonijomis, nuotaika, baigiant pavadinimu, buvo paveiktas „Tropicália“.

Šiuo metu Brazilijoje vienbalsiai pripažįstama, kad „Tropicália“, nors oficialiai kaip reiškinys gyvenęs vos metus, buvo lemtingas muzikinis manifestas, ne tik ateinančioms kartoms padaręs muzikinę įtaką, bet ir pastūmėjęs bet kokioje situacijoje nesitaikstyti su cenzūra ir kovoti už visišką kūrybinę laisvę.

Post scriptum. Tropikai iš šios apžvalgos įsiskverbė ir į lietuvišką vasarą. Berenkant tekstą Ašašnykų kaimo dangus pajuodo, pakilo vėjas ir prasidėjo tikras tropinis lietus.

Iš dalies parengta pagal Pitchfork.com